Derlingoji vendų žemė

PASTARUOSIUS dešimt metų mudu su žmona darbuojamės tarp vendų kaip visalaikiai skelbėjai. Vendai gyvena į pietus nuo Limpopo upės, Pietų Afrikos Respublikos šiaurėje; jų tautelę sudaro kelios gentys, praėjusiais amžiais persikėlusios per Limpopo upę. Kai kurie vendai tvirtina, kad jų protėviai apsigyveno čia daugiau kaip prieš 1000 metų.

Iš tikrųjų šis regionas kažkada priklausė senai civilizacijai — Mapungubvės Karalystei. Tai buvo pirmoji toje šalyje didelė miesto tipo gyvenvietė, valdžiusi didžiulį Limpopo upės slėnį nuo Botsvanos vakaruose iki Mozambiko rytuose. Maždaug nuo 900 iki 1100 m. e. m. Mapungubvė aprūpindavo arabų pirklius dramblio kaulu, raganosių ragais, žvėrių kailiais, variu ir net auksu. Kasinėjant karališkųjų kapinių kalvą, kuri vadinosi Mapungubvė, buvo atrastos meistriškai padarytos paauksuotos skulptūros. Vienoje enciklopedijoje užsimenama, jog tai „vienas pirmųjų ženklų, liudijančių, kad pietų Afrikoje buvo kasamas auksas“.

Auksas čia daugiau nekasamas. Šiandien vendų žemė garsėja savo derlingumu. Į pietus nuo Sautpansbergo kalnų plyti vešliai apaugęs slėnis, kuriame tarpsta gausybė avokadų, bananų, mango bei guajavos vaisių. Be pekano ir makadamijos riešutų, čia yra daugybė daržovių. Viena iš jų — laukinis augalas muroho, skoniu primenantis špinatus, labai mėgstamas vietinių gyventojų.

Vendai — taiki ir svetinga tauta. Visai nenuostabu, jei šeimos galva paprašo, kad netikėtam svečiui būtų paruoštas viščiukas. Jis valgomas su busva — pagrindiniu maisto produktu, pagamintu iš kukurūzų. Po viešnagės šeimininkas truputį palydi svečią. Tai tradicinis būdas parodyti jam pagarbą. Vaikai mokomi maloniai pasveikinti svečią nusilenkiant ir sukryžiuojant rankas. Šiame puslapyje matote įprastai besisveikinančias dvi vendų moteris.

Sunki kalba

Europiečiams išmokti vendų kalbą nelengva. Viena priežastis ta, kad yra daug vienodai rašomų, tačiau skirtingai tariamų žodžių. Kartą, sakydamas kalbą vendų Jehovos Liudytojų susirinkime, mėginau paskatinti klausytojus kalbėti su kiekvienu žmogumi. Vienas klausytojas nusijuokė, nes aš, užuot pasakęs „žmogumi“, pasakiau „pirštu“.

Kai pirmą kartą pabandžiau kalbėti vendų kalba skelbimo tarnyboje, viena vendė atsakė: „Aš nekalbu angliškai.“ Maniau, kad jau neblogai kalbu vendiškai, bet ji pamanė, jog tai anglų kalba! Kitą kartą, atėjęs prie namo, paprašiau vieno berniuko, kad pakviestų šeimininką. Vendų kalba šeimos galva vadinamas žodžiu toʹho. Per klaidą ištariau tohoʹ, — taigi paprašiau pasikalbėti su beždžione! Panašios klaidos kartais atimdavo man drąsą, bet per atkaklumą abu su žmona dabar galime šnekėti vendų kalba gana neblogai.

Dvasinis derlius

Vendų žemė pasirodo esanti dvasiškai derlinga. Šeštajame dešimtmetyje migrantai, atvykę iš kaimyninių šalių dirbti Mesinos miesto vario kasykloje, įkūrė Jehovos Liudytojų susirinkimą. Uoliai skelbdami, jie supažindino su Biblijos tiesa daug vendų. Praėjus dešimtmečiui, Sibasos mieste grupė Liudytojų, vendų, jau rengė sueigas viename privačiame name.

Kad paspartintų augimą, Sargybos bokšto bendrijos Pietų Afrikos Respublikos filialas į šį derlingą lauką pasiuntė visalaikių skelbėjų. Netrukus Sibasos grupė išaugo į didelį susirinkimą. Tuo metu krikščionių sueigos vykdavo klasėje. Tačiau padedant Pitersburgo rajono, esančio maždaug 160 kilometrų į pietus, Jehovos Liudytojams, kaimyniniame Tohojandou mieste buvo pastatyta Karalystės salė.

Pietų Afrikos Respublikos šiaurėje vendiškai kalba per 500000 gyventojų. Kai šeštajame dešimtmetyje čia prasidėjo Karalystės skelbimo darbas, Liudytojų vendų nebuvo. Dabar jų yra per 150. Tačiau dar daug vietovių reikia aplankyti ir daug ką nuveikti. 1989-aisiais pradėjome skelbti vendų kaime Hamutše. Tuomet čia gyveno tik vienas Liudytojas. Dabar jame jau per 40 Karalystės skelbėjų. Mes baigiame statyti savo Karalystės salę; esame dėkingi Liudytojams iš Pitersburgo susirinkimų už pagalbą ir turtingesnių šalių broliams už finansinę paramą.

Gyvename ūkininko sodyboje esančiame namelyje-priekaboje. Gyvendami paprastai, turime daugiau laiko pasiekti vietinius žmones su gerąja naujiena (Morkaus 13:10). Dėl to esame gausiai laiminami privilegija padėti daugeliui žmonių paaukoti savo gyvenimą Jehovai Dievui. Vienas pavyzdys — vyras, vardu Maiklas; draugo namuose jis pamatė knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje.a Pradėjo skaityti ją ir tuojau atpažino tiesą. Jis parašė Sargybos bokšto bendrijai ir paprašė biblinės literatūros. Savo laiške Maiklas paaiškino, kad neseniai buvo pakrikštytas kaip vietinės Apaštalų bažnyčios narys. „Aš išsiaiškinau, — tęsė jis, — kad esu klaidingame kelyje, — ne į Dievo Karalystę. Nusprendžiau tapti jūsų tikėjimo nariu, bet nežinau, kaip tai padaryti.“ Jis nurodė savo adresą ir prašė, kad į pagalbą būtų atsiųstas Jehovos Liudytojas. Man pavyko susirasti Maiklą ir pradėti su juo Biblijos studijas. Dabar jis yra krikštytas Liudytojas ir ištikimai tarnauja Jehovai.

1997-ųjų gruodį lankėmės Jehovos Liudytojų srities kongrese „Tikėjimas Dievo Žodžiu“, kuris vyko Tohojandou sporto stadione. Kongrese dalyvavo 634 žmonės; 12 buvo pakrikštyta. Aš turėjau privilegiją sakyti vendiškai dvi kalbas. Per dešimtmetį, mūsų praleistą šioje derlingoje žemėje, tai iš tikrųjų buvo labai svarbus įvykis! (Atsiųsta.)

[Išnaša]