„Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą“
Papasakojo Kelvinas H. Holmsas
Buvo 1930-ųjų gruodis, kai man tik pabaigus melžti karves, tėtis grįžo namo, aplankęs netoliese gyvenantį kaimyną. „Tai knyga, kurią man paskolino Vaimenas“, —pasakė jis, išsitraukdamas iš kišenės leidinį mėlynais viršeliais. Tai buvo Išgelbėjimas, išleistas Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos. Tėvelis, kuris retai ką beskaitydavo, tą knygą skaitė ligi išnakčių.
VĖLIAU jis skolinosi kitas tų pačių leidėjų knygas, tokias kaip „Šviesa“ (anglų k.) bei „Sutaikinimas“ (anglų k.). Jis susirado seną mamos Bibliją ir neidavo miegoti iki išnakčių, skaitydamas prie žibalinės lempos. Tėtis labai pasikeitė. Tą žiemą mes susispiesdavome aplink savo seną malkomis kūrenamą krosnį ir jis valandų valandas kalbėdavo mano mamai, mano trims seserims ir man.
Tėtis sakė, kad žmonės, leidžiantys šias knygas, vadinami Biblijos Tyrinėtojais ir kad, jų teigimu, mes gyvename „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1–5). Jis aiškino, kad pasaulio pabaigos metu žemė nebus sunaikinta, bet kad valdant Kristaus Karalystei, ji taps Rojumi (2 Petro 3:5–7, 13; Apreiškimas 21:3, 4). Tai iš tiesų man skambėjo įdomiai.
Kai dirbdavome drauge, tėtis pradėdavo kalbėti su manimi. Pamenu, gliaudėme kukurūzus, kai jis paaiškino man, kad Dievo vardas yra Jehova (Psalmių 83:18, NW). Taigi, 1931 metų pavasarį, kai man buvo tik 14, stojau Jehovos ir jo Karalystės pusėn. Aš meldžiausi sename obelų sode už namo ir iškilmingai pasižadėjau, kad tarnausiu jam amžinai. Mano širdis jau buvo sujaudinta mūsų nuostabaus Dievo malonės (Psalmių 62:4).
Mes gyvenome sodyboje apie 30 kilometrų nuo Sent Džozefo (Misūrio valstija, JAV) ir mažiau nei 65 kilometrai nuo Kanzas Sičio. Tėtis gimė rąstinėje trobelėje, kurią XIX amžiaus pradžioje toje sodyboje buvo pastatęs mano prosenelis.
Pasiruošimas tarnybai
1931 metų vasarą mūsų šeima išklausė per radiją viešąją kalbą „Karalystė — pasaulio viltis“, kurią kongreso metu Kolambe, Ohajo valstijoje, pasakė tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas Rezerfordas. Ji sujaudino mano širdį, ir aš džiaugiausi galėdamas su tėveliu platinti pažįstamiems brošiūras, kuriose buvo ši svarbi viešoji kalba.
1932-ųjų pavasarį pirmą kartą dalyvavau Jehovos Liudytojų sueigoje. Mūsų kaimynas pakvietė tėtį ir mane pasiklausyti Jehovos Liudytojų keliaujančiojo prižiūrėtojo Džordžo Dreiperio Sent Džozefe sakomos viešosios kalbos. Kai mes atvykome, sueiga buvo įpusėjusi, ir aš susiradau vietą už plačios nugaros tvirto vyro, Dž. D. Drajerio, kuris suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime.
1933 metų rugsėjo mėnesį aš su tėčiu lankiausi asamblėjoje Kanzas Sityje, kur pirmą kartą dalyvavau viešajame skelbime. Tėtis davė man tris brošiūras ir pamokė sakyti: „Aš esu vienas iš Jehovos Liudytojų, skelbiančių gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Be abejo, jūs esate girdėję kalbant per radiją teisėją Rezerfordą. Jo kalbas kiekvieną savaitę transliuoja daugiau kaip 300 radijo stočių.“ Paskui pasiūlydavau brošiūrą. Tą vakarą, kai grįžęs sodybon melžiau karves, mąsčiau, kad ši diena buvo pati įsimintiniausia mano gyvenime.
Greit įsigalėjo žiema, ir mūsų kelionės baigėsi. Bet tada mus aplankė brolis Drajeris su žmona ir pasiteiravo, ar aš nenorėčiau atvykti į jų namus šeštadienio vakarą ir pernakvoti. 10 kilometrų kelionė pėsčiomis į Drajerių namus tikrai buvo verta pastangų, nes kitą dieną aš galėjau lydėti juos į tarnybą ir dalyvauti Sargybos bokšto studijoje Sent Džozefe. Nuo tada aš retai bepraleidžiu sekmadieninę tarnybą. Brolio Drajerio pamokymai ir patarimai pasirodė neįkainojami.
Pagaliau 1935 metų rugsėjo 2 dieną asamblėjoje Kanzas Sityje aš galėjau simbolizuoti savo pasiaukojimą Jehovai krikštu vandenyje.
Viso gyvenimo veiklos pradžia
1936 metų pradžioje kreipiausi dėl pionieriškos arba visalaikės tarnybos ir buvau įtrauktas į sąrašą tų, kurie ieško poros šiam darbui. Netrukus gavau laišką iš Edvardo Stedo iš Arvados, Vajomingo valstijos. Jis paaiškino esąs prirakintas prie invalido vežimėlio ir tam, kad būtų pionieriumi, jam reikia pagalbos. Aš nedelsdamas priėmiau jo pasiūlymą ir 1936-ųjų balandžio 18-ąją buvau paskirtas pionieriumi.
Prieš man išvykstant prisidėti prie brolio Stedo, mama pati kalbėjosi su manimi. „Sūnau, ar tu esi įsitikinęs, kad nori daryti būtent tai?“ — paklausė ji.
„Gyventi kitaip nebūtų prasmės“, — atsakiau. Aš pradėjau suprasti, kad Jehovos malonė yra svarbesnė už viską.
Pionieriška tarnyba su Tedu, kaip mes vadinome brolį Stedą, buvo puiki mokykla. Jis buvo kupinas uolumo ir pristatydavo Karalystės naujieną labai patraukliai. Bet Tedas tegalėjo rašyti ir kalbėti; visi jo sąnariai buvo surakinti sausgėlinio artrito. Aš turėdavau anksti keltis, nuprausti bei nuskusti jį, paruošti pusryčius bei jį pavalgydinti. Po to jį aprengdavau ir paruošdavau tarnybai. Tą vasarą, kai tarnavome pionieriais Vajominge bei Montanoje, naktimis įsikurdavome lauke. Tedas miegodavo specialioje pastogėje, pastatytoje ant jo atviro pikapo kėbulo, o aš miegodavau ant žemės. Vėliau tais pačiais metais persikėliau dirbti pionieriumi piečiau į Tenesį, Arkanzasą bei Misisipę.
1937-ųjų rugsėjį dalyvavau savo pirmajame dideliame kongrese Kolambe, Ohajo valstijoje. Ten buvo duoti nurodymai, kaip vadovauti skelbimo darbui taikant fonografą. Kiekvieną kartą, kai naudodavomės fonografu, mes vadindavome tai „paleidimu“. Vieną mėnesį man teko leisti įrašą per 500 kartų, ir jo klausėsi daugiau kaip 800 žmonių. Po to, kai buvau liudijęs daugelyje rytų Tenesio, Virdžinijos bei Vakarų Virdžinijos miestų, mane pakvietė tarnauti specialiuoju pionieriumi su papildomomis pareigomis — dirbti drauge su zonos tarnu, kaip tada buvo vadinami keliaujantieji prižiūrėtojai.
Aš lankydavau susirinkimus bei nuošalias grupes Vakarų Virdžinijoje, praleisdamas su kiekviena nuo dviejų iki keturių savaičių, ir vadovaudavau skelbimo tarnybai. Paskui, 1941 metų sausį, buvau paskirtas zonos tarnu. Tuo metu mama ir trys mano seserys — Klara, Loidė ir Rūta jau buvo stojusios Karalystės pusėn. Taigi tą vasarą dideliame kongrese Sent Luise dalyvavo visa mūsų šeima.
Netrukus po kongreso zonos tarnams buvo pranešta, kad zoninis darbas baigsis 1941-ųjų lapkričio gale. Kitą mėnesį Jungtinės Valstijos įsitraukė į II pasaulinį karą. Aš buvau paskirtas tarnauti specialiuoju pionieriumi; tarnyboje reikėjo praleisti 175 valandas per mėnesį.
Ypatingos tarnybinės privilegijos
1942-ųjų liepą gavau laišką, kuriame buvo klausiama, ar norėčiau tarnauti užsienyje. Atsakęs teigiamai, buvau pakviestas į Betelį, pasaulinį Jehovos Liudytojų centrą Brukline (Niujorkas). Tuo pačiu metu specialiam apmokymui buvo pakviesta apie 20 nevedusių brolių.
Natanas H. Noras, tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas, paaiškino, kad sumažėjo skelbimo veiklos aktyvumas ir todėl mes būsime ruošiami dvasiškai stiprinti susirinkimus. „Mes norime žinoti ne tik tai, kas negerai susirinkimuose, — pasakė jis, — bet ir tai, ką jūs dėl to darėte.“
Būnant Betelyje, Fredas Frencas, kuris 1977 metais pakeitė brolį Norą kaip prezidentas, pasakė kalbą, kurioje pareiškė: „Pasibaigs II pasaulinis karas, ir atsivers durys didžiuliam skelbimo darbui. Be abejo, į Jehovos organizaciją bus surinkti dar milijonai!“ Ši kalba iš esmės pakeitė mano požiūrį. Išdalijus paskyrimus, sužinojau, kad lankysiu visus susirinkimus Tenesio ir Kentukio valstijose. Mes buvome vadinami brolijos tarnais; po to ėmėme vadintis rajono prižiūrėtojais.
1942 metų spalio 1 dieną, kai man buvo vos 25, pradėjau tarnauti susirinkimams. Tuomet vienintelė galimybė pasiekti kai kuriuos susirinkimus buvo vykti pėsčiomis arba raitam. Kartais aš miegodavau tame pačiame kambaryje kaip ir šeima, kuri apnakvindindavo mane.
1943 metais tarnaudamas Grynvilio susirinkime, Tenesio valstijoje, buvau pakviestas lankyti Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos antrąją klasę. Gileade aš sužinojau, ką iš tiesų reiškia ‛kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome’ ir visada būti ‛pertekusiam Viešpaties darbo’ (Žydams 2:1; 1 Korintiečiams 15:58, NTP). Greit prabėgo penki kurso mėnesiai mokykloje ir 1944 metų sausio 31-ąją įvyko baigimo ceremonija.
Kanada, po to — Belgija
Keletas mūsų buvome paskirti į Kanadą, kur neseniai buvo panaikintas Jehovos Liudytojų veiklos draudimas. Aš buvau paskirtas keliaujamajam darbui, kuris reikalavo įveikti didelius atstumus tarp kai kurių susirinkimų. Keliaujant buvo džiugu išgirsti patirties atvejus, kaip Kanadoje buvo tęsiamas skelbimo darbas draudimo laikotarpiu (Apaštalų darbai 5:29). Daugelis pasakojo apie vadinamąjį žaibą, kai per vienintelę naktį brošiūra buvo pristatyta beveik į kiekvienus namus nuo vieno Kanados krašto iki kito. Kaip džiugu buvo 1945-ųjų gegužę sužinoti naujieną, kad Europoje baigėsi karas!
Tą vasarą, kai tarnavau mažo Osneidžo miestelio Saskačevane susirinkime, gavau laišką iš brolio Noro, kuriame perskaičiau: „Suteikiu tau privilegiją vykti į Belgiją... Toje šalyje reikia atlikti daugybę darbo. Tai karo išdraskytas kraštas, ir mūsų broliams reikia padėti, — todėl yra tinkama pasiųsti iš Amerikos ką nors suteikti jiems reikalingą pagalbą ir paguodą.“ Aš nedelsdamas atsakiau, kad priimu užduotį.
1945 metų lapkričio mėnesį jau buvau Bruklino Betelyje ir su pagyvenusiu broliu Čarlsu Aicheriu iš Elzaso mokiausi prancūzų kalbos. Be to, gavau keletą skubių pamokų apie filialo darbo tvarką. Prieš išvykdamas į Europą, trumpam aplankiau savo šeimą bei draugus Sent Džozefe, Misūrio valstijoje.
Gruodžio 11-ąją išplaukiau iš Niujorko laivu Queen Elizabeth ir po keturių dienų atvykau į Sautamptoną, Anglijoje. Mėnesį pasilikau Britanijos filiale, kur papildomai mokiausi. Po to, 1946-ųjų sausio 15-ąją, perplaukiau Lamanšą ir išlipau Ostendėje, Belgijoje. Iš čia traukiniu nuvykau į Briuselį, kur geležinkelio stotyje mane sutiko visa Betelio šeima.
Pokarinė veikla suaktyvėjo
Man buvo paskirta prižiūrėti Karalystės veiklą Belgijoje, nors nemokėjau kalbėti jos kalba. Per maždaug šešetą mėnesių prancūzų kalbą išmokau tiek, kiek pakako kasdieniniam bendravimui. Turėjau privilegiją dirbti drauge su tais, kurie per penkerius nacių okupacijos metus rizikavo savo gyvybe, kad būtų skelbiama. Kai kurie iš jų buvo neseniai išėję iš koncentracijos stovyklų.
Broliai stengėsi organizuoti darbą ir maitinti trokštančiuosius Biblijos tiesos. Buvo pasirūpinta surengti asamblėjas ir tuo, kad susirinkimus lankytų keliaujantieji prižiūrėtojai. Be to, savo apsilankymais padrąsino Bruklino centro atstovai: Natanas Noras, Miltonas Henšelis, Fredas Frencas, Grantas Suiteris bei Džonas Butas. Tais senais laikais man teko tarnauti rajono prižiūrėtoju, srities prižiūrėtoju ir filialo prižiūrėtoju. 1952-ųjų gruodžio 6 dieną, beveik po septynerių metų tarnybos Belgijoje, vedžiau Emiliją Vanopslauch, kuri irgi dirbo Belgijos filiale.
Po kelių mėnesių, 1953-iųjų balandžio 11-ąją, buvau pakviestas į vietinę policijos nuovadą, kur man pranešė, kad mano buvimas pavojingas Belgijos saugumui. Nuvykau į Liuksemburgą laukti, kol apeliacija dėl mano bylos bus apsvarstyta Valstybės Taryboje.
1954 metų vasario mėnesį Belgijos Valstybės Taryba patvirtino sprendimą, kad mano buvimas yra pavojingas šaliai. Buvo pateiktas įkaltis, kad nuo mano atvykimo į Belgiją Liudytojų skaičius šalyje nepaprastai išaugo — 1946 metais buvo 804, o 1953 metais — 3304 — ir kad dėl to nukentėjo Belgijos saugumas, nes daug jaunų Liudytojų stojo krikščioniškojo neutralumo pusėn. Taigi Emilija ir aš buvome paskirti į Šveicariją, kur prancūziškai kalbančioje dalyje pradėjome rajoninę tarnybą.
1959 metais Pietų Lansinge (Niujorko valstija) buvo įsteigta Karalystės tarnybos mokykla; ši mokykla buvo skirta krikščionių vyresniųjų tobulinimuisi. Buvau pakviestas ten pasisemti įgūdžių mokyti šios mokyklos klases Europoje. Būdamas Jungtinėse Valstijose, aplankiau savo šeimą Sent Džozefe, Misūryje. Čia aš paskutinį kartą mačiau savo brangiąją mamą. Ji mirė 1962 metų sausį; tėtis atsisveikino su pasauliu 1955-ųjų birželį.
Karalystės tarnybos mokykla Paryžiuje, Prancūzijoje, pradėjo darbą 1961 metų kovo mėnesį, ir Emilija gyveno čia drauge su manimi. Iš Prancūzijos, Belgijos bei Šveicarijos mokytis atvykdavo sričių prižiūrėtojai, rajonų prižiūrėtojai, susirinkimų prižiūrėtojai ir specialieji pionieriai. Kitus 14 mėnesių vadovavau 12-ai šio keturių savaičių kurso klasių. Paskui, 1962 metų balandį, sužinojome, kad Emilija nėščia.
Prisitaikyti prie aplinkybių
Grįžome į Ženevą, Šveicariją, kur turėjome leidimą gyventi nuolat. Tačiau dėl didelio butų stygiaus susirasti gyvenamąją vietą buvo nelengva. Nelengva buvo ir susirasti darbą. Galiausiai pradėjau dirbti didelėje universalinėje parduotuvėje Ženevos centre.
26 metus buvau praleidęs visalaikėje tarnyboje, taigi mūsų pasikeitusios aplinkybės reikalavo ganėtinai prisitaikyti. Per 22 metus, kai dirbau universalinėje parduotuvėje ir padėjau išauginti dvi mūsų dukteris, Loidę ir Eunikę, mūsų šeima visada skyrė pirmąją vietą Karalystės interesams (Mato 6:33). 1985 metais, išėjęs į pensiją iš pasaulietiško darbo, pradėjau tarnauti pavaduojančiu rajono prižiūrėtoju.
Emilijos sveikata labai silpna, bet ji tarnauja kiek gali. Loidė apie dešimtį metų tarnavo pioniere. Koks dvasinis pakilimas buvo drauge su ja džiaugtis nuostabiausiu tarptautiniu kongresu Maskvoje 1993-iųjų vasarą! Netrukus po to, atostogų kelionės į Senegalą (Afrika) metu, Loidė žuvo plaukiodama vandenyne. Afrikos brolių bei misionierių meilė ir gerumas buvo didžiulė paguoda man, kai vykau į Senegalą pasirūpinti laidotuvėmis. Kaip trokštu išvysti prikeltą Loidę! (Jono 5:28, 29)
Aš dėkingas, kad daugiau kaip keturis dešimtmečius džiaugiuosi ištikima mylinčios draugės parama. Iš tikrųjų, nepaisant mano širdgėlos bei vargų, Jehovos meilingas gerumas buvo malonus ir suteikė prasmingą gyvenimą. Mano širdis veržiasi šlovinti mūsų Dievą Jehovą psalmininko žodžiais: „Tavo malonė yra geresnė už gyvenimą, todėl mano lūpos girs Tave“ (Psalmių 63:3, Brb red.).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Mes vadovavome skelbiant su fonografu
[Iliustracija 26 puslapyje]
Mano tėvai 1936 metais
[Iliustracija 26 puslapyje]
Liudijimas gatvėje (Belgija, 1948 metai)