Tėvai mokė mus mylėti Dievą

PAPASAKOJO ELIZABETA TREISI

Ginkluoti vyrai, anksčiau tą dieną užpuolę mus, liepė mamai ir tėčiui išlipti iš automobilio. Mudvi su seseria likome sėdėti ant galinės sėdynės, nežinodamos, ar kada nors juos bepamatysime. Kodėl mums teko patirti tuos baisius išgyvenimus 1941 metais netoli Selmos, Alabamoje (JAV)? Kaip jie susiję su tėvų mums duotais pamokymais?

MANO tėtis, Dui Fauntenas, užaugo pas giminaičius, turėjusius ūkį Teksase, nes jo tėvai mirė jam dar esant kūdikiui. Vėliau jis pradėjo dirbti naftos pramonėje. 1922-aisiais, būdamas 23 metų, jis vedė dailią teksasietę, vardu Vini, ir ėmė kurti planus, kur apsigyventi bei auginti šeimą.

Jis pasistatė namą rytų Teksaso miškuose, netoli Garisono miestelio ir čia augino įvairių kultūrų pasėlius, įskaitant medvilnę bei kukurūzus, be to, daug naminių gyvulių. Ilgainiui jiedu su Vini susilaukė vaikų: 1924 metų gegužę gimė Dui jaunesnysis, 1925 metų gruodį — Edvina, o 1929-ųjų birželį gimiau aš.

Sužinome Biblijos tiesą

Mama su tėčiu priklausė Kristaus Bažnyčiai ir tarėsi išmaną Bibliją. Bet 1932 metais G. V. Kukas mūsų tėvelio broliui Monro Fauntenui paliko Sargybos bokšto bendrijos išleistas knygas Išgelbėjimas bei Vyriausybė. Trokšdamas papasakoti mano tėvams, ką sužinojęs, Monro dažnai apsilankydavo mums pusryčiaujant, perskaitydavo kokį nors Sargybos bokšto straipsnį ir žurnalą „atsitiktinai“ palikdavo. Vėliau mama ir tėtis jį skaitydavo.

Vieną sekmadienio rytą dėdė Monro pakvietė tėtį ateiti į kaimyno namus studijuoti Biblijos. Jis užtikrino, kad ponas Kukas atsakys iš Biblijos į visus jo klausimus. Grįžęs iš studijų, tėvelis susijaudinęs ištarė: „Į viską, ko klausiau, man buvo atsakyta ir ne tik tai! Maniau žinąs visą Bibliją, tačiau kai ponas Kukas pradėjo aiškinti apie pragarą, sielą, Dievo tikslą dėl žemės ir kaip Dievo Karalystė jį įgyvendins, ėmiau suvokti, jog iš tikrųjų nieko neišmanau!“

Mūsų namai buvo susibūrimų vieta. Čia atvykdavo pasisvečiuoti giminaičiai bei draugai; jie virdavo karamelę, spragindavo kukurūzus ir, mamai skambinant pianinu, dainuodavo. Ilgainiui tie susitikimai virto pokalbiais Biblijos temomis. Nors mes, vaikai, nesupratome visų aptariamų dalykų, tėvų meilė Dievui ir Biblijai buvo tokia akivaizdi, jog kiekvienas iš mūsų ėmėme ugdytis tokią pat meilę Dievui ir jo Žodžiui.

Kitos šeimos irgi atvėrė savo namų duris savaitiniams Biblijos aptarimams, o pokalbių tema paprastai būdavo naujausio Sargybos bokšto žurnalo straipsniai. Kai šeimos iš gretimų Apelbio ir Nakodočeso miestelių rengdavo sueigas, mes sugriūdavome į savo „Fordą“ ir bet kokiu oru keliaudavome ten.

Tėvai pritaiko įgytas žinias

Netrukus tėvai suvokė poreikį pritaikyti tai, ko išmoko. Meilė Dievui ragino juos dalytis tomis žiniomis su kitais (Apaštalų darbai 20:35). Bet viešai skleisti savo tikėjimą mano tėvams nebuvo lengva, nes iš prigimties jie buvo drovūs ir kuklūs žmonės. Tačiau juos skatino Dievo meilė, o tai savo ruožtu jiems padėjo mus mokyti visiškai pasitikėti Jehova. Tėtis sakė: „Jehova ruošia skelbėjus iš ūkininkų!“ 1933 metais mama su tėčiu parodė savo pasiaukojimą Jehovai krikštydamiesi tvenkinyje netoli Hendersono (Teksasas).

1935-ųjų pradžioje tėvelis parašė Sargybos bokšto bendrijai ir pateikė daug klausimų apie krikščionių amžinojo gyvenimo viltį (Jono 14:2; 2 Timotiejui 2:11, 12; Apreiškimas 14:1, 3; 20:6). Jam atsakė tuometinis Bendrijos prezidentas, Džozefas F. Rezerfordas. Užuot atsakęs konkrečiai, brolis Rezerfordas pakvietė tėtį aplankyti Jehovos Liudytojų kongresą, turėjusį vykti tų metų gegužę Vašingtone (Kolumbijos apygarda).

‛Tai neįmanoma! — galvojo tėtis. — Mes esame ūkininkai, 26 hektarų sklype auginame daržoves. Tuo laiku reikės jas nuimti ir gabenti į turgų.’ Bet netrukus užėjo potvynis ir nuplovė pasėlius, tvoras bei tiltus. Tad mes kartu su kitais Liudytojais užsakytu mokyklos autobusu išvykome į 1600 kilometrų kelionę šiaurės rytų kryptimi — į kongresą.

Kongrese tėtis ir mama su jauduliu klausėsi aiškinimo apie „milžinišką minią“, kuri pergyvens „didį sielvartą“ (Apreiškimas 7:9, 14). Nuo tada amžinojo gyvenimo žemės rojuje viltis mano tėvams visuomet buvo varomasis motyvas; jie ragino mus, vaikus, ‛siekti tikrojo gyvenimo’, kuris mums reiškė amžinai gyventi Jehovos pažadėtoje žemėje (1 Timotiejui 6:19; Psalmių 37:29, Brb red.; Apreiškimas 21:3, 4). Nors man buvo tik penkeri, aš džiaugiausi dalyvaudama kartu su šeima tame puikiame renginyje.

Grįžę iš kongreso, atsodinome pasėlius ir vėliau nuėmėme gausiausią visų laikų derlių. Taip mama su tėčiu įsitikino, jog visiškai pasikliaudami Jehova niekada nenusivilsime. Jie ėmėsi specialios skelbimo veiklos ir įsipareigojo kas mėnesį 52 valandas skirti tarnybai. Paskui, atėjus kitam sodinimo sezonui, juodu išpardavė visą savo turtą! Tėtis padarė 6 iš 2,4 metro automobilio priekabą, skirtą gyventi mums penkiems, o jai traukti nusipirko naują dvidurį „Fordą“ sedaną. Dėdė Monro pasielgė taip pat ir su šeima apsigyveno priekaboje.

Mokomi tiesos

1936-ųjų spalį tėtis ir mama pradėjo tarnauti pionieriais (taip vadinama visalaikė tarnyba). Visa šeima ėmėme skelbti rytų Teksaso apygardose, kur Karalystės žinia buvo retai girdima. Beveik metus kilnojomės iš vietos į vietą, tačiau toks gyvenimas mums patiko. Žodžiu bei pavyzdžiu tėvai mokė mus būti tokiais kaip pirmieji krikščionys, pasiaukojamai skleidę Biblijos tiesą kitiems.

Mes, vaikai, ypač žavėjomės mama, nes ji netgi sutiko palikti savo namus. Tačiau su vienu daiktu ji nesiskirdavo — tai siuvamoji mašina. Mamos sprendimas pasiimti ją pasirodė labai išmintingas. Būdama gabi siuvėja, ji mus visada papuošdavo. Kiekviename kongrese vilkėdavome naujus, dailius rūbus.

Gerai prisimenu, kai į mūsų vietovę dideliu Sargybos bokšto bendrijos sunkvežimiu, kuriame buvo įtaisytas garsiakalbis, atvyko Hermanas Henšelis su šeima. Jie pastatydavo sunkvežimį tankiai apgyventoje vietoje, paleisdavo plokštelę su įrašyta neilga paskaita, o paskui lankydavo žmones, teikdami jiems daugiau informacijos. Dui jaunesnysis mėgo leisti laiką su Hermano sūnum Miltonu; šis tada buvo paauglys. Dabar Miltonas yra Sargybos bokšto bendrijos prezidentas.

Per 1937 metų kongresą, vykusį Kolambe (Ohajas), Edvina pasikrikštijo, o mamai su tėčiu buvo suteikta privilegija tarnauti specialiaisiais pionieriais. Tuo laiku šioje tarnyboje per mėnesį reikėdavo skelbti mažiausiai 200 valandų. Žvelgdama atgal ir prisimindama mamą, dabar, kai pačiai tenka remti savo vyrą, atliekantį krikščioniškas pareigas, suprantu, kiek daug man reiškė jos puikus pavyzdys.

Kai tėtis pradėdavo studijuoti Bibliją su kokia nors šeima, jis pasiimdavo ir mus, kad parodytume gerą pavyzdį tos šeimos vaikams. Jis paprašydavo mūsų suieškoti ir perskaityti Biblijos eilutes bei atsakyti į kai kuriuos pagrindinius klausimus. Dėl to daugelis jaunuolių, su kuriais studijavome, iki šiol ištikimai tarnauja Jehovai. Be to, mums tai buvo tvirtas pagrindas nepaliaujamai mylėti Dievą.

Bręstantis Dui jaunesnysis nebenorėjo gyventi ankštose patalpose su dviem mažesnėmis sesutėmis. Tad 1940-aisiais drauge su kitu Liudytoju jis pradėjo tarnauti pionieriumi, o vėliau susituokė su Odri Baron. Odri daugelio dalykų irgi išmokė mano tėvai, todėl ji labai prisirišo prie jų. Kai Dui jaunesnysis dėl krikščioniško neutralumo 1944 metais buvo įkalintas, ji laikinai apsigyveno pas mus ankštoje priekaboje.

Dideliame kongrese, kuris 1941-aisiais buvo surengtas Sent Luise (Misūris), brolis Rezerfordas kreipėsi į 5—18 metų jaunuolius, sėdėjusius atskirame sektoriuje. Mudvi su Edvina girdėjome jo ramų, aiškų balsą; jis mokė tarsi mylintis tėvas savo vaikus. Tėvus jis paragino: „Šiandien Jėzus Kristus sušaukė sandoros tautą ir įtaigiai liepia mokyti savo vaikus teisingumo kelio.“ Paskui pridūrė: „Išlaikykite juos namuose ir mokykite tiesos!“ Mūsų tėvai taip ir darė!

Per tą kongresą gavome naują brošiūrą „Jehovos tarnai apginti“; joje buvo apžvelgiamos Jehovos Liudytojų laimėtos teismo bylos, tarp jų ir Jungtinių Valstijų Aukščiausiajame Teisme. Visa šeima kartu studijavome ją. Mes nežinojome, jog esame ruošiami įvykiams, kurie po kelių savaičių nutiko Selmoje (Alabama).

Grupės išpuolis Selmoje

Tos baisios dienos rytą tėtis įteikė laiškus Selmos šerifui, merui bei policijos viršininkui; juose buvo išdėstyta mūsų konstitucinė teisė tęsti tarnybą, ginant įstatymui. Vis dėlto jie nusprendė išvyti mus iš miesto.

Vėlyvą popietę penki ginkluoti vyrai atvyko prie mūsų gyvenamosios priekabos ir mamą, seserį bei mane paėmė įkaitais. Jie ėmė naršyti viduje, tikėdamiesi rasti kokių nors ardomosios veiklos įkalčių. Grasindami pistoletais, tėčiui jie liepė pritaisyti priekabą prie automobilio. Tuo momentu aš nebijojau. Atrodė juokinga, kad tie vyrai laiko mus pavojingais, ir mudvi su seseria prunkštelėjome. Tačiau pajutusios tėčio žvilgsnį greit surimtėjome.

Kai jau buvome pasirengę išvykti, vyrai liepė Edvinai ir man sėsti į jų mašiną. Tėtis nenusileido. „Tik per mano lavoną“, — pareiškė jis. Trumpai pasitarus, mūsų šeimai buvo leista keliauti drauge, o ginkluoti vyrai lydėjo mus savo automobilyje. Už maždaug 25 kilometrų nuo miesto jie davė ženklą mums sustoti šalikelėje ir mamą su tėčiu išsodino. Tie vyrai mėgino juos įtikinti: „Atsisakykite savo religijos. Grįžkite į ūkį ir tinkamai auklėkite mergaites!“ Tėtis bandė kalbėti su jais, tačiau veltui.

Galiausiai vienas iš vyrų pasakė: „Keliaukite, ir jei kada vėl pasirodysite Dalaso apygardoje, mes visus jus nužudysime!“

Nusiraminome, kad vėl esame kartu, ir po keleto valandų sustojome nakties poilsio. Buvome įsidėmėję jų automobilio numerį. Tėtis apie viską tuojau pranešė Sargybos bokšto bendrijai, o po kelių mėnesių tie vyrai buvo surasti ir suimti.

Gileado misionierių mokykla

1946-aisiais Edvina gavo kvietimą mokytis 7-oje Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos klasėje Pietų Lansinge (Niujorkas). Vienas iš mokytojų, Albertas Šrėderis, apie jos puikias savybes užsiminė savo ankstesniam pionieriškos tarnybos partneriui Bilui Elrodui, tuo metu tarnavusiam Betelyje, Jehovos Liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas).a Edvina su Bilu buvo supažindinti, o jai baigus Gileado mokyklą, maždaug po metų jiedu susituokė. Ilgą laiką jie išbuvo visalaikiais tarnais, įskaitant penkerių metų bendrą tarnybą Betelyje. Paskui, vieną 1959 metų dieną, brolis Šrėderis 34-ai Gileado mokyklos klasei paskelbė, kad jo brangus draugas susilaukė dvynukų, berniuko ir mergaitės.

Kai aš su tėvais tarnavau Meridiane (Misisipė), 1947-ųjų pabaigoje visi trys buvome pakviesti mokytis 11-oje Gileado mokyklos klasėje. Mums tai buvo didelė staigmena, nes, pagal reikalavimus, aš buvau per jauna, o mama su tėčiu per seni. Tačiau buvo padaryta išimtis, ir mes turėjome nepelnytą privilegiją įgyti išsamesnių Biblijos žinių.

Misionieriška tarnyba su tėvais

Mes, kaip misionieriai, buvome paskirti į Kolumbiją, Pietų Amerikoje. Tačiau tik 1949-ųjų gruodį, praėjus daugiau kaip metams po mokyklos baigimo, atvykome į Bogotos misionierių namus; ten jau gyveno trys asmenys. Pirmiausia tėtis bemaž nusprendė, kad lengviau išmokyti žmones anglų kalbos, negu pačiam išmokti ispanų! Žinoma, buvo išbandymų, bet ir kokios didelės palaimos! 1949 metais Kolumbijoje nebuvo nė šimto Liudytojų, o dabar ten jų per 100000!

Ištarnavę Bogotoje penkerius metus, tėvai buvo paskirti į Kalio miestą. O aš 1952 metais ištekėjau už Kolumbijoje tarnavusio misionieriaus Roberto Treisio.b Mes pasilikome Kolumbijoje iki 1982-ųjų ir tada gavome paskyrimą į Meksiką, kur tarnaujame iki šiol. Galiausiai, 1968 metais, mano tėvai dėl sveikatos turėjo grįžti į Jungtines Valstijas. Sustiprėję jie toliau tarnavo specialiaisiais pionieriais netoli Mobailio (Alabama).

Rūpinamės savo tėvais

Metams bėgant, mamos ir tėčio sveikata susilpnėjo, tad jiems reikėjo daugiau paramos bei dėmesio. Pačių prašymu, juodu buvo paskirti tarnauti netoli Edvinos ir Bilo, Atėnuose (Alabama). Vėliau mūsų brolis, Dui, išreiškė mintį, jog būtų išmintinga šeimai gyventi drauge Pietų Karolinoje. Taigi Bilo šeima kartu su mama ir tėčiu persikraustė į Grynvudą. Dėl šios meilingos pagalbos aš ir Robertas galėjome toliau tarnauti misionieriais Kolumbijoje, nes žinojome, kad tėvais puikiai rūpinamasi.

1985 metais tėtį ištiko insultas; jis prarado kalbą ir nebegalėjo vaikščioti. Mes susirinkome pasitarti, kaip geriausiai pasirūpinti tėvais. Buvo nuspręsta, jog Odri bus pagrindinė tėvelio slaugytoja; mums su Robertu patarta kas savaitę siųsti po laišką su padrąsinamais patirties atvejais ir stengtis kuo dažniau juos aplankyti.

Iki šiol prisimenu paskutinį susitikimą su tėčiu. Jis negalėjo aiškiai kalbėti, bet kai mes pasakėme jam grįžtantys Meksikon, jis didelėmis pastangomis ir jausmingai ištarė vieną žodį: „Adios!“ Iš to supratome, jog širdyje jis pritarė mūsų sprendimui toliau tarnauti misionieriais. Jis mirė 1987-ųjų liepą, o po devynių mėnesių ir mama.

Laiške, kurį gavau iš likusios našle savo sesers, gerai išreiškiamas mūsų visų trijų dėkingumas tėvams: „Aš branginu gausų krikščionišką paveldą ir niekada nemaniau, kad būčiau buvusi laimingesnė, jei tėvai būtų nusprendę auklėti mus kitaip. Sekdama jų tvirtu tikėjimu, pasiaukojimu bei visišku pasitikėjimu Jehova galėjau ištverti sunkius gyvenimo momentus.“ Laišką Edvina baigė žodžiais: „Dėkoju Jehovai už tėvus, kurie žodžiu ir pavyzdžiu parodė, kokie galime būti laimingi tarnaudami mūsų meilingam Dievui Jehovai.“

[Išnašos]

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

Fauntenų šeima: (iš kairės į dešinę) Dui, Edvina, Vini, Elizabeta, Dui jaunesnysis; dešinėje: Elizabeta ir Dui jaunesnysis ant Henšelio sunkvežimio sparno (1937); žemiau dešinėje: 16-metė Elizabeta skelbia su plakatu