Jėzus gelbsti. Kaip?

„Jėzus gelbsti!“ „Jėzus — mūsų Gelbėtojas!“ Tokius užrašus ant sienų, pastatų ar kitur viešose vietose galima matyti daugelyje pasaulio šalių. Milijonai žmonių iš tiesų laiko Jėzų savo Gelbėtoju. Jeigu jų paklaustume: „Kaip Jėzus gelbsti?“, jie tikriausiai atsakytų: „Jėzus mirė už mus“ arba „Jėzus mirė už mūsų nuodėmes“. Taip, Jėzaus mirtis yra mūsų išgelbėjimo laidas. Tačiau kaip vieno žmogaus mirtis gali atpirkti daugybės žmonių nuodėmes? Jeigu jūsų paklaustų: „Kaip Jėzaus mirtis mus gelbsti“, ką atsakytumėte?

ATSAKYMAS, duodamas Biblijoje, gana paprastas, bet aiškus ir labai reikšmingas. Kad suprastume jo svarbą, į Jėzaus gyvenimą ir mirtį pirmiausia turime žiūrėti kaip į vieno labai sunkaus klausimo sprendimą. Tik tada galėsime deramai suvokti milžinišką Jėzaus mirties vertę.

Siųsdamas Jėzų atiduoti gyvybės, Dievas ėmėsi taisyti padėtį, susidariusią Adomui nusidėjus. Kokią baisią nelaimę užtraukė nuodėmė! Pirmasis vyras ir jo žmona, Ieva, buvo tobuli ir gyveno nuostabiame Edeno sode. Dievas jiems davė prasmingą užduotį rūpintis savo puikiais namais. Jie turėjo su meile prižiūrėti kitus gyvus žemės padarus. Žmonijai dauginantis ir tampant daugiamilijonine šeima rojus būtų plėtęsis iki žemės pakraščių (Pradžios 1:28). Koks malonus ir įdomus darbas jiems buvo patikėtas! Be to, jiedu džiaugėsi artimu bendravimu (Pradžios 2:18). Jiems nieko netrūko. Ateity laukė laimingas nesibaigiantis gyvenimas.

Sunku įsivaizduoti, kaip Adomas su Ieva galėjo nusidėti. Tačiau pirmoji pora sukilo prieš Jehovą Dievą — Tą, kuris juos sukūrė. Pasitelkęs gyvatę, dvasinis kūrinys Šėtonas Velnias suvedžiojo Ievą nepaklusti Jehovai, o šios pavyzdžiu pasekė ir Adomas (Pradžios 3:1-6).

Nuosprendis Adomui ir Ievai buvo aiškus. Kūrėjas iš anksto buvo įspėjęs, kas laukia nepaklusnumo atveju: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Tačiau dabar reikėjo atsakyti į daug svarbesnį klausimą.

Prasideda vargai

Dėl pradinės nuodėmės žmonija pateko į kritišką padėtį. Adomas buvo sukurtas tobulas. Jo vaikai būtų galėję amžinai gyventi tobuli. Tačiau Adomas nusidėjo dar nesusilaukęs vaikų. Visa žmonija tebebuvo jo strėnose, kai jis išgirdo nuosprendį: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19) Todėl kai nusidėjusį Adomą Dievas pasmerkė mirti, kartu su juo buvo pasmerkta visa žmonija.

Apaštalas Paulius vėliau rašė: „Kaip per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Dėl tos pradinės nuodėmės vaikai nebegalėjo gimti tobuli, su perspektyva niekada nemirti. Jų laukė ligos, senatvė ir mirtis.

„Tai neteisinga, — pasakys kai kurie. — Prieš Dievą maištavo Adomas — ne mes. Kodėl mums atimta galimybė gyventi amžinai ir laimingai?“ Jeigu teismas nuteistų kalėti sūnų dėl to, kad jo tėvas pavogė automobilį, sūnus galėtų pagrįstai skųstis: „Tai neteisybė! Aš juk nieko bloga nepadariau“ (Pakartoto Įstatymo 24:16).

Paskatindamas pirmąją porą nusidėti, Šėtonas galbūt tikėjosi pažeminsiąs Dievą — sukelsiąs beviltišką padėtį. Velnias smogė pačioje žmonijos istorijos pradžioje — kol dar nebuvo palikuonių. Tuomet, kai Adomas nusidėjo, iškilo svarbus klausimas: kaip Jehova pasielgs su Adomo ir Ievos vaikais?

Jehova Dievas veikė teisingai ir bešališkai. „Ne Dievui daryti tai, kas nedora, ne Visagaliui daryti tai, kas pikta!“ — pareiškė teisusis Elihuvas (Jobo 34:10). Apie Jehovą pranašas Mozė rašė: „Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!“ (Pakartoto Įstatymo 32:4) Tikrojo Dievo sprendimas išspręsti problemai, kilusiai dėl Adomo nuodėmės, neatima iš mūsų galimybės amžinai gyventi rojumi paverstoje žemėje.

Tobulas Dievo sprendimas

Pagalvok apie tą sprendimą. Jį Dievas išdėstė paskelbdamas nuosprendį Šėtonui Velniui. Jehova pasakė Šėtonui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters [Dievo dangiškosios organizacijos], tarp tavo sėklos [Šėtono kontroliuojamo pasaulio] ir moters sėklos [Jėzaus Kristaus]. Ji sutrins tau [Šėtonui] galvą, o tu gelsi jai į kulnį [Jėzus mirs]“ (Pradžios 3:15, Brb). Toje pirmojoje Biblijos pranašystėje Jehova užsimena apie ketinimą atsiųsti iš dangaus savo dvasinį Sūnų, kad jis, gimęs tobulu žmogumi, gyventų žemėje ir nenusidėjęs mirtų — būtų įgeltas į kulnį.

Kodėl, Dievo numatymu, reikėjo tobulo žmogaus mirties? Pagalvokime: kokia Jehovos bausmė laukė Adomo, jeigu šis nusidėtų? Mirtis! (Pradžios 2:16, 17) „Atpildas už nuodėmę — mirtis“, — rašė apaštalas Paulius (Romiečiams 6:23). Adomas sumokėjo už savo nuodėmę mirtimi. Jam buvo duotas gyvenimas, jis pasirinko nuodėmę ir už nuodėmę turėjo mirti (Pradžios 3:19). O kaip visa žmonija? Dėl tos nuodėmės ji irgi buvo pasmerkta mirti. Ją buvo galima atpirkti tik mirtimi. Tačiau kieno mirtis galėjo deramai padengti visos žmonijos kaltes?

Dievo įstatymas, duotas senovės Izraelio tautai, reikalavo „gyvybės už gyvybę“ (Išėjimo 21:23). Pagal šį teisinį principą, atiduodama gyvybė, padengianti žmonijos nusižengimus, turėtų prilygti Adomo prarastajai. Nuodėmę buvo galima atpirkti tik kito tobulo žmogaus mirtimi. Toks žmogus buvo Jėzus. Jis tikrai pateikė „lygiavertę išpirką“ išgelbėti visai išpirkimo laukiančiai Adomo ainijai (1 Timotiejui 2:6, NW; Romiečiams 5:16, 17).

Jėzaus mirtis mums labai reikšminga

Adomo mirtis neturėjo vertės; jis nusipelnė jos už nuodėmę. Tačiau Jėzaus mirtis labai brangi, nes jis mirė be nuodėmės. Jehova Dievas galėjo priimti Jėzaus tobulos gyvybės vertę kaip išpirką už klusnius nuodėmingo Adomo palikuonis. Jėzaus aukos vertė atperka ne tik mūsų praeities nuodėmes. Jeigu taip būtų, neturėtume ateities. Pradėti nuodėmėje, mes nuolatos klystame (Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]). Kokie dėkingi galime būti, kad Jėzaus mirtis yra laidas įgyti tobulybę, Jehovos pradžioje numatytą Adomo ir Ievos palikuonims!

Adomą galima prilyginti tėvui, kuris mirdamas paliko mums tokias dideles skolas (nuodėmę), kad neįmanoma jų atlyginti. O Jėzus lyg geras tėvas mirdamas paliko tokį gausų paveldą, kad galime išsivaduoti ne tik iš milžiniškos Adomo skolos, bet ir turėti pakankamai visko amžinai ateičiai. Jėzaus mirtis nėra vien praeities nuodėmių panaikinimas; tai nuostabi ateitį užtikrinanti priemonė.

Jėzus gelbsti, nes mirė už mus. Kokia gi brangi dovana yra jo mirtis! Jeigu ją laikome Dievo priemone Adomo nuodėmės pasekmėms pašalinti, mūsų tikėjimas Jehova ir jo sprendimais stiprės. Taip, Jėzaus mirtis „kiekvienam, kuris jį tiki“, yra laidas išsigelbėti iš nuodėmės, ligų, senatvės ir mirties (Jono 3:16). Ar esate dėkingas Dievui už tą meilingą išgelbėjimo priemonę?

[Iliustracija 5 puslapyje]

Adomas užtraukė žmonijai nuodėmę ir mirtį

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jehova pateikė tobulą sprendimą