Šeimos padėtis kritiška!

„JIE ilgai ir laimingai gyveno.“ Tokia pasakos pabaiga vis mažiau tinka dabartinėms santuokoms apibūdinti. Jungtuvių priesaika mylėti vienas kitą ‛džiaugsme ir varguose iki pat gyvenimo pabaigos’ dažnai būna tik formalumas. Galimybė turėti laimingą šeimą atrodo it lošimas su maža tikimybe išlošti.

Nuo 1960 iki 1990 metų Vakarų industrinėse valstybėse skyrybų daugiau nei padvigubėjo. Kai kuriose šalyse skyrybų padaugėjo keturiskart. Pavyzdžiui, Švedijoje kasmet įregistruojama apie 35000 santuokų ir maždaug pusė jų išyra, o tai paliečia daugiau kaip 45000 vaikų. Susidėjusių porų skyrybų procentas dar didesnis ir jų pasekmes kenčia dešimtys tūkstančių vaikų. Kaip matyti iš 5 puslapyje esančios lentelės, panaši tendencija būdinga visoms pasaulio šalims.

Aišku, šeimų irimas bei skyrybos ne naujas reiškinys. XVIII a. p. m. e. Hamurabio kodekse yra įstatymų, leidžiančių skyrybas Babilonijoje. Net pagal Mozės įstatymą, sudarytą XVI a. p. m. e., Izraelyje buvo leidžiama skirtis (Pakartoto Įstatymo 24:1). Tačiau šeimos saitai niekada nebuvo tokie silpni kaip šiame XX amžiuje. Daugiau nei prieš dešimtmetį vieno laikraščio apžvalgininkas rašė: „Po penkiasdešimties metų mes galbūt nebeturėsime jokios tradicinės šeimos. Ją pakeis įvairiarūšės grupės.“ Ir, atrodo, jo prielaidą patvirtina tolesnė raida. Šeimos institucija taip greitai nyksta, kad klausimas „ar ji išliks?“ darosi vis svarbesnis.

Kodėl tokiai daugybei porų taip sunku glaustis vienam prie kito ir išlaikyti vieningą šeimą? Kokį sėkmės raktą turi tos poros, kurios drauge nueina ilgą gyvenimo kelią ir laimingai švenčia sidabrines bei auksines savo jungtuvių sukaktis? Ta tema 1983 metais pasirodė įdomi žinutė iš buvusios Azerbaidžano tarybinės respublikos: ten 126 metų vyras ir 116 metų moteris atšventė 100-ąjį savo tuoktuvių jubiliejų.

Kokia yra grėsmė?

Daugelyje šalių teisiškų skyrybų priežastys yra ir sutuoktinio svetimavimas, psichologinis ar fizinis žiaurumas, pabėgimas, alkoholizmas, impotencija, pamišimas, dvisantuokystė bei narkomanija. Tačiau svarbiausia priežastis ta, kad iš esmės pasikeitė požiūris į santuoką bei tradicinį šeimos gyvenimą, ypač per pastaruosius dešimtmečius. Išnyko pagarba pačiai šeimos institucijai, ilgai laikytai šventa. Godūs muzikos, filmų, muilo operų bei populiarių knygų kūrėjai išgarbino vadinamąją seksualinę laisvę, amoralumą, palaidą elgesį ir egoistinę gyvenseną. Jie remia kultūrą, teršiančią protą bei širdis tiek jauniems, tiek seniems.

Viena 1996 metų apklausa parodė, kad 22 procentai amerikiečių mano, jog meilės ryšiai už šeimos ribų kartais gali būti naudingi santuokai. Vieno iš didžiausių Švedijos laikraščių Aftonbladet specialus numeris skatino moteris skirtis, nes „tai išeitų tik į gera“. Kai kurie išpopuliarinti psichologai bei antropologai netgi samprotavo, kad žmogus yra evoliucijos „užprogramuotas“ keisti partnerį kas keletą metų. Kitaip tariant, jie teigia, kad nesantuokiniai meilės ryšiai ir skyrybos yra natūralus dalykas. Kai kurie netgi sakė, kad tėvų skyrybos vaikams gali padėti tuo, jog paruoš nepalūžti įvykus jų pačių skyryboms!

Daugelis jaunuolių nebenori daugiau sukurti tradicinės šeimos, kurioje yra tėvas, motina ir vaikai. „Negaliu įsivaizduoti, kaip visą savo amžių pragyventi su tuo pačiu partneriu“, — toks yra paplitęs požiūris. „Santuoka yra panaši į Kalėdas — tik puiki pasaka. Aš netikiu ja“, — sako 18-metis danas. „Požiūris toks: kam apsisunkinti — gyventi su [vyrais] ir skalbti jų kojines, — pasakė Airijos Nacionalinės moterų tarybos narė Norin Bern. — Tiesiog eik ir linksminkis su jais... Daugybė moterų mano galinčios apsieiti be vyrų.“

Daugėja šeimų su vienu iš tėvų

Dėl tokio požiūrio visoje Europoje sparčiai daugėja vienišų motinų. Kai kurios iš jų — paauglės, nemanančios, jog neplanuotas nėštumas yra klaida. Kitos moterys nori auginti savo vaiką vienos. Dauguma vienišų motinų gyveno kurį laiką su tėvu neketindamos ištekėti už jo. Žurnalo Newsweek pereitų metų vieno numerio vedamasis buvo pavadintas „Santuokos žlugimas?“ Jame rašoma, kad Europoje sparčiai didėja nesantuokinių vaikų procentas ir, atrodo, niekam tai nerūpi. Pirmoje vietoje būtų Švedija, kur pusė visų gimusių vaikų yra nesantuokiniai. Ir Danijoje bei Norvegijoje tokių vaikų yra beveik 50 procentų, o Prancūzijoje ir Anglijoje — 1 iš 3 naujagimių.

Jungtinėse Valstijose per keletą paskutinių dešimtmečių nepaprastai sumažėjo šeimų su abiem tėvais. Viename pranešime sakoma: „1960 metais... 9 procentai visų vaikų gyveno su vienu iš tėvų. 1990 metais jų jau buvo 25 procentai. Šiandien 27,1 procento visų Amerikos vaikų gimsta šeimose, kur yra tik vienas iš tėvų, ir jų skaičius didėja. ... Nuo 1970 metų dvigubai padaugėjo šeimų su vienu iš tėvų. Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad šiandieną tradicinei šeimai gresia pavojus išnykti.“

Tose šalyse, kuriose Katalikų bažnyčia praranda savo moralinį autoritetą, daugėja šeimų su vienu iš tėvų. Mažiau nei pusė Italijos šeimų susideda iš motinos, tėvo bei vaikų; tradicinę šeimą pakeičia bevaikės poros ir šeimos su vienu iš tėvų.

Kai kuriose šalyse socialinio aprūpinimo sistema iš esmės skatina žmones nesituokti. Vienišos motinos nebegautų socialinės paramos, jei ištekėtų. Danijoje vienišos motinos gauna papildomą pašalpą vaikui, o kai kur nepilnametėms motinoms mokamas priedas ir nuompinigiai. Taigi pinigai daug ką nulemia. Alfas B. Svensonas sako, kad Švedijos mokesčių mokėtojams skyrybos kainuoja nuo 250 iki 375 tūkstančių dolerių, skiriamų pašalpoms, buto mokesčiams bei socialinei paramai.

Atrodo, kad krikščionijos bažnyčios mažai stengiasi arba visai nesistengia užkirsti kelio tam šeimai pražūtingam polinkiui. Daugelis pastorių bei dvasininkų kovoja su krizėmis savo pačių šeimose, todėl jie jaučiasi nepajėgūs padėti kitiems. Kai kurie, matyt, net remia skyrybas. Aftonbladet 1996 m. balandžio 15 d. numeryje buvo parašyta, kad pastorius Stivenas Alenas iš Anglijos Bredfordo miesto paruošė specialią skyrybų ceremoniją, kuri, jo manymu, turėtų būti oficialus patarnavimas visose Britanijos bažnyčiose. „Šis raminantis patarnavimas padeda žmonėms susitaikyti su tuo, kas jiems nutiko. Tai padeda jiems suprasti, kad Dievas vis tiek myli juos ir išlaisvina nuo skausmo.“

Tad kur link krypsta šeimos institucija? Ar yra vilties, kad ji išliks? Ar gali šeimos likti vieningos pakibus tokiai didelei grėsmei? Prašom atkreipti dėmesį į tolesnį straipsnį.

[Lentelė 5 puslapyje]

KAI KURIŲ ŠALIŲ METINIO SANTUOKŲ IR SKYRYBŲ SKAIČIAUS LENTELĖ

ŠALIS METAI SANTUOKŲ SKYRYBŲ

Australija 1993 113255 48324

Čekijos Respublika 1993 66033 30227

Danija 1993 31507 12991

Didžioji Britanija 1992 356013 174717

Estija 1993 7745 5757

Japonija 1993 792658 188297

Jungtinės Amerikos Valstijos 1993 2334000 1187000

Kanada 1992 164573 77031

Kuba 1992 191837 63432

Maldyvai 1991 4065 2659

Norvegija 1993 19464 10943

Puerto Rikas 1992 34222 14227

Prancūzija 1991 280175 108086

Rusijos Federacija 1993 1106723 663282

Švedija 1993 34005 21673

Vokietija 1993 442605 156425

(Pateikta pagal 1994 Demographic Yearbook, Jungtinės Tautos, Niujorkas, 1996)