„Auklėk vaiką“

KAD sodininkystė būtų sėkminga, neužtenka vien tik paberti keletą sėklų į žemę ir po kelių mėnesių grįžti nuimti derliaus. Norint subrandinti vaisius, reikia įdėti daug sunkaus darbo — paruošti dirvą, pasėti sėklas, laistyti ir prižiūrėti augalus.

Šis procesas gerai paaiškina Patarlių 22:6 (ŠvR) užrašytą tiesą: „Auklėk vaiką iš jaunystės, tai jis žinos ir pasenęs, kaip pasielgti.“ Iš tikrųjų tėvų mokymas yra pagrindinis veiksnys, kad vaiko auklėjimas būtų sėkmingas.

Deja, šiandieniniame viską leidžiančiame pasaulyje daugelis tėvų, atrodo, nekreipia dėmesio į šį patarimą. Vadovaudamiesi visuotinai priimta išmintimi, jog vaikai privalo išmokti patys įveikti sunkumus, jie palieka savo atžalas vienus rūpintis savimi. Taip jaunuoliai lieka neapsaugoti nuo žalingos nedorų ir nesąžiningų asmenų įtakos (Patarlių 13:20).

Kaip gerai, jei tėvai, dievobaimingai auklėdami vaikus, nuo mažens diegia jiems krikščioniškus principus! Nuo kada? „Nuo vaikystės [„kūdikystės“, NW]“, — sako apaštalas Paulius. Taip buvo su jaunuoju Timotiejumi. Jo motina Eunikė ir senelė Loidė įdiegė jam „šventuosius Raštus“, todėl jis ‛išmoko’ ir ‛tvirtai įtikėjo’. Koks buvo rezultatas? Toks auklėjimas suvaidino svarbų vaidmenį ‛pamokant [jį] išganymui’ (2 Timotiejui 1:5; 3:14, 15).

Panašiai ir šiandien, jei tėvai ‛nepails daryti gera’ ir ‛neaptings’, gaus didžiulį atlygį (Galatams 6:9). Išmintingas karalius Saliamonas sako: „Teisiojo tėvas šūkauja iš džiaugsmo“ (Patarlių 23:24).