Niekada neatsitraukime savo pražūčiai!

„Mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai“ (ŽYDAMS 10:39, Brb red.).

1. Dėl kokių aplinkybių apaštalas Petras pasidavė baimei?

APAŠTALAI apstulbo išgirdę iš savo mylimo Mokytojo Jėzaus, kad jie išsisklaidys, paliks jį. Argi taip galėtų atsitikti, — būtent tada, kai Jėzui labiausiai jų reikės? Petras tikino: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Iš tiesų Petras buvo tvirtas, drąsus vyras. Tačiau kai Jėzus buvo išduotas ir suimtas, apaštalai, tarp jų ir Petras, išsisklaidė. Vėliau, Jėzų kvočiant vyriausiojo kunigo Kajafo namuose, Petras nerimastingai tūnojo ten kieme. Tą šaltą naktį jis, matyt, ėmė baimintis, kad Jėzus ar kuris nors iš jo bendražygių gali būti nužudyti. Kai kažkas iš pašaliečių atpažino Petrą esant vieną iš Jėzaus artimų draugų, apaštalą apėmė paniškas išgąstis. Jis tris kartus paneigė savo bendrystę su Jėzumi — net išsigynė pažįstąs jį! (Morkaus 14:27-31, 66-72)

2. a) Kodėl Jėzaus suėmimo naktį išsigandęs Petras netapo tuo, kuris „atsitraukia“? b) Kam turėtume būti pasiryžę?

² Tai buvo Petro nuopuolis — momentas, dėl kurio jis, be abejo, apgailestavo visą gyvenimą. Tačiau ar Petras tąnakt virto bailiu? Ar jis tapo vienu iš tų, apie kuriuos apaštalas Paulius vėliau kalbėjo: „Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai“? (Žydams 10:39, Brb red.) Turbūt dauguma mūsų nemanome, jog Pauliaus žodžiai taikomi Petrui. Kodėl? Todėl, kad Petras išsigando tik akimirką — tai buvo trumpas suklupimas jo gyvenime, kupiname nepaprastos drąsos bei tikėjimo. Daugeliui iš mūsų irgi gėda dėl kai kurių savo praeities momentų, kai netikėtai užklupti baimės nebebuvome tokie tvirti tiesos gynėjai, kaip norėjome. (Palygink Romiečiams 7:21-23.) Žinoma, dėl tokių momentinių klaidų netapome tais, kurie atsitraukia savo pražūčiai. Vis dėlto reikia pasiryžti niekuomet nepasidaryti tokiems. Kodėl? Kaip to išvengti?

Ką reiškia atsitraukti savo pražūčiai

3. Kaip pranašai Elijas ir Jona pasidavė baimei?

³ Kalbėdamas „apie tuos, kurie atsitraukia“, Paulius turėjo omenyje ne tuos, kurie trumpam prarado drąsą. Jis, be abejo, žinojo, kas buvo atsitikę Petrui, bei kitų panašių atvejų. Elijas, drąsus, tiesiakalbis pranašas, sykį pabėgo išsigandęs nelabos karalienės Jezabelės grasinimų jį nužudyti (1 Karalių 19:1-4). Pranašą Joną buvo užvaldžiusi dar didesnė baimė. Jehova liepė jam keliauti į Ninevę — miestą, pagarsėjusį smurtu bei blogiu. Pranašas skubiai sėdo į laivą, plaukusį priešinga kryptimi 3500 kilometrų, — į Taršišą! (Jonos 1:1-3) Tačiau nei ištikimų pranašų, nei apaštalo Petro netiktų priskirti prie tų, kurie atsitraukė. Kodėl?

4, 5. a) Kaip kontekstas padeda mums sužinoti, ką reiškė Pauliaus žodis „pražūčiai“ iš Žydams 10:39 (Brb red.)? b) Ką Paulius norėjo pasakyti žodžiais „mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai“?

⁴ Įsiklausyk į visą Pauliaus pasakymą: „Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai.“ Ką reiškia „pražūčiai“? Čia pavartotas graikiškas žodis kartais reiškia amžinąjį sunaikinimą. Tokia prasmė derinasi su visu kontekstu. Paulius buvo ką tik perspėjęs: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai nusidedame, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebėra, ir lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris priešininkus“ (Žydams 10:26, 27).

⁵ Todėl Pauliaus žodžiai bendratikiams „mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai“, reiškė, jog jis bei jo skaitytojai — ištikimi krikščionys buvo pasiryžę niekada nenusigręžti nuo Jehovos ir nepaliauti jam tarnavę. Antraip lauktų vien amžinas sunaikinimas. Judas Iskarijotas atsitraukė savo pražūčiai, taip pat kiti tiesos priešai, sąmoningai priešinęsi Jehovos dvasiai (Jono 17:12; 2 Tesalonikiečiams 2:3). Tokie asmenys — „bailiai“, atsidūrę amžinosios pražūties simboliniame ugnies ežere (Apreiškimas 21:8). Ne, mes niekada nenorėtume būti tokie!

6. Ką Šėtonas Velnias norėtų, kad mes darytume?

⁶ Šėtonas Velnias nori, kad mes atsitrauktume savo pražūčiai. Jis, „klastų“ meistras, žino, kad toks pragaištingas kelias dažnai prasideda nuo smulkmenų (Efeziečiams 6:11). Jei jis nepasiekia tikslo tiesiogiai persekiodamas, tuomet stengiasi sugriauti tikrųjų krikščionių tikėjimą subtilesniais būdais. Jis nori nutildyti drąsius, uolius Jehovos Liudytojus. Apžvelkime, kokią taktiką Šėtonas panaudodavo prieš tuos krikščionis žydus, kuriems rašė Paulius.

Kaip krikščionys buvo verčiami atsitraukti

7. a) Kokių laikotarpių išgyveno Jeruzalės susirinkimas? b) Kokia buvo kai kurių Pauliaus skaitytojų dvasinė būklė?

⁷ Yra įrodymų, jog Laišką žydams Paulius parašė maždaug 61 m. e. m. Jeruzalės susirinkimas išgyveno neramių laikotarpių. Po Jėzaus mirties nuvilnijo žiauraus persekiojimo banga ir daugelis miesto krikščionių išsisklaidė. Vėliau prasidėjo ramus tarpsnis ir krikščionių padaugėjo (Apaštalų darbai 8:4; 9:31). Metams bėgant vėl užgriūdavo persekiojimų bei sunkumų. Laišką žydams Paulius tikriausiai rašė tada, kai susirinkimas vėl galėjo džiaugtis palyginti ramiu laikotarpiu. Vis dėlto buvo nelengva. Praėjo beveik trys dešimtmečiai nuo Jėzaus pranašavimo apie Jeruzalės sunaikinimą. Matyt, buvo tokių žmonių, kurie manė, jog pabaiga pernelyg vėluoja ir tikriausiai neateis jų laikais. Kiti, ypač nauji asmenys, dar nebuvo patyrę sunkių persekiojimų ir mažai tesuvokė, jog išbandymuose būtina ištvermė (Žydams 12:4). Šėtonas, be abejo, stengėsi pasinaudoti tokiomis aplinkybėmis. Kokios buvo jo „klastos“?

8. Koks buvo daugelio žydų požiūris į jauną krikščionių susirinkimą?

⁸ Jeruzalės ir Judėjos žydų bendruomenė niekino naująjį krikščionių susirinkimą. Iš Pauliaus laiško galime suprasti, jog išdidūs žydų religiniai vadovai bei jų sekėjai tyčiojosi iš krikščionių. Jie, matyt, kalbėjo taip: ‛Mes turime didingą šventyklą Jeruzalėje nuo amžių! Ten tarnauja garbus vyriausiasis kunigas drauge su padėjėjais. Kasdien atnašaujamos aukos. Mes turime Įstatymą, perduotą Mozei per angelus lydint didingiems ženklams ant Sinajaus kalno. Ši naujai atsiradusi sekta, nuo judaizmo atskilę krikščionys, nieko panašaus neturi!’ Ar šios patyčios padarė poveikį? Matyt, kai kuriuos krikščionis žydus vargino tokie išpuoliai. Pauliaus laiškas buvo parašytas jiems pačiu laiku.

Kodėl jie privalėjo niekada neatsitraukti savo pražūčiai

9. a) Kokia buvo pagrindinė Laiško žydams tema? b) Kokia prasme krikščionys tarnavo geresnėje negu Jeruzalės šventykloje?

⁹ Aptarkime dvi priežastis, dėl kurių Paulius ragino Judėjos brolius bei seseris niekada neatsitraukti savo pražūčiai. Pirma, Laiške žydams iškeliamas krikščioniškojo garbinimo pranašumas. Paulius gvildena šią temą visame laiške. Jeruzalės šventykla buvo tik atvaizdas daug didingesnio, „ne rankų darbo“ pastato — Jehovos dvasinės šventyklos (Žydams 9:11). Šie krikščionys turėjo privilegiją tarnauti toje tyro garbinimo dvasinėje šventykloje. Jų tarnystė rėmėsi geresne, seniai žadėta naująja sandora, kurios Tarpininkas Jėzus Kristus buvo aukštesnis už Mozę (Jeremijo 31:31-34).

10, 11. a) Kodėl Jėzaus kilmė nebuvo jam kliūtis tarnauti Vyriausiuoju Kunigu dvasinėje šventykloje? b) Kuo Jėzus, kaip Vyriausiasis Kunigas, buvo pranašesnis už tą, kuris tarnavo Jeruzalės šventykloje?

¹⁰ Be to, krikščionys turėjo daug geresnį Vyriausiąjį Kunigą, Jėzų Kristų — ne Aarono palikuonį. Jis tarnavo Vyriausiuoju Kunigu „Melchizedeko tvarka“ (Psalmių 110:4, Brb red.). Melchizedekas, kurio kilmė nebuvo registruota dokumentuose, buvo senovės Salemo karalius ir vyriausiasis kunigas. Todėl jis buvo tinkamas Jėzaus pranašiškas prototipas; Kristaus kunigystė priklausė ne nuo netobulų žmogiškųjų protėvių, o nuo kai ko daug svarbesnio — paties Jehovos Dievo priesaikos. Jėzus, kaip ir Melchizedekas, tarnauja ne tik Vyriausiuoju Kunigu, bet ir Karaliumi, — tokiu, kuriam niekada nereikės mirti (Žydams 7:11-21).

¹¹ Be to, Jėzui nereikėjo kaip Jeruzalės šventyklos vyriausiajam kunigui atnašauti aukas metų metais. Jis kartą ir visiems laikams paaukojo savo paties tobulą gyvybę (Žydams 7:27). Visos šventyklos aukos buvo tik Jėzaus aukos įvaizdis. Per jo tobulą auką tikrai galėjo būti atleistos nuodėmės visiems, kas tik įrodytų tikįs. Labai paguodžiantys buvo Pauliaus žodžiai, kad Vyriausiasis Kunigas yra tas pats Jeruzalės krikščionims žinomas nesikeičiantis Jėzus — nuolankus, malonus, ‛atjaučiantis mūsų silpnybes’ (Žydams 4:15; 13:8). Tie pateptieji krikščionys turėjo perspektyvą tarnauti Kristaus padėjėjais kunigais! Argi jiems būtų galėję ateiti į galvą vėl sugrįžti prie sugedusio judaizmo „menkų ir vargingų“ dalykų? (Galatams 4:9)

12, 13. a) Kokia buvo antra Pauliaus nurodyta priežastis neatsitraukti? b) Kodėl krikščionių žydų ištvermė praeityje turėjo skatinti juos niekada neatsitraukti savo pražūčiai?

¹² Svarumo dėlei Paulius nurodė žydams ir kitą priežastį niekada neatsitraukti savo pražūčiai — jų pačių ištvermę praeityje. Jis rašė: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą.“ Paulius priminė, kad jie buvo išstatyti paniekos ir smurto „viešam reginiui“. Vieniems kliuvo kalinių dalia, kitiems teko anuos užjausti bei remti. Jie parodė tikėjimo ir ištvermės pavyzdį (Žydams 10:32-34, Brb red.). Tačiau kodėl Paulius ragino juos ‛prisiminti’ tokius skaudžius dalykus? Ar tai nebūtų slėgę?

¹³ Priešingai, mintys apie „ankstesnes dienas“ turėjo priminti žydams, kaip Jehova stiprino juos išmėginimuose. Jo padedami, jie jau atlaikė daugelį Šėtono puolimų. Paulius rašė: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Žydams 6:10). Taip, Jehova nepamiršo nė vieno ištikimų tarnų darbo ir saugo juos savo beribėje atmintyje. Prisiminkime Jėzaus raginimą krauti turtus danguje. Joks vagis negali jų išplėšti, nei kandys ar rūdys sugadinti (Mato 6:19-21). Tos vertybės gali pražūti tik tuomet, jei krikščionis atsitraukia savo pražūčiai. Taip jis iššvaistytų viską, ką susikrovė danguje. Kokį svarų argumentą pateikė Paulius krikščionims žydams niekada nenukrypti į tokį kelią! Kam paleisti vėjais visus savo ištikimos tarnybos metus? Daug išmintingiau bei geriau būtų ir toliau laikytis ištvermingai.

Kodėl mes niekada neturime atsitraukti savo pražūčiai

14. Kokius sunkumus mes patiriame panašiai kaip pirmojo amžiaus krikščionys?

¹⁴ Nūdien tikrieji krikščionys irgi turi svarių priežasčių neatsitraukti. Pirma, neužmirškime, kokie esame palaiminti, kad Jehova suteikė galimybę tyrai garbinti. Kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, mes gyvename tokiu laiku, kai daugelio paplitusių religijų nariai niekina mus bei tyčiojasi ir išdidžiai kalba apie savo įspūdingas šventoves, senas tradicijas. Tačiau Jehova patikina, kad palaiko mūsų garbinimą. Išties dabar mes džiaugiamės tokiomis palaimomis, kurių neturėjo pirmojo amžiaus krikščionys. Galbūt nustebsi: ‛Ar tikrai?’ Juk anie gyveno dvasinės šventyklos įsteigimo laikais. Jos Vyriausiuoju kunigu tapo Kristus per savo krikštą 29 m. e. m. Kai kurie regėjo Dievo Sūnų bei jo stebuklus. Po jo mirties buvo netgi daugiau stebuklų. Tačiau tokios dovanos, kaip ir buvo išpranašauta, galiausiai baigėsi (1 Korintiečiams 13:8).

15. Kokių pranašysčių išsipildymo metu dabar gyvena tikrieji krikščionys ir ką tai reiškia mums?

¹⁵ O mes gyvename tokiais laikais, kuomet didingai pildosi pranašystė apie šventyklą iš Ezechielio 40—48 skyrių.a Todėl regime Dievo tyro garbinimo atkūrimą. Ta dvasinė šventykla buvo apvalyta nuo visų religinių teršalų bei stabų (Ezechielio 43:9; Malachijo 3:1-5). Pagalvok, kiek palaimų suteikė šis išvalymas.

16. Kokie pokyčiai slėgė pirmojo amžiaus krikščionis?

¹⁶ Pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimui ateitis atrodė niūri. Jėzus išpranašavo, kad bus taip, it į pasėtus kviečius kas pribarstytų raugių ir vienų nuo kitų nebus galima atskirti (Mato 13:24-30). Taip ir įvyko. Pirmojo amžiaus pabaigoje, kuomet vien senyvas apaštalas Jonas slopino gadinančią įtaką, jau klestėjo atskalūnybė (2 Tesalonikiečiams 2:6; 1 Jono 2:18). Netrukus po apaštalų mirties susiformavo atskiras dvasininkų luomas, engęs kaimenę ir vilkėjęs išskirtinius rūbus. Atskalūnybė plito tarsi gangrena. Kaip tai slėgė ištikimus krikščionis! Jie matė naują tyro garbinimo organizaciją suterštą. Tai įvyko nepraėjus nė šimtmečiui po Kristaus susirinkimo įsteigimo.

17. Kokia prasme šiuolaikinis krikščionių susirinkimas gyvuoja ilgiau nei jo pirmtakas pirmajame amžiuje?

¹⁷ Pagalvok, kaip skiriasi dabartinė padėtis. Nūdien tyras garbinimas gyvuoja ilgiau nei gyvavo anuomet iki apaštalų mirties. Nuo šio žurnalo pirmojo numerio pasirodymo 1879 metais Jehovos laiminamas mūsų garbinimas darėsi vis tyresnis. 1918 metais Jehova ir Jėzus Kristus atėjo išvalyti dvasinės šventyklos (Malachijo 3:1-5). Nuo 1919-ųjų palaipsniui tobulėjo Jehovos Dievo garbinimas. Mums vis labiau aiškėjo Biblijos pranašystės bei principai (Patarlių 4:18). Kieno tai nuopelnas? Žinoma, ne netobulų žmonių. Tik Jehova bei jo Sūnus, susirinkimo Galva, galėjo apsaugoti Dievo tautą nuo sugedimo šiais blogais laikais. Todėl niekada nepaliaukime dėkoti Jehovai, kad šiandien mums prieinamas tyras garbinimas. Tvirtai pasiryžkime niekada neatsitraukti savo pražūčiai!

18. Kokia yra priežastis niekada neatsitraukti savo pražūčiai?

¹⁸ Kaip ir krikščionių žydų, taip ir mūsų ištvermė praeityje yra antra priežastis neatsitraukti bailiai. Ar pradėjome tarnauti Jehovai paskutiniais metais, ar ištikimai tarnaujame jam jau dešimtmečius, — visais atvejais mūsų krikščioniškų darbų sąrašas gausus. Daugelis Liudytojų kentė persekiojimus, įkalinimus, draudimo laikus, patyrė žiaurumų, prarado turtą. Dar didesniam būriui mūsiškių teko atlaikyti šeimos narių priešiškumą, panieką, patyčias ar abejingumą. Visi ištvėrėme ir toliau ištikimai tarnavome Jehovai nepaisydami gyvenimo sunkumų bei išbandymų. Taigi yra mūsų ištvermės įrodymų — lobių, sukrautų danguje, ir Jehova to nepamirš. Tad išties dabar ne metas sugrįžti į sugedusią seną sistemą, kurią jau palikome! Kodėl turėtume paversti niekais savo sunkų triūsą, ypač šiandien, kai iki pabaigos beliko „trumpa valandėlė“ (Žydams 10:37).

19. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁹ Pasiryžkime nebūti tie, „kurie atsitraukia savo pražūčiai“! Verčiau būkime „tie, kurie tiki“ (Žydams 10:39, Brb red.). Kaip galime patys būti tikri ir padėti bendratikiams įsitikinti, jog mums visiems tinka toks apibūdinimas? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Ar tu prisimeni?

◻ Ką reiškia atsitraukti savo pražūčiai?

◻ Kas slėgė krikščionis žydus, kuriems rašė Paulius?

◻ Kokiais argumentais Paulius skatino žydus neatsitraukti savo pražūčiai?

◻ Kokios yra priežastys mums pasiryžti niekada neatsitraukti savo pražūčiai?

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Nors Petras pasidavė baimei, jis netapo ‛tuo, kuris atsitraukia savo pražūčiai’