Kaip saugotis veidmainystės?
GETSEMANĖS sode Judas Iskarijotas priėjo prie Jėzaus ir „švelniai jį pabučiavo“. Paprastai taip išreikšdavo šiltus jausmus. Tačiau Judo pabučiavimas buvo apgaulingas — vien ženklas atpažinti Jėzų tiems, kas naktį atėjo jo suimti (Mato 26:48, 49; NW). Judas buvo veidmainys — žmogus, kuris nori pasirodyti tuo, kuo nesąs, ir savo blogas užmačias pridengti išviršiniu nuoširdumu. Graikiškas žodis, verčiamas „veidmainys“, reiškia „tas, kas atsako“, taip pat nurodo aktorių. Ilgainiui šiuo žodžiu buvo vadinamas kiekvienas, kuris vaidindavo norėdamas suvedžioti kitus.
Kaip tu reaguoji į veidmainystę? Argi neima apmaudas matant, pavyzdžiui, cigarečių fabrikantus, skatinančius rūkyti ir nepaisančius medicinos įrodymų, jog jų produkcija žalinga? Argi nesipiktini, kad savo globotinius skriaudžia tie, kam patikėta juos prižiūrėti? Ar neskaudu, kad žmogus, kurį laikei tikru draugu, pasirodė nepatikimas? O ką manai apie religininkų dviveidiškumą?
„Vargas jums, veidmainiai!“
Pamąstyk, kokia buvo Jėzaus dienų religinė aplinka. Rašto žinovai ir fariziejai tarėsi esą ištikimi Dievo Įstatymo mokytojai, nors iš tikrųjų brukte bruko žmonių mokymus, atitraukiančius dėmesį nuo Dievo. Skrupulingai laikydamiesi įstatymo raidės, jie ignoravo pagrindinius principus, mokančius meilės ir gailestingumo. Rašto žinovai ir fariziejai viešumoje rodė savo atsidavimą Dievui, tačiau iš tikrųjų buvo užvaldyti blogio: jų žodžiai visada skyrėsi nuo darbų ir jie viską darė, kad tik būtų „žmonių matomi“. Šie religininkai buvo panašūs į „pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“. Drąsiai demaskuodamas tos grupės vyrų dviveidiškumą, Jėzus keletą kartų jiems pasakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“ (Mato 23:5, 13-31)
Gyvendamas anomis dienomis, tikriausiai kaip ir kiti nuoširdūs žmonės būtumei bodėjęsis tokiais religiniais veidmainiais (Romiečiams 2:21-24; 2 Petro 2:1-3). Tačiau ar pasipiktinimas Rašto aiškintojų bei fariziejų dviveidiškumu būtų privertęs tave atmesti visas religijas, net ir tą, kurią išpažino Jėzus Kristus bei jo mokiniai? Argi tai ne žala sau?
Veidmainiškas religininkų elgesys gali mus suerzinti ir paskatinti nusisukti nuo religijos. Tačiau šitaip mes apsigautume ir nebeįžvelgtume tikrųjų garbintojų nuoširdumo. Tokia uždanga, kuria atsitvertume nuo dviveidžių, iš tikrųjų mus atskirtų ir nuo pačių geriausių draugų. Todėl saugodamiesi apsimetėlių, būkime supratingi ir nenukrypkime į kraštutinumus.
„Būkite atidūs“
Pirmiausia turime mokėti įžvelgti, kas yra veidmainys. Tai ne visada lengva. Viena šeima daug prarado, kol tai suprato. Tos šeimos motina atsidūrė komos būsenoje. Pateikdami ieškinį už aplaidumą ligoninei, kur taip atsitiko, šeimyniškiai nusisamdė vietinį advokatą dvasininką. Nors ligoninė sutiko sumokėti 3,4 milijono JAV dolerių, šeima neišvengė tragedijos. Jų motina mirė vargeta ir net nebuvo už ką jos palaidoti. Kodėl? Todėl, kad didumą pinigų susižėrė į kišenę advokatas. Apie jį viename teisės žurnale buvo rašoma: „Jei jis pamokslautų apie savo paties elgesį, tai turėtų sakyti: ‛Grobkime’.“ Kaip galime apsisaugoti nuo tokių žmonių?
„Būkite atidūs“, — patarė Jėzus tiems, kas anomis dienomis susidurdavo su religine veidmainyste (Mato 16:6, Brb; Luko 12:1). Taip, reikia būti apdairiems. Žmonės gali dėtis siekią pačių kilniausių tikslų ir trykšti nuoširdumu, tačiau mes turime reaguoti atsargiai ir nepulti iškart prie jų siūlomų vertybių. Argi kruopščiai netikrintume kiekvieno banknoto, jei žinotume, kad apyvartoje yra padirbtų pinigų?
Net tikrųjų krikščionių susirinkime būta veidmainių. Apie tokius asmenis Jėzaus mokinys Judas įspėjo: „Jie kaip dėmės [„povandeninės uolos“, Jr] jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi su jumis ir nesidrovėdami tunka. Jie — lyg bevandeniai debesys, vaikomi vėjų, tarytum bevaisiai medžiai rudenį“ (Judo 12, Brb).
‛Būti atidiems’ reiškia stengtis, kad mūsų neapgautų apsimetėliai, neva meilingi, tačiau iš tikrųjų savanaudžiai, propaguojantys asmeninį, o ne Dievo Žodžiu paremtą požiūrį. Lyg rantytos povandeninės uolos, tokie suvedžiotojai gali dvasiškai sužlugdyti neapdairiuosius (1 Timotiejui 1:19). Veidmainiui nesunku pažadėti dvasinės atgaivos su kaupu, bet paskui pasirodo, kad tai muilo burbulas — ‛bevandenis debesėlis’. Toks apgavikas tarsi bevaisis medis neturi nė vieno tikro krikščioniško vaisiaus (Mato 7:15-20; Galatams 5:19-21). Aišku, sergėtis tokių sukčių būtina, bet kartu nereikia blogomis paskatomis įtarinėti kiekvieno žmogaus.
„Neteiskite“
Netobulas žmogus paprastai tuoj pamato kitų klaidas, o savųjų nepastebi. Taip patys galime virsti dviveidžiais. „Veidmainy, — pasakė Jėzus, — pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“ Klausykime jo patarimo: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami... Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!“ (Mato 7:1-5)
Jei atrodo, jog kas nors veidmainiauja, neskubėkime apšaukti jo apsimetėliu. Štai Antiochijoje apaštalas Petras „atsitraukė ir vengė“ bendratikių iš pagonių norėdamas įtikti atvykusiems iš Jeruzalės žydams. Barnabas irgi ‛pasidavė Petro bei kitų veidmainystei’. Štai taip pasielgė apaštalas, kuriam buvo suteikta privilegija atverti pagonims kelią į krikščionių susirinkimą (Galatams 2:11-14; Apaštalų darbų 10:24-28, 34, 35). Tačiau dėl šios klaidos Petro ir Barnabo tikrai negalima buvo priskirti tai pačiai Rašto aiškintojų, fariziejų, Judo Iskarijoto grupei.
„Meilė tebūna be veidmainystės“
„Darydamas gera kitiems, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip elgiasi vaidintojai, kad būtų žmonių giriami“ (Mato 6:2, Phillips). „Meilė tebūna be veidmainystės“, — rašė apaštalas Paulius (Romiečiams 12:9). Jaunuolį Timotiejų jis skatino ‛mylėti iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo’ (1 Timotiejui 1:5). Jei mūsų meilė ir tikėjimas tikri — ne dėl savanaudiškumo ar suktybės, — žmonės mumis pasitikės ir galėsime juos stiprinti, drąsinti (Filipiečiams 2:4; 1 Jono 3:17, 18; 4:20, 21). Svarbiausia — tai lems mums Jehovos pritarimą.
O veidmainystė galiausiai atveda į pražūtį. Juk anksčiau ar vėliau suktumas išaiškėja. „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, — pasakė Jėzus Kristus, — ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Mato 10:26; Luko 12:2). Išmintingasis karalius Saliamonas tvirtino: „Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą — ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12:14).
Tad ar dabar turėtume skrupulingai stebėti, kas veidmainiauja, ir dėl to prarasti net tikrų draugų nuoširdžią meilę? Nepersistenkime. O labiausiai rūpinkimės, kad mūsų pačių meilė ir tikėjimas būtų neveidmainiški (Jokūbo 3:17; 1 Petro 1:22).
[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]
Argi dėl Rašto aiškintojų bei fariziejų veidmainystės būtum nusisukęs nuo Jėzaus Kristaus ir jo mokinių?