Henochas vaikščiojo su Dievu tarp bedievių

VELNIAS tvirtina, kad gali atitraukti nuo Dievo visus žmones. Kartais jam lyg ir sekdavosi. Beveik penkis šimtus metų po Abelio mirties žemėje nebuvo nė vieno Jehovos tarno. Visur tarpo nuodėmė ir bedievystė.

Tokiu dvasinių sutemų laiku gyveno Henochas. Pagal Biblijos chronologiją, jis gimė 3404 m. p. m. e. Priešingai negu jo amžininkai, Henochas darė tai, kas Dievui patinka. Apaštalas Paulius jį paminėjo tarp Jehovos tarnų, kurių tikėjimu krikščionims verta sekti. Kas buvo Henochas? Su kokiais jis susidūrė sunkumais? Kaip juos įveikė? Kuo jo dora gyvensena svarbi mums?

Enošo, gyvenusio beveik keturiais šimtmečiais anksčiau už Henochą, dienomis „žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo“ (Pradžios 4:26). Dievo vardas buvo vartojamas nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Taigi Enošo dienomis Jehovos buvo šaukiamasi ne iš tikėjimo ir ne iš noro tyrai garbinti Dievą. Kai kurie hebrajų kalbos tyrinėtojai mano, kad Pradžios 4:26 reikėtų versti „šventvagiškai pradėjo“ arba „tada pradėta šventvagystė“. Žmonės galbūt patys pasivadindavo Jehovos vardu arba taip pavadindavo tuos, per kuriuos neva garbino Dievą. Galbūt tas vardas būdavo duodamas stabams.

„Henochas vaikščiojo su Dievu“

Nors Henochą supo bedieviai, jis „vaikščiojo su Dievu“ Jehova. Nėra parašyta, kad su Dievu būtų vaikščioję jo protėviai Setas, Enošas, Kenanas, senelis Mahalalelis ar tėvas Jeredas. Bent jau uolumu jie neprilygo Henochui. Šio gyvensena tikriausiai skyrėsi nuo jų (Pradžios 5:3-27, Brb).

Iš žodžių, kad Henochas vaikščiojo su Jehova, suprantame, jog Dievui jis buvo artimas, nes gyveno pagal jo valią. Pats Jehova patvirtino, kad Henochas buvo labai atsidavęs. Septuagintoje (graikų kalba) Pradžios 5:22 sakoma, kad „Henochas labai patiko“ Dievui, kaip rašė ir apaštalas Paulius (Hebrajams 11:5).

Gerų Henocho santykių su Dievu pagrindas buvo jo tikėjimas. Jis, aišku, tikėjo, kad ateis Dievo pažadėtoji „moters sėkla“. Jei Henochas buvo bendravęs su Adomu, jis tikriausiai turėjo smulkių žinių, kaip Dievas elgėsi su pirmąja žmonių pora Edene. Henochas gerai pažino Dievą, vadinasi, ‛uoliai Jo ieškojo’ (Pradžios 3:15, Brb; Hebrajams 11:6, 13; Brb).

Henochui neužteko vien pažinti Dievą, kad turėtų su juo gerus santykius. Neužtenka ir mums. Juk jei labai vertiname artimą ryšį su kokiu nors žmogumi, jo nuomonė turi įtakos mūsų mintims ir veiksmams. Imame vengti bet kokių žodžių ar elgesio, galinčių sugriauti tą draugystę. Ketindami ką nors pakeisti savo gyvenime argi nepamąstome, kaip pokyčiai paveiks tuos santykius?

Taip pat ir troškimas būti artimam su Dievu daro įtaką žmogaus sprendimams. Būtina žinoti, kas jam patinka, o kas ne, ir vadovautis tuo — siekti įtikti jam kiekviena mintimi, kiekvienu poelgiu.

Taigi jei norime vaikščioti su Dievu, turime jam patikti. Taip Henochas vaikščiojo šimtus metų. Hebrajiškas žodis, verčiamas „vaikščiojo“, nurodo kartotinį, tęstinį veiksmą. Kitas ištikimas vyras, kuris „vaikščiojo su Dievu“, buvo Nojus (Pradžios 6:9, Brb).

Henochas turėjo žmoną ir sūnų bei dukterų; vienas vaikų — Metušelachas (Pradžios 5:21, 22). Henochas, be abejo, stengėsi vadovauti šeimai kuo geriau. Kadangi visur tvyrojo bedievystė, tarnauti Dievui nebuvo lengva. Nojaus tėvas Lamechas tikriausiai buvo vienintelis jo amžininkas, tikėjęs Jehovą (Pradžios 5:28, 29). Vis dėlto Henochas išliko drąsus ir neatsisakė teisingo garbinimo.

Kas padėjo Henochui likti ištikimam Dievui? Jis tikrai nebendravo su tais, kurie šventvagiškai vartojo Dievo vardą, ar kitais, netinkančiais į draugiją Dievo garbintojui. Ryžto vengti to, kas nepatinka Kūrėjui, Henochas pasisemdavo ir melsdamasis.

Skelbė nuosprendį bedieviams

Kai aplinkui vien bedieviai, laikytis aukštų moralės normų labai sunku. O juk Henochas skelbė ir nuosprendį, griežtą nedorėliams. Dievo dvasios vadovaujamas jis pareiškė: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“ (Judo 14, 15).

Kaip į tokią žinią reagavo tų laikų žmonės, užsispyrusiai netikintys Jehovos? Protinga manyti, kad dėl šių griežtų žodžių Henochas tapo nemėgstamas, iš jo tikriausiai imta šaipytis, tyčiotis, jam gal net grasinta. Turbūt buvo tokių, kurie norėjo nutildyti jį visam laikui. Vis dėlto Henochas neišsigando. Jis žinojo, kas atsitiko teisiajam Abeliui. Kad ir kas įvyktų, Henochas buvo pasiryžęs tarnauti Dievui kaip tas ištikimas vyras.

„Dievas jį pasiėmė“

Kai ‛Dievas Henochą pasiėmė’, jo gyvybė turbūt kabojo ant plauko (Pradžios 5:24). Jehova neleido savo ištikimajam pranašui nukentėti nuo įsiutusių priešininkų. Pasak apaštalo Pauliaus, „Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties“ (Hebrajams 11:5). Daug kas sako, kad Henochas nemirė — Dievas tiesiog pasiėmė jį į dangų gyventi toliau. Bet Jėzus aiškiai pasakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Jėzus buvo visų pakilusiųjų į dangų pirmtakas (Jono 3:13; Hebrajams 6:19, 20).

Taigi kas atsitiko su Henochu? Žodžiai „buvo perkeltas, kad neregėtų mirties“, gali reikšti, jog Dievas padarė, kad Henochas visiškai pasinertų į pranašišką regėjimą, ir tada nutraukė jo gyvybę. Taip Henochas nepatyrė mirties kančių. „Žmonės jo neberado“, nes tikriausiai Jehova pašalino jo kūną, panašiai kaip ir Mozės (Pakartoto Įstatymo 34:5, 6, Brb).

Henochas gyveno 365 metus — daug trumpiau nei dauguma jo amžininkų. Tačiau žmonėms, mylintiems Jehovą, svarbiausia ištarnauti jam iki savo dienų pabaigos. Žinome, kad Henochui tai pavyko, nes jis „prieš perkeliamas gavo liudijimą, jog patikęs Dievui“. Rašte nekalbama, kaip Jehova jam tai perdavė. Vis dėlto prieš mirdamas Henochas sužinojo, kad Dievas jam palankus, ir todėl buvo tikras, jog Jehova atsimins jį per prikėlimą.

Sek Henocho tikėjimu

Dera sekti Dievui atsidavusių žmonių tikėjimu (Hebrajams 13:7). Turėdamas tvirtą tikėjimą Henochas ištikimai tarnavo Dievo pranašu — pirmuoju istorijoje. Henocho laikais pasaulis buvo panašus į dabartinį: žiaurus, šventvagiškas, bedieviškas. Bet Henochas išsiskyrė savo tvirtu tikėjimu. Jis — puikus Dievui atsidavusio tarno pavyzdys. Jehova ne tik paskyrė jį paskelbti svarbų nuosprendį, bet ir davė jėgų tai padaryti. Henochas drąsiai vykdė gautą užduotį, todėl Dievas pasirūpino juo, kai šis buvo puolamas priešų.

Jei tikėsime kaip Henochas, Jehova sustiprins mus skelbti savo duotą žinią šiomis paskutinėmis dienomis. Jis padės nebijoti priešininkų. Atsidavę jam išsiskirsime iš bedievių. Jei tvirtai tikėsime, vaikščiosime su Dievu ir elgsimės taip, kad jo širdis džiaugsis (Patarlių 27:11). Tikėdamas teisusis Henochas tarp bedievių sėkmingai vaikščiojo su Jehova. Tad galime ir mes.

[Rėmelis 30 puslapyje]

Ar Biblijoje cituojama Henocho knyga?

Henocho knyga yra apokrifas. Henochui ji priskiriama klaidingai. Ši knyga turbūt parašyta II—I a. p. m. e. Joje surašyti faktus išpučiantys, neistoriški žydų mitai, kuriuose smulkiai pasakojama apie Henocho, labai trumpai paminėto Pradžios knygoje, gyvenimą. To tikrai pakanka, kad gerbiantieji Dievo Žodį laikytų tą knygą neverta dėmesio.

Biblijoje tik Judo knygoje cituojama Henocho pranašystė: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“ (Judo 14, 15). Nemažai tyrinėtojų tvirtina, kad Henocho pranašystė, nukreipta prieš jo dienomis gyvenusius bedievius, paimta tiesiog iš Henocho knygos. Ar gali būti, kad Judas pasinaudojo nepatikimu apokrifu?

Rašte neaiškinama, kaip Judas sužinojo apie Henocho pranašystę. Jis tikriausiai tiesiog citavo kažkokį šaltinį, perduotą per kartas iš žilos senovės. Kažkokį panašų šaltinį turėjo ir Paulius. Jis kalbėjo apie Janą ir Jambrą — kitur Biblijoje neminimus faraono rūmų burtininkus, kurie priešinosi Mozei. Jei tokia informacija galėjo pasinaudoti Henocho knygos rašytojas, kodėl turėtų negalėti Judas?a (Išėjimo 7:11, 22; 2 Timotiejui 3:8)

Iš kur Judas gavo duomenų apie Henocho paskelbtą žinią, nėra labai svarbu. Jo pranešimas patikimas, nes Judas rašė įkvėptas Dievo (2 Timotiejui 3:16). Šventoji Dievo dvasia nebūtų leidusi rašyti netiesą.

[Išnaša]

[Iliustracija 31 puslapyje]

Henochas drąsiai paskelbė Jehovos nuosprendį