Kolegiantai. Jų skirtingumą lėmė Biblijos studijavimas

Ar girdėjai apie kolegiantus?

Ši maža XVII a. olandų religinė grupė skyrėsi nuo to meto valstybinių bažnyčių. Kodėl? Ko mes galime iš jų pasimokyti? Kad sužinotume tai, nukeliaukime praeitin.

JAKOBAS Arminijus (arba Jakobas Hermanšas) 1587 metais atvyko į Amsterdamą. Kadangi Jakobo autobiografija buvo įspūdinga, rasti darbą jam nebuvo sunku. Būdamas 21-erių metų, jis baigė Leideno universitetą (Olandija). Po to šešerius metus Šveicarijoje studijavo teologiją vadovaujamas protestanto reformatoriaus Jono Kalvino įpėdinio Teodoro Bezos. Nenuostabu, kad Amsterdamo protestantai džiaugėsi savo pastoriumi galėdami paskirti 27-erių metų Arminijų! Tačiau po kelerių metų daugelis bažnyčios narių gailėjosi taip nusprendę. Kodėl?

Ginčas dėl lemties

Arminijui tapus pastoriumi, netrukus kilo nesutarimų dėl mokymo apie lemtį. Nors tai yra esminis kalvinizmo mokymas, kai kurių bažnyčios narių manymu, Dievas, vieniems lemdamas išgelbėjimą, kitiems — prakeikimą, būtų žiaurus ir neteisingas. Kalvinistai tikėjosi, kad Bezos mokinys Arminijus pataisys tuos kitamanius. Tačiau, didelei kalvinistų nuostabai, Arminijus stojo jų pusėn. 1593-iaisiais paaštrėjęs ginčas padalijo vietinius protestantus į dvi grupes: palaikančius mokymą ir atmetančius jį — nuosaikiuosius.

Vietinis ginčas per kelerius metus suskaldė visus šalies protestantus. Galiausiai 1618-ųjų lapkritį dėl susidariusios padėties įvyko galutinis susirėmimas. Armijos bei viešosios nuomonės remiami kalvinistai iškvietė kitamanius (tuomet vadinamus remonstrantaisa) į valstybės tarybą — protestantų Dordrechto sinodą. Posėdžio pabaigoje visiems remonstrantų pastoriams buvo leista pasirinkti: pasirašyti įsipareigojimą daugiau niekad neskelbti arba išvykti iš šalies. Dauguma pasirinko tremtį. Griežtieji kalvinistai užėmė ištremtų remonstrantų pastorių vietas. Kalvinizmas triumfavo — bent taip manė sinodas.

Kolegiantų kilmė ir augimas

Kaip ir visur kitur, remonstrantų susirinkimas Varmonto kaimelyje, netoli Leideno, neteko savo pastoriaus. Tačiau, priešingai nei kiti, šis susirinkimas nepriėmė sinodo patvirtinto jį pakeičiančio asmens. Be to, kai kurie remonstrantų susirinkimo nariai atmetė ir savo pastorių, kai šis 1620-aisiais rizikuodamas gyvybe grįžo į Varmontą pasirūpinti susirinkimu. Jie be jokio dvasininko slapta rengdavo savo religines sueigas. Vėliau tos sueigos buvo pavadintos kolegijomis, o jų dalyviai — kolegiantais.

Nors kolegiantų atsiradimą lėmė daugiau susidariusios aplinkybės, o ne religinės priežastys, padėtis greitai pasikeitė. Susirinkimo narys Geisbertas van der Kodas įtikinėjo, kad be dvasininkų priežiūros susirenkanti grupė labiau atitinka Bibliją ir pirmųjų krikščionių pavyzdį, negu valstybinės bažnyčios. Jis teigė, jog dvasininkų klasė atsirado po apaštalų mirties, siekiant sukurti darbo vietas žmonėms, nenorintiems mokytis amato.

1621-aisiais van der Kodas su vienminčiais ėmė rengti sueigas gretimame Reinsburgo kaime.b Po kelerių metų, kai tolerancija nugalėjo religinį persekiojimą, po visą šalį pasklido geri atsiliepimai apie kolegiantų sueigas, ir tai, anot istoriko Zygfrido Zilverbergo, pritraukė „visokio plauko žmonių“. Daugelis jų buvo remonstrantai, menonitai, socinai ir net teologai. Kai kurie — ūkininkai. Kiti — poetai, spaustuvininkai, gydytojai ir amatininkai. Šiam judėjimui pritarė ir filosofas Benediktas Spinoza, pedagogas Johanas Amosas Komenijus (Janas Komenskis) bei žymus dailininkas Rem̃brantas van Reinas. Įvairios šių dievobaimingų žmonių idėjos turėjo įtakos kolegiantų įsitikinimų raidai.

Nuo 1640-ųjų ši veikli grupė ėmė greitai augti. Kolegijų atsirado Roterdame, Amsterdame, Leuvardene ir kituose miestuose. Istorijos profesorius Endriu Fiksas pažymi, kad 1650—1700 metų laikotarpiu „kolegiantai... tapo viena svarbiausių ir įtakingiausių septynioliktojo amžiaus Olandijos religinių grupių“.

Kolegiantų įsitikinimai

Kadangi kolegiantų judėjimo skiriamieji požymiai buvo protas, pakanta ir žodžio laisvė, kiekvienas kolegiantas galėjo laikytis skirtingų pažiūrų. Vis dėlto juos siejo tam tikri bendri įsitikinimai. Pavyzdžiui, visi kolegiantai suvokė, kad svarbu asmeniškai studijuoti Bibliją. Kaip rašė vienas iš jų, kiekvienas narys turėtų „ištirti ir pažinti Dievą pats, o ne iš kitų“. Taip jie ir darė. Anot XIX a. bažnyčios istoriko Jakobo van Slėjaus, kolegiantai geriau nusimanė apie Bibliją nei kitos to meto religinės grupės. Net priešininkai gyrė kolegiantus už jų sugebėjimą meistriškai ja naudotis.

Tačiau kuo daugiau kolegiantai nagrinėjo Bibliją, tuo labiau jų susikurtos pažiūros skyrėsi nuo tų, kurių laikėsi pagrindinės bažnyčios. XVII—XX amžiaus rašytiniuose šaltiniuose aprašomi kai kurie jų įsitikinimai:

Ankstyvoji bažnyčia. 1644-aisiais kolegiantas ir teologas Adãmas Boreilis rašė, kad imperatoriaus Konstantino laikais ankstyvoji bažnyčia įsivėlė į politiką ir taip sulaužė savo sandorą su Kristumi bei prarado šventosios dvasios įkvėpimą. Jis pridūrė, jog dėl to padaugėjo klaidingų mokymų, kurie išliko iki mūsų dienų.

Reformacija. XVI amžiaus Reformacija, vykdyta Liuterio, Kalvino ir kitų, nepakankamai pertvarkė bažnyčią. Anot žymaus kolegianto ir gydytojo Galeno Abrahamsono (1622—1706), ji tik pablogino religinę padėtį, sukeldama ginčus ir neapykantą. Tikroji pertvarka turėtų pakeisti širdį, o to Reformacija nesugebėjo padaryti.

Bažnyčia ir dvasininkija. Valstybinės bažnyčios yra korumpuotos, supasaulėjusios ir neturi dieviškos įtakos. Rimtai į religiją žiūrinčiam žmogui geriausia būtų palikti bažnyčią, kuriai priklauso, idant netaptų jos nuodėmių bendrininku. Kolegiantų teigimu, dvasininkijos egzistavimas prieštarauja Raštams ir „kenkia dvasinei krikščionių susirinkimo gerovei“.

Karalystė ir rojus. Danielius de Breinas (1594—1664), vienas iš Amsterdamo kolegijos įkūrėjų, rašė, jog Kristaus Karalystė nėra dvasinė karalystė asmens širdyje. Kolegiantas iš Roterdamo, mokytojas Jakobas Ostensas, pasakė, kad „patriarchai tikėjosi žemiškųjų pažadų“. Taigi kolegiantai laukė laiko, kai žemė taps rojumi.

Trejybė. Kai kurie žymūs kolegiantai dėl socinų įtakos atmetė Trejybę.c Pavyzdžiui, Danielius Zvikeris (1621—1678) rašė, kad kiekvienas sveikam protui prieštaraujantis mokymas, toks kaip Trejybė, yra „negalimas ir klaidingas“. 1694-aisiais buvo išleista kolegianto Reinjero Roulėjaus versta Biblija. Joje Jono 1:1 eilutės pabaiga, skirtingai nuo ortodoksinio vertimo „Ir Žodis buvo Dievas“, išversta: „Ir Žodis buvo dievas.“d

Savaitinės sueigos

Nors kolegiantai neturėjo vieningos nuomonės dėl savo įsitikinimų, įvairiuose miestuose jų kolegijų veikla buvo maždaug vienoda. Istorikas van Slėjus praneša, kad kolegiantų judėjimo pradžioje sueigoms nebuvo ruošiamasi iš anksto. Remdamiesi apaštalo Pauliaus žodžiais dėl „pranašavimo“, kolegiantai manė, jog visi vyrai, kolegijos nariai, gali nevaržomai kalbėti sueigose (1 Korintiečiams 14:1, 3, 26). Dėl to sueigos dažnai užsitęsdavo ligi išnaktų ir kai kurie dalyviai „kietai įmigdavo“.

Vėliau imta geriau organizuoti sueigas. Kolegiantai rinkdavosi ne tik sekmadieniais, bet ir šiokiadienių vakarais. Kad kalbėtojas ir susirinkimas galėtų iš anksto pasiruošti visoms metų sueigoms, spausdintoje programoje buvo nurodomos svarstymui pateiktos Biblijos eilutės bei kalbėtojo inicialai. Sueiga prasidėdavo giesme ir malda. Po to kalbėtojas aiškindavo Biblijos eilutes. Baigęs aiškinti, jis paprašydavo žmonių išsakyti savo nuomonę ką tik apsvarstytu klausimu. Antrasis kalbėtojas nurodydavo, kaip pritaikyti minėtąsias eilutes. Sueiga baigdavosi malda ir giesme.

Harlingeno miesto (Fryzijos provincija) kolegiantai sugalvojo įdomų būdą, kaip padaryti, kad sueigos vyktų pagal tvarkaraštį. Jeigu kalbėtojas savo kalbą užtęsdavo, jis privalėjo sumokėti nedidelę baudą.

Nacionalinės asamblėjos

Kolegiantai manė, kad būtini didesni sambūriai. Todėl nuo 1640-ųjų dukart per metus (pavasarį ir vasarą) iš visos šalies jie rinkdavosi į Reinsburgą. Kaip rašo istorikas Fiksas, tie sambūriai suteikdavo jiems galimybę „susipažinti su toliau gyvenančių brolių idėjomis, požiūriais, įsitikinimais ir veikla“.

Kai kurie atvykstantys kolegiantai išsinuomodavo kambarius iš kaimelio gyventojų, o kiti apsigyvendavo Groote Huis, arba Dideliame Name. Šie 30 kambarių rūmai priklausė kolegiantams. Juose bendrai valgydavo nuo 60 iki 70 žmonių. Po pietų lankytojai galėdavo pasivaikščioti po didelį rūmų sodą, pasidžiaugti ‛Dievo kūryba, tyliu pokalbiu ar pamąstyti’.

Daugelis kolegiantų, nors ir ne visi, manė, kad būtinas krikštas. Tad jis tapo svarbia didelių sambūrių dalimi. Anot istoriko van Slėjaus, dažniausiai krikštydavo šeštadienio rytą. Po giesmės ir maldos būdavo sakoma kalba apie tai, kodėl būtina krikštytis. Tada kalbėtojas pakviesdavo norinčius krikštytis pilnamečius asmenis išpažinti tikėjimą: „Aš tikiu, jog Jėzus Kristus yra gyvojo Dievo Sūnus.“ Užbaigus kalbą malda, visi dalyviai eidavo prie krikšto baseino ir stebėdavo iki pečių vandenyje klūpančius vyrus bei moteris. Tuomet krikštijantis asmuo lėtai palenkdavo naujo tikinčiojo galvą į priekį ir panardindavo ją. Po šios ceremonijos visi grįždavo į savo vietas klausytis kitos kalbos.

Šeštadienį 5-ą valandą po pietų prasidėdavo tikroji sueiga. Ją pradėdavo trumpa Biblijos ištrauka, giesme ir malda. Roterdamo, Leideno, Amsterdamo ir Šiaurės Olandijos kolegijos paeiliui rūpindavosi, kad kiekvienai asamblėjai būtų kalbėtojų. Sekmadienio rytais būdavo švenčiama Viešpaties Vakarienė. Po pranešimo, maldos bei giesmės pirma vyrai, o paskui moterys ragaudavo duonos ir vyno. Sekmadienio vakarais vėl būdavo sakomos kalbos, o pirmadienio rytą visi drauge susirinkdavo išklausyti baigiamosios kalbos. Kaip pažymi van Slėjus, dauguma tokių suvažiavimų kalbų būdavo praktiškos, padedančios pritaikyti Raštą, o ne tik aiškinančios jį.

Reinsburgo kaimelis džiaugdavosi šiais sambūriais. Vienas XVIII amžiaus apžvalgininkas rašė, kad toks žmonių antplūdis kaimeliui duodavo nemažų pajamų, nes jie ten pirkdavo maistą ir gėrimus. Be to, po kiekvieno suvažiavimo kolegiantai Reinsburgo vargšams paaukodavo tam tikrą pinigų sumą. 1787-aisiais nutrūkus toms sueigoms, kaimelis, be abejo, patyrė nuostolį. Po to kolegiantų judėjimas pamažu ėmė silpti. Kodėl?

Kodėl šis judėjimas nusilpo?

XVII amžiaus pabaigoje kilo ginčas dėl mąstymo vaidmens religijoje. Kai kurie kolegiantai manė, kad žmogiškas mąstymas turi būti svarbesnis nei dieviškasis apreiškimas, o kiti su tuo nesutiko. Ilgainiui ginčas suskaldė visą kolegiantų judėjimą. Jie vėl susivienijo tik mirus pagrindiniams šio ginčo šalininkams. Vis dėlto po šio skilimo, kaip nurodo istorikas Fiksas, judėjimas „jau niekad nebebuvo toks kaip anksčiau“.

Prie kolegiantų nuosmukio prisidėjo ir auganti tolerancija XVIII a. protestantų bažnyčiose. Kai jų mąstymo ir tolerancijos principai plačiajai visuomenei tapo priimtinesni, „vienas kolegiantizmo spindulys ištirpo ryškioje Šviečiamojo amžiaus aušroje“. Iki XVIII a. pabaigos dauguma kolegiantų perėjo pas menonitus bei pasklido po kitas religines grupes.

Dėl to, kad kolegiantai nesiekė minties vienybės judėjimo viduje, nuomonių buvo tiek, kiek narių. Kolegiantai suvokė tai, todėl nesakė esą „vienos minties“, kokius apaštalas Paulius ragino būti krikščionis (1 Korintiečiams 1:10). Tačiau jie tikėjosi, kad laikui bėgant pagrindiniai krikščionių įsitikinimai, tokie, kaip minties vienybė, taps realybe.

Turint omenyje, kad kolegiantų laikais dar nebuvo tikrojo pažinimo, jie yra puikus pavyzdys, į kurį šiandien galėtų atkreipti dėmesį daugelis religijų. (Palygink Danieliaus 12:4, Brb red.) Jie pabrėžė, jog būtina studijuoti Bibliją, o tai derinosi su Pauliaus patarimu: „Visa ištirkite“ (1 Tesalonikiečiams 5:21). Studijuodamas Bibliją Jakobas Arminijus ir kiti suprato, kad kai kurie seni religiniai mokymai bei įpročiai visiškai nepagrįsti Biblija. Suvokę tai, jie turėjo drąsos atsiskirti nuo valstybinės religijos. Ar ir tu taip padarytum?

[Išnašos]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Rem̃brantas van Reinas

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Varmonto kaimelis, kuriame įsikūrė pirmieji kolegiantai, ir upė De Vlit, kurioje jie krikštydavo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Fonas: Courtesy of the American Bible Society Library, New York