Betelis — gėrio ir blogio miestas

KAI kurie miestai pasidarė žymūs, ar įgijo blogą vardą, dėl juose atsitikusių įvykių. Tačiau Betèlis šiuo požiūriu neįprastas: jis pagarsėjo ir gerais, ir blogais dalykais. Patriarchas Jokūbas pavadino miestą Beteliu, tai yra „Dievo namais“. Bet po tūkstančio metų pranašas Ozėjas praminė miestą „Žalingais namais“. Kaip šis miestas iš gero tapo blogu? Ko galime pasimokyti iš jo istorijos?

Betelis susijęs su Dievo tauta nuo 1943 m. p. m. e., kai dar tebebuvo gyvas Abraomas. Tuomet miestą vadino Lūzu, tikruoju kanaanietišku vardu. Jis buvo išsidėstęs kalnuotoje vietovėje maždaug už 17 kilometrų į šiaurę nuo Jeruzalės. Įsivaizduok Abraomą ir jo sūnėną Lotą, žvelgiančius iš patogios vietos nuo Betelį supančių kalnų į derlingas žemutinio Jordano slėnio lygumas. Abraomas taktiškai atkreipia Loto dėmesį, jog jų didelės kaimenės nebetelpa ganomoje teritorijoje: „Tenebūna, prašau, vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų; nes mudu esame broliai. Štai visa šalis ties tavim; pasitrauk, meldžiamasis, nuo manęs; jei tu eisi kairėn, aš laikysiuos dešiniosios; jei tu pasirinksi dešinę, aš eisiu kairėn“ (Pradžios 13:3-11).

Abraomas nereikalavo teisės pasirinkti pirmas. Jis leido jaunesniam Lotui pasiimti geresnę dalį. Stenkimės imituoti puikų Abraomo požiūrį. Galime sušvelninti ginčytinus klausimus kalbėdami ramiai bei elgdamiesi nesavanaudiškai (Romiečiams 12:18).

Po daugelio metų Abraomo vaikaitis Jokūbas nakvodamas Lūze sapnavo nepaprastą sapną. Jis matė „kopėčias, stovinčias žemėje, o jų viršų siekiantį dangų; taip pat užžengiančius ir nužengiančius jomis Dievo angelus ir Viešpatį [„Jehovą“, NW], pasirėmusį ant kopėčių“ (Pradžios 28:11-19; palygink Jono 1:51). Sapnas buvo labai reikšmingas. Jokūbo matyti angelai turėjo tarnauti jam, kad būtų įvykdytas Dievo duotas pažadas jam dėl sėklos. Iškili Jehovos padėtis kopėčių viršuje reiškė, jog jis vadovaus šiam angelų darbui.

Toks Dievo paramos užtikrinimas labai sujaudino Jokūbą. Pabudęs jis pavadino tą vietą Beteliu, tai yra „Dievo namais“, ir pažadėjo Jehovai: „Iš viso, ką man duosi, aš tau atnašausiu dešimtinę“a (Pradžios 28:20-22). Pripažindamas, kad viskas, ką turėjo, yra nuo Dievo, iš dėkingumo jis troško atiduoti nemažą dalį.

Ir šiandien krikščionys tarnauja padedami angelų (Psalmių 90:11; Žydams 1:14). Jie irgi gali parodyti savo dėkingumą už visas palaimas „gausiomis padėkos maldomis Dievui“ (2 Korintiečiams 9:11, 12).

Laikui bėgant iš Jokūbo palikuonių išaugo tauta. Jų vadas Jozuė, pradėjęs Kanaano nukariavimą, visiškai sutriuškino pagonišką Betelio karalių (Jozuės 12:16). Teisėjų laikais pranašė Debora gyveno netoli Betelio ir persakydavo Jehovos žodžius tautai. Samuelis, teisdamas Dievo tautą, irgi reguliariai aplankydavo Betelį (Teisėjų 4:4, 5; 1 Samuelio 7:15, 16).

Betelis tampa atskalūnybės centru

Tačiau po Karalystės padalijimo 997 m. p. m. e. tyro garbinimo Betelyje nebeliko. Karalius Jeroboamas įkūrė Betelyje veršio, tariamai atstovaujančio Jehovai, garbinimo centrą (3 Karalių 12:25-29). Štai kodėl pranašaudamas apie Betelio sunaikinimą, Ozėjas vadino Betelį „Betavenu“, tai yra „Žalingais namais“ (Ozėjo 10:5, 8, Brb red.).

Nors Betelis tapo dvasinio žalojimo centru, ten dėjęsi įvykiai daug ko moko (Romiečiams 15:4). Tokią pamoką gauname iš vieno nežinomo pranašo, siųsto iš Judo į Betelį pranašauti apie jo altorių bei kunigų sunaikinimą. Jehova tam pranašui liepė grįžti į Judą — vos už keleto kilometrų į pietus — nevalgius ir negėrus. Tas pranašas drąsiai paskelbė pranašystę Jeroboamui, Izraelio karaliui, apie nelaimę, ištiksiančią Betelio altorių. Tačiau paskui jis nepakluso Dievui ir valgė vieno senyvo pranašo namuose Betelyje. Kodėl? Senasis pranašas melagingai tvirtino, kad Jehovos angelas nurodė jam svetingai priimti brolį pranašą. Pranašo iš Judo nepaklusnumas baigėsi jo pirmalaike mirtimi (3 Karalių 13:1-25).

Kaip turime reaguoti, jeigu bendratikis pasiūlo mums daryti kažką abejotina? Atsimink, kad net geranoriškas patarimas gali būti žalingas, jei jis neteisingas. (Palygink Mato 16:21-23.) Prašydami Jehovos vadovavimo per maldą bei jo Žodžio studijas, išvengsime tragiškos nežinomo pranašo klaidos (Patarlių 19:21; 1 Jono 4:1).

Maždaug po 150 metų pranašas Amosas irgi keliavo į šiaurę išsakyti pranašystę Beteliui. Amosas griežtai pasmerkė savo priešiškus klausytojus, įskaitant kunigą Amaciją, kuris Amosui išdidžiai liepė ‛bėgti į Judo šalį’. Tačiau Amosas be baimės pranešė Amacijui apie nelaimes, ištiksiančias paties kunigo namus (Amoso 5:4-6; 7:10-17). Jo pavyzdys primena mums, kad Jehova gali suteikti drąsos savo nuolankiems tarnams (1 Korintiečiams 1:26, 27).

Galiausiai ištikimasis Judo karalius Jozijas sugriovė ‛altorių, buvusį Betelyje, sudegino aukštumą, sutrynė ją į dulkes, ir sudegino šventąjį stulpą’ (4 Karalių 23:15, 16, NW). Šiandien vyresnieji gali sekti jo puikiu pavyzdžiu uoliai laikydamiesi Dievo nurodymų bei imdamiesi priemonių išsaugoti susirinkimą švarų.

Šie Betelio istorijos epizodai vaizdžiai rodo teisingumo ir nedorybės, paklusnumo Jehovai bei nepaklusnumo jam pasekmes. Prieš daug metų Izraelio tautai Mozė pasakė: „Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį“ (Pakartoto Įstatymo 30:15, 16, Brb red.). Mąstydami apie Betelio istoriją, būsime padrąsinti vienytis su „Dievo namais“ — tyro garbinimo vieta, o ne su „Žalingais namais“.

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Griuvėsiai Betelio vietoje, kur Jeroboamas buvo įkūręs veršio garbinimo centrą