Paslėptas lobis išvysta šviesą

Pasakojimas apie Makarijaus Bibliją

VIENAS tyrinėtojas 1993 metais Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge rado krūvą senų, pageltusių „Pravoslavnoje obozrenije“ žurnalų. 1860—1867 metų žurnalų puslapiuose gulėjo lobis, slėptas nuo Rusijos visuomenės gerokai daugiau nei šimtmetį. Tai buvo visų Biblijos Hebrajiškųjų Raštų, arba „Senojo Testamento“, vertimas į rusų kalbą!

Tuos Raštus vertė Michailas Jakovlevičius Glucharevas, žinomas archimandrito Makarijaus vardu, ir Gerasimas Petrovičius Pavskis. Abu buvo žymūs Rusijos Stačiatikių bažnyčios nariai bei kalbos žinovai. Kai praėjusio šimtmečio pradžioje šie vyrai pradėjo savo darbą, visos Biblijos, išverstos į rusų kalbą, dar nebuvo.

Tiesa, Biblija buvo senąja slavų kalba, kuri yra dabartinės rusų kalbos pirmtakė. Tačiau XIX amžiaus viduryje senoji slavų kalba jau seniai nebebuvo vartojama, išskyrus dvasininkų laikomas religines pamaldas. Panaši padėtis susiklostė ir Vakaruose, kur Romos katalikų bažnyčia Bibliją stengėsi išlaikyti vien lotynišką dar ilgai po to, kai lotynų kalba tapo mirusia kalba.

Makarijus ir Pavskis stengėsi, kad Biblija pasiektų paprastus žmones. Tad, suradus jų seniai pamirštą darbą, pasidarė įmanoma atkurti reikšmingą Rusijos literatūrinio bei religinio palikimo dalį.

Tačiau kas tokie buvo Makarijus ir Pavskis? Kodėl, norėdami pateikti Bibliją paprastiems žmonėms suprantama kalba, jie patyrė tokį pasipriešinimą? Pasakojimas apie juos žavi ir stiprina visų Biblijos mylėtojų tikėjimą.

Rusiškos Biblijos poreikis

Makarijus ir Pavskis nebuvo pirmieji, suvokę, jog reikia Biblijos bendrine kalba. Kad tai būtinybė, šimtmečiais anksčiau suprato Rusijos caras Petras Pirmasis, arba Petras Didysis. Įdomu, kad į Šventąjį Raštą jis žiūrėjo pagarbiai ir apie jį taip pasakė: „Biblija pranoksta visas kitas knygas; joje nurodyta viskas, kas susiję su žmogaus pareiga Dievui ir artimui.“

Todėl 1716 metais Petras liepė savo dvariškiams Amsterdame išspausdinti Bibliją ir pats apmokėjo išlaidas. Kiekviename puslapyje turėjo būti stulpelis rusiško ir stulpelis olandiško teksto. Vos po metų, 1717-aisiais, buvo baigti spausdinti Krikščionių Graikiškieji Raštai, arba „Naujasis Testamentas“.

1721 metais buvo atspausdintas ir keturtomio Hebrajiškųjų Raštų vertimo olandiškasis tekstas. Vienas stulpelis buvo paliktas tuščias, kad vėliau būtų galima įrašyti rusiškąjį tekstą. Petras perdavė Biblijas Rusijos Stačiatikių bažnyčios „Šventajam Sinodui“ — aukščiausiajai bažnyčios religinei valdžiai — galutinai atspausdinti ir pasirūpinti platinimu. Tačiau sinodas to nepadarė.

Nepraėjus nė ketveriems metams Petras mirė. O kas atsitiko su jo Biblijomis? Tušti stulpeliai, skirti rusiškajam tekstui, taip ir nebuvo užpildyti. Biblijas sukrovė rūsyje į dideles krūvas, kur jos sutrūnijo — vėliau neberasta nė vieno sveiko egzemplioriaus! Sinodas nusprendė „tai, kas liko, parduoti prekeiviams“.

Dedamos pastangos versti

1812 metais į Rusiją atvyko Britanijos ir užsienio šalių Biblijos draugijos narys Džonas Patersonas. Jis sužadino Sankt Peterburgo inteligentijos norą įkurti Biblijos draugiją. 1812-ųjų gruodžio 6-ąją — tais pačiais metais, kai Rusijos armija atmušė besiveržiančius Napoleono būrius, — caras Aleksandras Pirmasis patvirtino Rusijos Biblijos draugijos statutą. 1815-aisiais caras įsakė tos draugijos pirmininkui kunigaikščiui Aleksandrui Golicynui priminti vadovaujančiajam sinodui, kad „rusams irgi turi būti suteikta galimybė skaityti Dievo Žodį savo gimtąja rusų kalba“.

Pagirtina, kad Hebrajiškuosius Raštus į rusų kalbą buvo leista versti iš paties hebrajiškojo originalo. Hebrajiškieji Raštai į senąją slavų kalbą buvo verčiami iš senovės graikiškosios Septuagintos. Biblijos į rusų kalbą vertėjams buvo pasakyta, kad verčiant svarbiausia laikytis tikslumo, aiškumo ir grynumo. Ar buvo įgyvendinti tie pirmieji siekiai išleisti Bibliją rusų kalba?

Mirtinas smūgis Biblijos vertimui?

Konservatyvieji bažnyčios ir vyriausybės elementai tuoj susirūpino bijodami svetimos religinės bei politinės įtakos. Kai kurie bažnyčios vadovai toliau tvirtino, kad senoji slavų kalba, laikoma liturgine, Biblijos žinią išreiškė geriau negu rusų kalba.

Taip 1826 metais Rusijos Biblijos draugija buvo paleista. Keletas tūkstančių šios Biblijos draugijos išleistų vertimų egzempliorių buvo sudeginta. Taip ritualai ir tradicijos užgožė Bibliją. Sekdamas Romos katalikų bažnyčios pavyzdžiu, 1836 metais sinodas nutarė: „Bet kuriam pamaldžiam pasauliečiui leidžiama klausytis Šventojo Rašto skaitymo, bet niekam neleidžiama skaityti tam tikrų Rašto vietų, ypač Senojo Testamento, be vadovo.“ Atrodė, kad Biblijos vertimui suduotas mirtinas smūgis.

Pavskio darbas

Tuo tarpu hebrajų kalbos profesorius Gerasimas Pavskis ėmėsi versti Hebrajiškuosius Raštus į rusų kalbą. 1821-aisiais jis baigė versti Psalmių knygą. Tą knygą caras greit patvirtino ir 1822-ųjų sausį ji buvo pateikta visuomenei. Knyga buvo tuoj pat priimta ir 12 kartų perspausdinta — iš viso 100000 egzempliorių tiražu!

Savo, kaip mokslininko, darbu Pavskis pelnė daugelio kalbos žinovų bei teologų pagarbą. Jis buvo apibūdinamas kaip doras bei sąžiningas žmogus, kurio nepaveikė aplinkinės intrigos. Nors bažnyčia priešinosi Rusijos Biblijos draugijai, o kai kurie manė ją atstovaujant užsienio interesams, profesorius Pavskis toliau vertė Biblijos eilutes į rusų kalbą savo viešose paskaitose. Susižavėję studentai jas nusirašinėdavo ir taip laikui bėgant galėjo surinkti visą jo vertimą. 1839-aisiais jie įsidrąsino akademinėje spaudoje išleisti 150 to vertimo egzempliorių — be cenzūros leidimo.

Pavskio vertimas nepaprastai paveikė skaitytojus, tad jo pareikalavimas didėjo. Tačiau 1841 metais sinodas gavo anoniminį skundą esą šis vertimas „pavojingas“, nes nukrypsta nuo stačiatikybės dogmų. Po dvejų metų sinodas išleido nutarimą: „Visas turimas rankraštines bei litografines G. Pavskio išversto Senojo Testamento kopijas konfiskuoti ir sunaikinti.“

Pašlovinamas Dievo vardas

Tačiau Pavskis su nauju užsidegimu vertė Bibliją. Jis paliko reikšmingą pavyzdį ateities vertėjams, atkreipdamas dėmesį į kitą svarbų dalyką — Dievo vardą.

Rusų tyrinėtojas Korsunskis paaiškino: ‛Tikrasis Dievo vardas, švenčiausias iš jo vardų, buvo sudarytas iš keturių hebrajiškų raidžių יהוה ir dabar tariamas Jehova.’ Senoviniuose Biblijos rankraščiuose tas išskirtinis Dievo vardas vien Hebrajiškuosiuose Raštuose randamas tūkstančius kartų. Tačiau žydai pradėjo klaidingai galvoti, jog tas dieviškasis vardas per daug šventas, kad jį būtų galima parašyti ar ištarti. Dėl to Korsunskis pareiškė: ‛Kalbant ar rašant jį paprastai pakeisdavo žodžiu Adonai, dažniausiai verčiamu „Viešpats“.’

Žinoma, atsisakymas vartoti Dievo vardą buvo susijęs ne su Dievo baime, o su prietarais. Pačioje Biblijoje niekur nedraudžiama vartoti Dievo vardo. Pats Dievas pasakė Mozei: „Tai sakysi Israėlio sūnums: Viešpats [„Jehova“, NW], jūsų tėvų Dievas... mane siunčia pas jus. Toks mano vardas per amžius, ir taip mano vardas minėtinas per kartų kartas“ (Išėjimo 3:15). Raštas ne kartą ragina garbintojus: „Šlovinkite Viešpatį [„Jehovą“, NW], šaukitės jo vardo“ (Izaijo 12:4). Vis dėlto dauguma Biblijos vertėjų laikėsi žydų tradicijos ir vengė vartoti Dievo vardą.

Tačiau Pavskis nesilaikė šių tradicijų. Vien jo išverstoje Psalmių knygoje Jehovos vardas pasirodo daugiau kaip 35 kartus. Tokia jo drąsa labai paveikė vieną iš jo amžininkų.

Archimandritas Makarijus

Tas amžininkas, turėjęs nuostabių kalbinių sugebėjimų, buvo archimandritas Makarijus, rusų stačiatikių misionierius. Būdamas vos septynerių, jis jau galėjo versti trumpus rusiškus tekstus į lotynų kalbą. Turėdamas 20 metų, jis mokėjo hebrajų, vokiečių bei prancūzų kalbas. Tačiau nuolankus požiūris ir stiprus atsakomybės jausmas Dievui padėjo jam išvengti per didelio pasitikėjimo savimi spąstų. Jis ne kartą prašė kitų kalbininkų bei tyrinėtojų patarimo.

Makarijus troško reformuoti misionierių veiklą Rusijoje. Jis manė, kad, prieš pradėdama skelbti krikščionybę Rusijoje gyvenantiems musulmonams ir žydams, bažnyčia turi „apšviesti liaudį — įkurti mokyklas bei platinti Biblijas rusų kalba“. 1839-ųjų kovą Makarijus atvyko į Sankt Peterburgą tikėdamasis gauti leidimą versti Hebrajiškuosius Raštus į rusų kalbą.

Makarijus jau buvo išvertęs biblines Izaijo ir Jobo knygas. Tačiau sinodas neleido jam versti Hebrajiškųjų Raštų į rusų kalbą. Iš tikrųjų Makarijui buvo pasakyta išmesti iš galvos net mintį apie Hebrajiškųjų Raštų vertimą į šią kalbą. 1841-ųjų balandžio 11-ąją sinodas priėmė sprendimą, kuriuo Makarijui buvo įsakyta „už bausmę nuo trijų iki šešių savaičių tarnauti Tomsko vyskupo namuose, kad apvalytų savo sąžinę maldomis bei klūpojimais“.

Tvirtas Makarijaus nusistatymas

Nuo 1841-ųjų gruodžio iki 1842-ųjų sausio Makarijus atliko bausmę. Bet tuoj po to jis nedelsdamas ėmėsi versti likusią Hebrajiškųjų Raštų dalį. Jis buvo įsigijęs Pavskio Hebrajiškųjų Raštų vertimą, tad pagal jį tikrino savąjį. Kaip ir Pavskis, jis atsisakė nuslėpti Dievo vardą. Iš tikrųjų vardas Jehova Makarijaus vertime yra daugiau kaip 3500 kartų!

Savo darbo kopijas Makarijus siuntė palankiai nusiteikusiems draugams. Nors keletas rankraštinių kopijų ir buvo išplatinta, bažnyčia vis kliudė išleisti jo darbą. Makarijus planavo išleisti savo Bibliją užsienyje. Bet likus dienai iki išvykimo susirgo ir netrukus po to, 1847-aisiais, mirė. Jam gyvam esant jo Biblijos vertimas niekada nebuvo išleistas.

Pagaliau išleistas!

Galiausiai papūtė kiti politiniai bei religiniai vėjai. Šalyje padvelkė naujuoju liberalizmu ir 1856 metais sinodas vėl pritarė Biblijos vertimui į rusų kalbą. Toje atšilusioje atmosferoje 1860—1867 metų laikotarpiu Makarijaus Biblija dalimis buvo atspausdinta žurnale „Pravoslavnoje obozrenije“ su antrašte „Vienas vertimo į rusų kalbą bandymas“.

Černigovo arkivyskupas Filaretas, vienas iš Rusijos religinės literatūros žinovų, taip įvertino Makarijaus Bibliją: „Jo vertimas artimas hebrajiškajam tekstui, o vertimo kalba gryna bei tinkama.“

Tačiau Makarijaus Biblija niekada nebuvo išleista visuomenei. Iš tikrųjų ji buvo beveik visiškai užmiršta. 1876 metais, sinodui leidus, pagaliau visa Biblija — Hebrajiškieji bei Graikiškieji Raštai — buvo išversta į rusų kalbą. Ši Biblija dažnai vadinama sinodiniu vertimu. Įdomu, kad tas „oficialus“ Rusijos Stačiatikių bažnyčios vertimas rėmėsi pirmiausia Makarijaus ir Pavskio vertimais. Tačiau jame Dievo vardas pavartotas vos keliose iš tų vietų, kuriose jis yra hebrajiškojoje Biblijoje.

Makarijaus Biblija šiandien

Makarijaus Biblija buvo nežinoma iki pat 1993 metų. Kaip sakoma straipsnio įžangoje, tuomet vienas jos egzempliorius buvo aptiktas senuose „Pravoslavnoje obozrenije“ žurnaluose, rastuose Rusijos nacionalinėje bibliotekoje retų knygų skyriuje. Jehovos Liudytojai pripažino, jog šią Bibliją verta pateikti visuomenei. Biblioteka leido Rusijos Jehovos Liudytojų religinei organizacijai pasidaryti tokią Makarijaus Biblijos kopiją, kad ją būtų galima paruošti spausdinimui.

Tada Jehovos Liudytojai pasirūpino, kad Italijoje būtų atspausdinta beveik 300000 šios Biblijos egzempliorių platinti visoje Rusijoje bei daugelyje kitų vietų, kur vartojama rusų kalba. Be daugumos Makarijaus išverstų Hebrajiškųjų Raštų knygų, į šią Bibliją įdėta Pavskio versta Psalmių knyga, taip pat Stačiatikių bažnyčios aprobuotas sinodinis Graikiškųjų Raštų vertimas.

Šių metų sausį ši Biblija buvo pristatyta naujienų konferencijos Sankt Peterburge (Rusija) metu. (Žiūrėk 26 puslapį.) Rusijos skaitytojai, be abejo, šviesis ir mokysis iš šios naujosios Biblijos.

Taigi šios Biblijos išleidimas yra religinis bei literatūrinis triumfas! Tai ir tikėjimą stiprinantis priminimas, kokie teisingi Izaijo 40:8 (Brb red.) žodžiai: „Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius.“

[Rėmelis/iliustracija 26 puslapyje]

Makarijaus Biblija įvertinta teigiamai

„IŠLEISTAS dar vienas monumentalus literatūros veikalas — Makarijaus Biblija.“ Tokiais žodžiais laikraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė apie Makarijaus Biblijos išleidimą.

Pažymėjęs, kad Biblija rusų kalba pirmą kartą pasirodė maždaug tik „prieš 120 metų“, laikraštis apgailestavo: „Daug metų bažnyčia priešinosi šventųjų knygų vertimui į lengvai suprantamą kalbą. Atmetusi keletą vertimų, bažnyčia 1876 metais galiausiai pripažino vieną iš jų, šiandien vadinamą sinodiniu. Tačiau bažnyčiose jo turėti nebuvo leidžiama. Bažnyčia iki šiol pripažįsta Bibliją tik senąja slavų kalba.“

Laikraštis Echo pabrėžė Makarijaus Biblijos išleidimo reikšmę taip: „Autoritetingi Sankt Peterburgo valstybinio universiteto, Gerceno pedagoginio universiteto ir Valstybinio religijos istorijos muziejaus mokslininkai didžiai įvertino tą naują Biblijos leidimą.“ Nurodydamas, kad Bibliją į rusų kalbą Makarijus ir Pavskis išvertė praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje, laikraštis pažymėjo: „Iki to laiko Rusijoje Bibliją buvo galima skaityti tik senąja slavų kalba, kurią tesuprasdavo dvasininkai.“

Apie Jehovos Liudytojų išleistą Makarijaus Bibliją jau anksčiau šiais metais buvo pranešta per spaudos konferenciją Sankt Peterburge. Vietinis laikraštis „Nevskoje vremia“ pareiškė: „Autoritetingi mokslininkai... pabrėžė, kad tas leidinys — tai didžiulės reikšmės įvykis kultūriniame Rusijos ir Sankt Peterburgo gyvenime. Ką kas begalvotų apie šios religinės organizacijos veiklą, to iki šiol nežinomo Biblijos vertimo išleidimas yra neabejotinai labai naudingas.“

Žinoma, visi Dievą mylintieji džiaugiasi, kai jo rašytinis Žodis tampa prieinamas ta kalba, kuria skaityti ir kurią suprasti gali paprasti žmonės. Visiems Biblijos mylėtojams malonu, kad dar vienas Biblijos vertimas pasiekė milijonus rusakalbių žmonių visame pasaulyje.

[Iliustracija]

Šioje spaudos konferencijoje buvo pranešta apie Makarijaus Biblijos išleidimą

[Iliustracija 23 puslapyje]

Rusijos nacionalinė biblioteka, kurioje buvo rastas tas paslėptas lobis

[Iliustracija 23 puslapyje]

Petras Didysis stengėsi turėti Bibliją rusų kalba

[Šaltinio nuoroda]

Corbis-Bettmann

[Iliustracija 24 puslapyje]

Gerasimas Pavskis, prisidėjęs prie Biblijos vertimo į rusų kalbą

[Iliustracija 25 puslapyje]

Archimandritas Makarijus, kurio vardu pavadinta naujoji rusiškoji Biblija