Nepaprastos vestuvės

MOZAMBIKO šiaurėje plyti vešlus slėnis, apsuptas nuostabių kalnų, vietomis uolingų, kai kur padengtų sodria augmenija. Čia išsidėstęs Fingujės kaimas. Giedromis žiemos naktimis danguje spindi žvaigždės, o mėnulis būna toks didelis, kad apšviečia šiaudais dengtus kaimo būstus. Šioje puikioje aplinkoje vyko savitos vestuvės.

Nenorėdami praleisti tos ypatingos progos, šimtai žmonių ėjo pėsti daug valandų, — kiti net keletą dienų. Kai kuriems teko pereiti skurdžias ir pavojingas sritis, kur gausu hienų, liūtų bei dramblių. Daugelis be savo daiktų dar nešėsi viščiukų, ožiukų, taip pat daržovių. Atkeliavę į kaimą, jie rinkosi atviroje vietoje, kokiose paprastai vyksta krikščionių kongresai. Kad ir nuvargę po kelionės, jie buvo laimingi, o besišypsantys veidai rodė, jog jie nekantrauja sulaukti to, kas vyks.

Kas gi buvo tie besiruošiantieji tuoktis? Jų atvyko daug! Taip, daugybė porų. Bet jie atvyko ne tam, kad jų vestuvės išgarsėtų masiškumu. Ne, tai buvo nuoširdžios, gerų ketinimų skatinamos poros, anksčiau neturėjusios galimybės įregistruoti savo santuokos, nes gyvena toli nuo civilinės metrikacijos įstaigų. Visos šios poros sužinojo Dievo normas dėl santuokos studijuodamos Bibliją su Jehovos Liudytojais. Jos suprato, kad norėdamos įtikti Kūrėjui, santuokos Įsteigėjui, turi susituokti pagal šalies įstatymus, kaip ir Marija su Juozapu besiartinant Jėzaus gimimo laikui pakluso gyventojų surašymo reikalavimams (Luko 2:1-5).

Išankstinis pasirengimas

Į pagalbą atėjo Jehovos Liudytojų Mozambiko filialas. Norint nustatyti, ko reikalauja įstatymas, pirmiausia buvo susisiekta su Teisingumo bei Vidaus reikalų ministerijomis šalies sostinėje Mapute. Paskui Tetės provincijos sostinėje misionieriai su vietinės valdžios atstovais aptarė tolesnę renginio tvarką. Buvo numatyta, kada misionieriai ir Notarų biuro bei Civilinio identifikavimo skyriaus darbuotojai vyks į Fingujės kaimą. O tuo tarpu filialas išsiuntė paaiškinamąjį laišką su nurodymais visiems susirinkimams. Ir Liudytojai, ir vietos pareigūnai nekantriai laukė to nepaprasto įvykio.

Sekmadienį, 1997-ųjų gegužės 18-ąją, trys misionieriai su vyriausybės atstovais atvyko į Finguję. Vietos valdžia prie pat administracinio pastato paruošė atvykusiems pareigūnams patogias patalpas. Tačiau šie buvo taip sujaudinti Jehovos Liudytojų svetingumo, jog nusprendė geriau nakvoti greitomis suręstose trobelėse kartu su misionieriais. Juos nustebino ir tai, kad vienas iš virėjų buvo vietinio susirinkimo vyresnysis, o keliaujantysis prižiūrėtojas kartu su kitais savanoriais atliko paprastus vestuvių ruošos darbus. Jie pamatė misionierius geraširdiškai pokštaujant ir nesiskundžiant, nors jiems tenka miegoti paprastoje trobelėje bei praustis vandeniu iš puoduko. Jie dar niekada nebuvo matę, kad tokios skirtingos kilmės žmones sietų tokie tvirti ryšiai. Tačiau labiausiai juos nustebino žmonių parodytas tikėjimas, pareikalavęs didelių aukų laikantis savo šalies įstatymo bei Dievo nurodytos tvarkos.

Džiaugsminga proga

Atvykusios poros tuoj pat pasiruošė pirmajam santuokos žingsniui — gauti gimimo liudijimą. Visos kantriai laukė eilėje, kad Civilinės registracijos grupei pateiktų savo asmens duomenis. Paskui jos stojo į kitą eilę — fotografuotis, o vėliau ėjo ten, kur buvo įsikūrę Civilinio identifikavimo skyriaus darbuotojai, — gauti savo asmens liudijimų. Tada vėl grįžo prie Civilinės registracijos grupės atstovų, kad šie paruoštų joms patį svarbiausią dokumentą — santuokos liudijimą. Po to poros kantriai stovėjo ir laukė, kol jų vardai bus pranešti per garsintuvą. Santuokos liudijimų išdavimas buvo jaudinantis reginys. Visi džiūgavo, kai kiekviena pora iškeldavo savo santuokos liudijimą tarsi brangų trofėjų.

Viskas vyko kepinant saulei. Tačiau karštis ir dulkės neužtemdė sambūrio džiaugsmo.

Vyrai buvo pasipuošę, daugelis su švarkais ir kaklaraiščiais. Moterys vilkėjo tradiciniais drabužiais, kuriuos pabrėžė liemenį juosiančios ilgos ryškiaspalvio audinio juostos — kapulanos. Kai kurios nešėsi į tokį pat audinį susuptus kūdikius.

Viskas ėjosi sklandžiai, tačiau dėl porų daugybės vienos dienos nepakako. Sutemus valdžios pareigūnai maloniai nutarė toliau priiminėti poras. Jie sakė negalį palikti „mūsų brolių“ laukti, nes šiems čia atvykti reikėjo daug pastangų. Tos bendradarbiavimo ir pasiaukojimo dvasios niekada nepamiršime.

Naktį oras gerokai atvėso. Kadangi mažai kas nakvojo trobelėse, dauguma porų liko lauke ir spietėsi apie laužus. Tai nesumažino sambūrio džiaugsmo. Laužų spragsėjimą stelbė juokas ir kvartetų atliekamos dainos. Daugelis pasakojo apie savo kelionę, rankose spausdami ką tik gautus dokumentus.

Išbrėškus kai kurie patraukė į kaimo centrą parduoti savo viščiukų, ožių bei daržovių, kad už gautus pinigus atlygintų santuokos registravimo išlaidas. Daugelis tuos gyvulius iš tiesų „aukojo“, nes pardavė juos už daug mažesnę nei reali kainą. Sunkiai besiverčiantiems žmonėms ožys yra brangus ir vertingas turtas; tačiau jie noriai tai aukojo, norėdami įregistruoti santuoką ir įtikti savo Kūrėjui.

Kelionės sunkumai

Kai kurios poros nukeliavo ilgą kelią. Pavyzdžiui, Šamboko ir jo žmona Hakulira. Jie papasakojo savo istoriją antrąją sambūrio naktį šildydamiesi prie laužo kojas. Būdamas 77 metų, viena akimi aklas ir vos regintis antrąja, Šamboko ėjo basas tris dienas kartu su kitais savo susirinkimo nariais, nes buvo pasiryžęs įteisinti savo 52 metų sąjungą.

Anselmu Kembo, kuriam 72-eji, jau buvo išgyvenęs su Neri apie 50 metų. Likus keletui dienų iki kelionės, dirbdamas savo plantacijoje, jis dideliu spygliu sunkiai susižeidė koją. Artimiausioje ligoninėje jam suteikė skubią pagalbą. Vis dėlto jis nusprendė į Finguję keliauti pėsčiomis ir skausmingai atšlubčiojo visą kelią. Kelionė truko tris dienas. Laikydamas rankose santuokos liudijimą, Anselmu negalėjo sulaikyti džiaugsmo.

Verta paminėti kitą jaunavedį — Evanzą Sinoją, buvusį keleto žmonų vyrą. Sužinojęs Dievo Žodžio tiesą, jis nutarė įteisinti savo sąjungą su pirmąja žmona, bet ši atsisakė dėl kito vyro. Jo antroji žmona, irgi studijuojanti Bibliją, sutiko eiti už jo. Abu jie keliavo pavojingomis vietomis, kur pilna liūtų ir kitokių laukinių žvėrių. Po trijų dienų kelionės jiems taip pat pavyko teisėtai susituokti.

Penktadienį, penkias dienas dirbę misionieriai bei pareigūnai savo darbą baigė. Iš viso buvo išduoti 468 asmens pažymėjimai bei 374 gimimo liudijimai. Santuokos liudijimų išduota 233! Nuotaika buvo pati džiugiausia! Nepaisant nuovargio, visi sutiko, kad vertėjo stengtis. Be abejonės, tas įvykis niekada neišdils iš visų ten dalyvavusiųjų minčių ir širdžių. Tai buvo tikrai nepaprastos vestuvės!