Kodėl nebėra pasitikėjimo?
‛AR ŠIAIS laikais įmanoma kuo nors tikrai pasitikėti?’ Galbūt girdėjai šito klausiant nusivylusius asmenis? O gal, prislėgtas gyvenimo netikėtumų, to klausei tu pats?
Be abejo, visame pasaulyje trūksta pasitikėjimo valdžios institucijomis bei kitais žmonėmis. Tai dažnai galima pateisinti. Ar kas nors iš tikrųjų tiki daugumos politikų ikirinkiminiais pažadais? 1990 metais 1000 studentų apklausa Vokietijoje parodė, jog nors 16,5 procento iš jų pasitiki valdžios atstovų galia išspręsti pasaulio problemas, dvigubai daugiau tuo labai abejoja. Dauguma sakė nebetikį nei politikų sugebėjimu, nei jų noru imtis tų problemų.
Laikraštyje Stuttgarter Nachrichten buvo išreikštas toks nepasitenkinimas: „Didžioji dalis politikų pirmiausia galvoja apie savo pačių interesus, o paskui, galimas dalykas, apie rinkėjų.“ Kitų kraštų žmonės mano tą patį. Laikraštyje The European apie vieną šalį buvo sakoma: „Ciniška jaunimo pažiūra į politikus pagrįsta; tam pritaria ir vyresni žmonės.“ Laikraštyje pastebima, jog ‛rinkėjai nuolat balsuoja prieš politines partijas’. Toliau tęsiama: „Kiekvienas, [čia] pabendravęs su jaunimu, tuoj mato, kad jis niekuo nepasitiki ir jaučiasi atitrūkęs.“ Tačiau be liaudies pasitikėjimo demokratinė valdžia mažai ką pasiekia. Buvęs JAV prezidentas Džonas F. Kenedis kartą pasakė: „Vyriausybės paveikumo laidas — visuomenės pasitikėjimas.“
O kaip dėl pasitikėjimo finansų pasauliu? Staigūs ekonominiai pasikeitimai bei nesėkmingos greito praturtėjimo programos privertė daugelį suabejoti. Kai pasaulinėse fondų biržose akcijų kursas 1997-ųjų spalį nevaldomai susvyravo, vienas žurnalas prakalbo apie „ypatingą ir kartais nepagrįstą pasitikėjimo stoką“ bei apie „žalingą nepasitikėjimo poveikį“. Jame buvo sakoma, jog „pasitikėjimas [vienoje Azijos šalyje] taip sumažėjo, kad iškilo grėsmė... pačios valdžios egzistavimui“. Galiausiai laikraštyje padaryta aiški išvada: „Ekonomiką lemia pasitikėjimas.“
Religija irgi nebeįkvepia pasitikėjimo. Vokietijos religiniame žurnale Christ in der Gegenwart liūdnai komentuojama: „Gyventojai vis labiau praranda pasitikėjimą bažnyčia.“ 1986—1992 metais labai ar pakankamai pasitikinčių bažnyčia vokiečių skaičius sumažėjo nuo 40 iki 33 procentų. Buvusioje Rytų Vokietijoje šis skaičius nukrito iki mažiau nei 20 procentų. Ir atvirkščiai: žmonių, mažai pasitikinčių ar visiškai nepasitikinčių bažnyčia, skaičius ankstesnėje Vakarų Vokietijoje išaugo nuo 56 iki 66 procentų, o buvusioje Rytų Vokietijoje — iki 71 procento.
Pasitikėjimo vis mažiau ne tik šiose trijose kertinėse žmonių visuomenės srityse — politikoje, finansų srityje bei religijoje. Kitas pavyzdys — teisėtvarka. Baudžiamojo kodekso trūkumai, neteisingas įstatymų taikymas ir abejotini teismo sprendimai rimtai pakirto žmonių pasitikėjimą. Anot žurnalo Time, „gyventojai ir policija nebepasitiki teisingumo organais, nes jie pavojingus nusikaltėlius nuolat paleidžia į laisvę“. Nebėra pasitikėjimo pačia policija: ji kaltinama korupcija bei žiaurumu.
Bevaisės kalbos apie taiką ir laužomos ugnies nutraukimo sutartys liudija apie pasitikėjimo stoką tarptautinėje politikoje. JAV atstovas Jungtinėse Tautose Bilas Ričardsonas aiškiai nurodė, kas labiausiai kliudo pasiekti taiką Viduriniuosiuose Rytuose: „Trūksta pasitikėjimo.“
Kalbant apie žmones, daugelis jų nebepasitiki net artimiausiais giminaičiais ar draugais, į kuriuos atsitikus nelaimei dažniausiai kreipiamasi užuojautos ir paguodos. Padėtis tokia, kaip aprašė pranašas Michėjas: „Netikėkite artimu, nepasitikėkite draugu! Saugokis net tos, kuri guli prie tavo šono“ (Michėjo 7:5, Brb red.).
Laiko ženklas
Neseniai buvo cituojami vokiečių psichologo Arturo Fišerio žodžiai: „Tikėjimas visuomenės pažanga ir žmogaus ateitimi labai sumažėjo visais atžvilgiais. Jaunimas abejoja visuomenės institucijų sugebėjimu jam padėti. Jis netiki jokia politine, religine ar kokia kita organizacija.“ Nenuostabu, jog sociologas Ulrichas Bekas vadina tai „abejojančia visuomene“, nebepasitikinčia seniai egzistuojančiomis valdžiomis, įstaigomis bei specialistais.
Tokioje visuomenėje žmonės linkę pasitraukti, atmesti kiekvieną valdžią ir gyventi pagal savo normas bei priimti sprendimus neatsižvelgdami į kitų patarimus bei nurodymus. Daugelis pasidaro pernelyg įtarūs, galbūt net nejautrūs tiems, kuriuos mano esant nepatikimus. Toks požiūris skatina nesveiką atmosferą, lygiai tokią, kokia aprašyta Biblijoje: „Paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“ (2 Timotiejui 3:1-5; Patarlių 18:1, ŠvR). Iš tiesų dabartinis pasitikėjimo trūkumas yra laiko — „paskutinių dienų“ — ženklas.
Tokiame pasaulyje, kur nėra pasitikėjimo ir apstu žmonių, panašių į anksčiau paminėtuosius, neįmanoma visiškai gėrėtis gyvenimu. Bet ar protinga tikėtis kokių nors pasikeitimų? Ar galima įveikti šiandieninę pasitikėjimo krizę? Jeigu taip, kada ir kaip?