Darijus — karalius, turėjęs teisingumo nuovoką

VIENAS garsus karalius, ėmęsis didelių statybos projektų, kartą gyrėsi: „Aš aptvėriau Babiloną iš rytų pusės stipria siena. Iškasiau apsauginį griovį... Iš bitumo ir plytų pastačiau galingą sieną, nepajudinamą lyg kalnas.“ Babilono karalius Nebukadnecaras vykdė didžiulius statybos darbus ir labai stengėsi stiprinti savo imperijos sostinę. Tačiau Babilono miestas nebuvo toks neprieinamas, kaip karalius įsivaizdavo.

Tai pasitvirtino 539 m. p. m. e. spalio 5-ąją. Lydimas Medijos kariuomenės, persų valdovas Kyras II tuomet nugalėjo Babiloną, o jo karalių chaldėją Belšacarą nubaudė mirtimi. Kas tapo pirmuoju ką tik užimto miesto valdovu? Dievo pranašas Danielius, įvykių liudininkas, rašė: „Darijus, medas, pradėjo valdyti, būdamas šešiasdešimt dvejų metų“ (Danieliaus 5:30, 31, Brb red.).

Kas buvo Darijus? Koks valdovas jis pasirodė esąs ir kaip elgėsi su pranašu Danieliumi, kentusiu Babilono tremtį daugiau kaip 70 metų?

APIE JĮ IŠLIKO NEDAUG ŽINIŲ

Istorinė informacija apie medą Darijų — skurdi. Rašytinių šaltinių apie medus beveik nėra. Be to, šimtai tūkstančių dantiraščio lentelių, atkastų Viduriniuosiuose Rytuose, pateikia padriką istoriją su daugybe spragų. Kitų pasaulietiškų senovės raštų mažai teišliko, ir juose aprašytus įvykius nuo Darijaus valdymo skiria šimtas ar daugiau metų.

Vis dėlto įrodymai liudija, kad užgrobęs Medijos sostinę Ekbataną persų valdovas Kyras II sugebėjo laimėti medų palankumą. Paskui jo vadovaujami medai ir persai kariavo bendrai. Apie jų santykius knygos The Medes and Persians autorius Robertas Kolinsas rašo: „Medai buvo taikingi ir turėjo su persais lygią padėtį. Jie dažnai būdavo skiriami aukštais miesto pareigūnais bei gaudavo pirmuosius postus persų armijoje. Kalbėdami apie medus bei persus, svetimtaučiai nedarydavo skirtumo tarp nugalėto ir nugalėtojo.“ Taip Medija susiliejo su Persija sudarydama Medijos ir Persijos imperiją (Danieliaus 5:28; 8:3, 4, 20).

Medams, žinoma, teko svarbus vaidmuo nuverčiant Babiloną. Raštai pirmuoju Medijos ir Persijos imperijos karaliumi, valdžiusiu Babiloną, nurodo „Darijų, Ahasvero sūnų, kilusį iš medų palikuonių“ (Danieliaus 9:1, Brb red.). Kaip karalius, jis turėjo teisę leisti raštiškus potvarkius ‛pagal neatšaukiamą medų ir persų įstatymą’ (Danieliaus 6:8, Brb red.). Biblijos žinios apie Darijų ne tik nušviečia jo asmenybę, bet ir padeda aiškiai suprasti, kodėl tiek maža apie jį pasaulietinės informacijos.

PRIELANKUMAS DANIELIUI

Pradėjęs valdyti Babiloną, Darijus netrukus paskyrė „šimtą dvidešimt vietininkų, kurie būtų paskirstyti po visą karalystę“, sakoma Biblijoje, „ir tris jų valdovus, tarp kurių buvo Danielius“ (Danieliaus 6:1, 2, Brb red.). Tačiau Danieliaus aukštos pareigos erzino kitus pareigūnus. Būdamas nepaperkamas, jis, be abejo, stengėsi apriboti kyšininkavimą ir, matyt, sukėlė apmaudą. Aukštuosius pareigūnus kankino pavydas, nes karalius buvo palankus Danieliui ir ketino skirti jį ministru pirmininku.

Tikėdamiesi pakeisti šią padėtį, du pareigūnai bei keletas vietininkų sumanė įstatymu pagrįstus spąstus. Nuėję pas karalių, jie įteikė jam pasirašyti įsaką, draudžiantį per 30 dienų ‛prašyti ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus’, išskyrus Darijų. Jie pasiūlė kiekvieną pažeidėją mesti į liūtų duobę. Darijus patikėjo, kad tokiam įsakui pritars visi aukšti valdžios pareigūnai, ir jų pasiūlymą palaikė ištikimybės karaliui išraiška (Danieliaus 6:1-3, 6-8, Brb red.).

Darijus pasirašė tą įsaką ir tuoj pat patyrė pasekmes. Danielius pažeidė įsaką pirmasis, nes nesiliovė meldęsis Jehovai Dievui. (Palygink Apaštalų darbų 5:29.) Ištikimasis Danielius buvo įmestas į liūtų duobę, nors karalius nuoširdžiai stengėsi apeiti nepakeičiamą potvarkį. Darijus išreiškė pasitikėjimą, kad Danieliaus Dievas turi galią išsaugoti pranašą gyvą (Danieliaus 6:9-17, Brb red.).

Išpasninkavęs bemiegę naktį, Darijus nuskubėjo prie liūtų duobės. Koks jis buvo laimingas radęs Danielių gyvą ir sveiką! Danieliaus skundikai buvo teisėtai nubausti: karalius tuoj įmetė juos su šeimomis į liūtų duobę. Jis dar išleido įsakymą, kad ‛visose jo karalystės valdose žmonės gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo’ (Danieliaus 6:18-27, Brb red.).

Suprantama, Darijus gerbė Danieliaus Dievą bei religiją ir troško atitaisyti skriaudą. Tačiau Danieliaus skundikams įvykdyta bausmė, matyt, sukėlė kitų pareigūnų priešiškumą. Be to, Darijaus paskelbtas nutarimas visiems karalystėje ‛bijoti Danieliaus Dievo’ tikriausiai labai papiktino įtakingus Babilono dvasininkus. Tai, be abejo, paveikė ir raštininkus, tad nenuostabu, kad pasaulietiški metraščiai buvo ištaisyti ir faktai apie Darijų ištrinti. Tačiau ir trumpas Danieliaus knygos pranešimas rodo Darijų buvus dorą bei teisingą valdovą.