Paskutinė Jėzaus žmogiškojo gyvenimo diena

Vėlyva 33-iųjų m. e. m. nisano 14-osios, penktadienio, popietė. Grupelė vyrų bei moterų ruošiasi laidoti brangų draugą. Vienas iš jų, Nikodemas, atnešė kvepalų ruošti kūną laidotuvėms. Vyriškis, vardu Juozapas, davė švarios drobės sužalotam, sumuštam kūnui įvynioti.

KAS tie žmonės ir ką jie laidoja? Ar tai reikšminga tau? Atsakymus sužinosime apsvarstę, kas dėjosi tą įsimintiną dieną nuo pat ryto.

Ketvirtadienio, nisano 14-osios, vakaras

Virš Jeruzalės pamažu kyla ryškus apskritas mėnulis. Po dienos darbų nurimsta miesto knibždėlynas. Šįvakar ore tvyro kepamo avinėlio kvapas. Tūkstančiai žmonių ruošiasi ypatingai progai — kasmetinei Paschos šventei.

Didelėje svetainėje prie paruošto stalo sėdi Jėzus Kristus su savo 12 apaštalų. Klausykite! Jėzus kalba. „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas“, — sako jis (Luko 22:15, Brb red.). Jėzus žino, kad jo religiniai priešininkai nusistatę jį nužudyti. Tačiau dar prieš tai tą vakarą turi įvykti kai kas labai reikšminga.

Po Paschos Jėzus pareiškia: „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Mato 26:21). Apaštalams neramu. Kuris gi? Po trumpo pašnekesio Jėzus pasako Judui Iskarijotui: „Ką darai, daryk greičiau!“ (Jono 13:27) Kiti to nesuvokia, tačiau Judas — išdavikas. Jis išeina atlikti savo niekšiško vaidmens sąmoksle prieš Jėzų.

Ypatinga šventė

Dabar Jėzus įsteigia visai naują šventę — savo mirties minėjimą. Paėmęs duonos kepalą, Jėzus maldoje padėkoja ir padalija jį. „Imkite ir valgykite, — liepia jis. — Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Kiekvienam iš jų paragavus duonos, jis paima taurę raudonojo vyno ir palaimina jį. „Gerkite iš jos visi“, — sako jiems Jėzus ir paaiškina: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“ Likusiems 11 ištikimų apaštalų jis nurodo: „Tai darykite mano atminimui“ (Mato 26:26-28; Luko 22:19, 20; 1 Korintiečiams 11:24, 25).

Tą vakarą Jėzus meiliai ruošia savo ištikimuosius apaštalus būsimiems įvykiams ir patikina, kad labai juos myli. Jis aiškina: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jono 15:13-15). Taip, tie 11 apaštalų įrodė esą tikri draugai, nes nepaliko Jėzaus, kai šis buvo mėginamas.

Vėlų vakarą, tikriausiai po vidurnakčio, Jėzus pasako atmintiną maldą, o paskui jie drauge šlovina Jehovą giesmėmis. Paskui, šviečiant pilnačiai, jie išeina iš miesto ir kerta Kidrono slėnį (Jono 17:1—18:1).

Getsemanės sode

Netrukus Jėzus su apaštalais ateina į Getsemanės sodą. Jis palieka aštuonis apaštalus prie sodo vartų, o Petrą, Jokūbą bei Joną vedasi toliau alyvmedžių tankmėn. „Mano siela mirtinai nuliūdusi, — taria trijulei. — Pasilikite čia ir budėkite“ (Morkaus 14:33, 34).

Trys apaštalai lieka laukti, o Jėzus eina sodo gilumon melstis. Su garsiu šauksmu ir ašaromis jis maldauja: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs.“ Jėzaus pečius slegia didžiulė atsakomybė. Kaip jis sielvartauja, žinodamas, ką kalbės Jehovos priešai, kai Jo viengimis Sūnus, tarsi nusikaltėlis, kabės ant kančių stulpo! Tačiau dar labiau Jėzų drasko mintis apie gėdą, kurią jis užtrauktų savo mylimam dangiškajam Tėvui, jeigu neišlaikytų šio nežmoniško išmėginimo. Jėzus taip karštai meldžiasi ir kankinasi, kad jo prakaitas pasidaro tarsi kraujo lašai, varvantys žemėn (Luko 22:42, 44).

Jėzus ką tik baigė melstis trečiąjį kartą. Pasirodo būrys žmonių, nešinų deglais ir žibintais. Priekyje eina ne kas kitas kaip Judas Iskarijotas; jis žengia tiesiai prie Jėzaus. „Sveikas, rabi!“ — sako jis ir švelniai pabučiuoja Jėzų. „Judai, — atsako Jėzus, — pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Mato 26:49; Luko 22:47, 48; Jono 18:3)

Apaštalai susivokia, kas vyksta. Jų Viešpats ir brangus draugas suimamas! Tad Petras griebia kalaviją ir nukerta vyriausiojo kunigo vergui ausį. „Liaukitės! Gana!“ — skubiai sušunka Jėzus. Ištiesęs ranką, jis išgydo vergą ir liepia Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Luko 22:50, 51; Mato 26:52). Pareigūnai bei kariai sugriebia Jėzų ir suriša. Pagauti baimės, sutrikę apaštalai palieka Jėzų ir pasislepia tamsoje (Mato 26:56; Jono 18:12).

Penktadienio rytas, nisano 14-oji

Jau gerokai po vidurnakčio, ankstyvas penktadienio rytmetys. Iš pradžių Jėzų veda į buvusio vyriausiojo kunigo Ano namus; šis tebėra labai įtakingas bei galingas. Anas apklausia jį, o paskui nuveda pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur jau susibūręs sinedrionas.

Dabar religiniai vadovai mėgina rasti, kas paliudytų suklastotoje byloje prieš Jėzų. Tačiau net melagingų liudininkų parodymai nesiderina. Tuo tarpu Jėzus tyli. Kajafas keičia taktiką ir pareikalauja: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“ Tai nenuneigiamas faktas, tad Jėzus drąsiai atsako: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“ (Mato 26:63; Morkaus 14:60-62).

„Jis piktžodžiauja! — sušunka Kajafas. — Kam dar mums liudytojai?!“ Kai kurie daužo Jėzui per veidą ir spjaudo į jį. Kiti kumščiuoja ir įžeidinėja (Mato 26:65-68; Morkaus 14:63-65). Penktadienį, vos išaušus, sinedrionas vėl susirenka, — tikriausiai tam, kad šis nelegalus naktinis teismas atrodytų nors kiek teisiškesnis. Jėzus dar kartą drąsiai paaiškina esąs Kristus, Dievo Sūnus (Luko 22:66-71).

Paskui vyriausieji kunigai bei seniūnai nusitempia Jėzų pas Romos vietininką Judėjoje Poncijų Pilotą, kad šis jį teistų. Jie kaltina Jėzų, esą jis gadina tautą, draudžia mokėti ciesoriui mokesčius ir „tvirtina esąs Mesijas ir karalius“ (Luko 23:2; palygink Morkaus 12:17). Apklausęs Jėzų, Pilotas pareiškia: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“ (Luko 23:4). Sužinojęs, kad Jėzus galilėjietis, Pilotas siunčia jį pas Erodą Antipą, Galilėjos valdytoją, atvykusį į Jeruzalę švęsti Paschos. Erodui nerūpi teisingumas. Jam tik maga pamatyti Jėzaus daromą stebuklą. Bet Jėzus netenkina jo smalsumo ir tyli, tad Erodas su savo kareiviais išsišaipo iš jo ir siunčia atgal pas Pilotą.

„Ką gi pikta jis yra padaręs? — vėl klausia Pilotas. — Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“ (Luko 23:22). Tad jo įsakymu Jėzus nuplakamas suvytu rimbu, skaudžiai rėžiančiu nugarą. Paskui kareiviai uždeda jam ant galvos erškėčių vainiką. Jie šaiposi iš jo, čaižo šiurkščia nendre ir spaudžia erškėčių vainiką, kurio spygliai dar giliau sminga į galvą. Kentėdamas neapsakomą skausmą ir įžeidinėjimus, Jėzus laikosi nepaprastai oriai ir tvirtai.

Pilotas, galbūt vildamasis, jog pamatę sužalotą Jėzų žmonės pasigailės jo, vėl rodo jį miniai. „Štai, — sušunka Pilotas, — išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės.“ Tačiau vyriausieji kunigai šaukia: „Prikalt jį, prikalt!“ (Jono 19:4-6, NW) Miniai vis atkakliau reikalaujant, Pilotas nusileidžia ir atiduoda Jėzų, kad būtų prikaltas prie kankinimų stulpo.

Kankinanti mirtis

Jau pusiaurytis, galbūt prieš pat vidurdienį. Jėzus nuvedamas už Jeruzalės į vietą, vadinamą Golgota. Jo rankos ir kojos didelėmis vinimis prikalamos prie kankinimų stulpo. Neįmanoma nusakyti, kokį skausmą pajunta Jėzus, kai pakėlus stulpą nuo kūno svorio ima plyšti vinių padarytos žaizdos. Minia susispiečia pažiūrėti, kaip prikalamas Jėzus ir du nusikaltėliai. Daugelis įžeidinėja Jėzų. „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti“, — tyčiojasi vyriausieji kunigai bei kiti. Netgi kareiviai ir du šalia prikalti nusikaltėliai šaiposi iš Jėzaus (Mato 27:41-44).

Staiga vidurdienį, Jėzui jau kurį laiką kabant ant stulpo, sutemsta ir žemę tris valandas gaubia baugi tamsa nuo Dievo.a Galbūt tai paskatina vieną nusikaltėlį sudrausti kitą. Paskui, pasisukęs į Jėzų, jis maldauja: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Koks nepaprastas tikėjimas mirties akivaizdoje! „Iš tiesų sakau tau šiandien, — atsiliepia Jėzus, — su manimi būsi Rojuje“ (Luko 23:39-42; 23:43, NW).

Maždaug trečią valandą po pietų Jėzus pajunta besiartinančią mirtį. „Trokštu!“ — sako jis. Paskui garsiai sušunka: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Jėzus cituoja šiuos Dovydo žodžius pajutęs, jog Tėvas, vaizdžiai tariant, atėmė nuo jo apsaugą, kad jo ištikimybė būtų galutinai išmėginta. Kažkas prikiša Jėzui prie lūpų kempinę, primirkytą rūgštaus vyno. Paragavęs jo, Jėzus ištaria: „Atlikta!“ Paskui sušunka: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ ir, nuleidęs galvą, miršta (Jono 19:28-30; Mato 27:46; Luko 23:46; Psalmių 22:2).

Jau vėlyva popietė, tad skubama palaidoti Jėzų iki saulėlydžio, prieš prasidedant šabui (nisano 15-ąją). Juozapas iš Arimatėjos, žinomas sinedriono narys, slapta mokęsis pas Jėzų, gauna leidimą jį palaidoti. Nikodemas, irgi sinedriono narys, slapta išpažinęs tikėjimą Jėzumi, parūpina šimtą svarų miros ir alavijo. Jie atsargiai paguldo Jėzaus kūną netoliese esančioje naujoje kapavietėje.

Vėl gyvas!

Sekmadienio rytą, dar su tamsa, Marija Magdalena ir kelios kitos moterys artinasi prie Jėzaus kapo. Tačiau kas gi čia!? Akmuo nuristas, kapas tuščias! Marija Magdalena tuojau nuskuba pranešti apie tai Petrui ir Jonui (Jono 20:1, 2). Vos jai išbėgus, kitoms moterims pasirodo angelas ir sako: „Nebijokite!“ Be to, paragina: „Skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‛Jis prisikėlė iš numirusių’“ (Mato 28:2-7).

Bebėgdamos jos sutinka patį Jėzų! „Eikite ir pasakykite mano broliams“, — sako jis (Mato 28:8-10). Vėliau Jėzus pasirodo prie kapo verkiančiai Marijai Magdalenai. Nesitverdama džiaugsmu, ji nuskuba pranešti kitiems mokiniams šią nuostabią naujieną (Jono 20:11-18). Tą neužmirštamą sekmadienį Jėzus net penkis kartus pasirodo įvairiems mokiniams ir nelieka abejonių, jog jis iš tiesų vėl gyvas!

Kuo tai reikšminga tau

Kuo 1966 metų senumo įvykiai gali būti reikšmingi tau, gyvenančiam prie XXI amžiaus slenksčio? Vienas tų įvykių liudininkas paaiškino: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė — ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 4:9, 10).

Kokia prasme Kristaus mirtis yra „permaldavimas“? Ji yra permaldavimas, nes per ją įmanomi geri santykiai su Dievu. Pirmasis žmogus, Adomas, sukilo prieš Dievą ir perdavė savo palikuonims nuodėmę bei mirtį. O Jėzus atidavė savo gyvybę kaip išpirką už žmonijos nuodėmę bei mirtį, todėl Dievas gali parodyti gailestingumą bei palankumą (1 Timotiejui 2:5, 6). Jei tiki nuodėmes išperkančia Jėzaus auka, gali būti išvaduotas nuo pasmerkimo, paveldėto iš nusidėjėlio Adomo (Romiečiams 5:12; 6:23). O tai yra puiki galimybė užmegzti asmeniškus santykius su savo mylinčiu dangiškuoju Tėvu, Jehova Dievu. Trumpai tariant, Jėzaus neprilygstamoji auka gali suteikti tau amžiną gyvenimą (Jono 3:16; 17:3).

Šie ir kiti susiję klausimai balandžio 1-osios, ketvirtadienio, vakarą bus svarstomi visame pasaulyje, dešimtyse tūkstančių vietų, kur milijonai žmonių susiburs paminėti Jėzaus Kristaus mirties. Tu irgi kviečiamas dalyvauti. Vietiniai Jehovos Liudytojai mielai paaiškins tau, kur ir kada galima ateiti. Minėjimas, be abejo, padidins tavo dėkingumą už tai, ką per paskutinę savo žmogiškojo gyvenimo dieną padarė Jėzus ir mūsų mylintis Dievas.

[Išnaša]

[Lentelė/iliustracijos 7 puslapyje]

JĖZAUS MIRTIS IR PRISIKĖLIMAS

[Išnaša]