Dosnus atpildas už šventą tarnavimą

Papasakojo Haris Bluras

Maždaug prieš šimtą metų mano senelis buvo ištikimas Metodistų bažnyčios narys. Jis buvo gerbiamas ir kaip neprofesionalus pamokslininkas, dosniai šelpęs daugelį Anglijos keramikos centro, Stoko prie Trento, bažnyčių. vėliau jis patyrė finansinių sunkumų. Norėdamas padėti seneliui, mano tėvas įdarbino jį mažoje kaimo parduotuvėje. Parduotuvė turėjo leidimą pardavinėti alų, bet kai metodistai sužinojo apie tai, jie tučtuojau atskyrė senelį nuo bažnyčios.

ĮTŪŽĘS tėvas prisiekė daugiau niekada neturėti jokių reikalų su religija ir savo žodį išlaikė. Jis buvo dirbęs policininku, o vėliau įsigijo smuklę. Taigi aš užaugau tabako dūmų ir kvapų aplinkoje. Savo gyvenime religijai neteikiau jokios reikšmės, bet išmokau žaisti šaškėmis bei šachmatais, ir buvau įgudęs žaidėjas! Vaikystėje padaryta senelio įtaka vis dėlto neišblėso, ir aš didžiai gerbiau Bibliją, nors apie ją mažai težinojau.

Sužinau Biblijos tiesą

1923-iaisiais, būdamas 24 metų, persikėliau į šalies rytus, Notingamą, ir pradėjau draugauti su Meri, gyvenusia maždaug už 40 kilometrų Vetstouno kaime, į pietvakarius nuo Lesterio. Jos tėvas Arturas Restas, buvęs vietinės bažnyčios vargonininkas, tuomet buvo uolus Biblijos Tyrinėtojas, kaip tada vadinosi Jehovos Liudytojai. Arturas nuolat kalbėjo man apie savo naująjį tikėjimą, tik aš beveik nereaguodavau. Tačiau labiau susidomėjau, kai vieną sekmadienio popietę, 1924-ųjų liepos 13-ąją, nuėjau su juo į vietinę baptistų bažnyčią pasiklausyti vieno parlamentaro, žinomo baptisto, paskaitos. Jo kalbos tema „Pastoriaus Raselo mokymai Šventojo Rašto šviesoje“ sužadino mano smalsumą. Iki šiol tebeturiu tada užsirašytas pastabas.

Baptistai atmetė Biblijos Tyrinėtojų prašymą leisti atsakyti į puolimą prieš jų įsitikinimus. Tai mane supykdė ir aš nusprendžiau surasti kitą vietą tokiai sueigai. Tam labiausiai tiko netoliese esanti daržinė. Ją švariai iššlavėme, nubraukėme voratinklius, sustūmėme į vieną pusę kuliamąsias ir taip viską paruošėme. Surinkome 70 kėdžių ir atspausdinome reklaminius lapelius.

Kai Frankas Friras atvyko iš Lesterio sakyti kalbos, visos kėdės jau buvo užsėstos ir dar 70 žmonių stovėjo! Aiškūs Franko samprotavimai iš Rašto patraukė mane, kaip ir daugelį kitų dalyvavusiųjų. Nuo tada Bleibio miestelyje, netoli Lesterio, mažas Biblijos Tyrinėtojų susirinkimas greit išaugo. Tai buvo posūkis tiek mano, tiek Meri gyvenime. 1925-aisiais mes abu pasiaukojome Jehovai, pasikrikštijome ir susituokėme.

Dvasinės palaimos

Kitais metais mane paskyrė Bleibio susirinkimo tarnybos direktoriumi. Abu su žmona norėjome sekti biblinės literatūros platintojų pėdomis ir tapti visalaikiais evangelistais, bet greit pasirodė, kad dėl sveikatos Meri negalės laikytis tokio įtempto tvarkaraščio. Nors kentė fizines negales iki pat savo mirties 1987-aisiais, ji buvo nuostabi draugė ir puiki pagalbininkė tarnyboje, nes mokėjo gerai neformaliai liudyti bei pradėti Biblijos studijas. Vakarais mes dažniausiai būdavome sueigose ar dalydavomės Biblijos tiesomis su savo kaimynais.

Aš buvau inžinierius ir dirbau firmoje, gaminančioje lentpjūvės įrengimus. Darbo reikalais tekdavo nemažai keliauti po visą Britaniją, taip pat po Prancūziją, ir Meri paprastai lydėdavo mane. Tose kelionėse turėdavome progų plačiai liudyti.

Pagrindas plėtrai

1925 metais Bleibyje pasistatėme puikų pastatą savo sueigoms ir iš čia organizavome veiksmingą liudijimo programą. Išsinuomoję autobusą, sekmadienio rytais išvažiuodavome į išsibarsčiusius kaimus bei mažus miestelius. Pakeliui skelbėjai išlipdavo skelbti, o vakare grįžtantis autobusas juos vėl surinkdavo. Šiltais vasaros mėnesiais vėlyvą sekmadienio popietę vykdavo Biblijos studijos, kurių metu naudodavomės naujausiu Sargybos bokšto numeriu. Paskui aštuntą valandą susitikdavome Lesterio turgaus aikštėje klausytis viešosios kalbos po atviru dangumi. Vieną vakarą buvo 200 klausytojų. Tokia veikla padėjo atsirasti daugeliui susirinkimų, dabar veikiančių Lesteryje ir aplink jį.

1926-aisiais Londono Aleksandros rūmuose ir Karališkojoje Alberto koncertų salėje įvyko istorinis jungtinis kongresas. Ta proga tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Džozefas F. Rezerfordas pristatė knygą Išgelbėjimas. Rezoliuciją „Liudijimas pasaulio valdovams“ bei įkvepiančią brolio Rezerfordo viešąją kalbą „Pasaulio valdžios svirduliuoja — kokia išeitis?“ kitą dieną žodis žodin atspausdino svarbiausias laikraštis. Tą viešą paskaitą girdėjo daugiau kaip 10000 žmonių, o vėliau visame pasaulyje buvo išplatinta 50000000 jau minėtos rezoliucijos kopijų. Tas kongresas padėjo pagreitinti skelbimo darbą Britanijoje.

Didžiulis kongresas karo metu

1939-ųjų rugsėjį kilo Antrasis pasaulinis karas, o 1941-aisiais kovos buvo pačios smarkiausios. Dieną naktį trukdavo vokiečių bombonešių antskrydžiai, todėl buvo įsakyta niekur nedegti šviesos. Maisto produktų trūko, o tie, kurių galėdavome gauti, buvo griežtai normuojami. Transporto beveik nebuvo, nevažiavo netgi traukiniai. Kad ir kokios neįveikiamos atrodė tos kliūtys, 1941-ųjų rugsėjo 3—7 dienomis mes surengėme penkių dienų savo šalies kongresą.

Kongreso vieta buvo pasirinkta Lesterio de Monforo salė, nes Lesteris yra Anglijos viduryje. Aš dirbau medienos pramonėje, todėl galėjau padėti pagaminti reklamines iškabas. Dar pasirūpinau vietiniu transportu kongreso dalyviams vežioti. Dėl to, kad iš anksto buvome nupirkę bilietus ir sumokėję didesnę negu įprasta kainą, Lesterio tramvajai važiavo net sekmadienį.

Kadangi kelionės buvo ribojamos, vylėmės, kad atvykti galbūt galės 3000 Liudytojų. Įsivaizduok jaudulį, kai 10000 delegatų pareiškė, jog tikrai atvyks! Tačiau kur jie apsistos? Lesterio gyventojai daugelį maloniai pakvietė apsistoti jų namuose. Dar apie tūkstantis buvo apgyvendinti palapinėse, ištiestose už trijų kilometrų nuo kongreso vietos esančiame lauke. Ta Gedeono stovykla, kaip ją pavadinome, sukėlė visuomenėje nemažą pagyvėjimą.

Kongreso skyriams naudotis bei didžiulėms atvykusių žmonių minioms apgyvendinti buvo išnuomotos erdvios baltos palapinės. Kai buvo nuspręsta, jog ryškioje mėnulio šviesoje tos palapinės būtų geras taikinys nacių bombonešiams, jos buvo skubiai užmaskuotos. Karas ir ypač tai, kad Liudytojai nedalyvauja jame, buvo visuomenės dėmesio centre. Šimtai Liudytojų dėl Biblija pagrįsto neutralaus nusistatymo tuomet buvo kalėjime (Izaijo 2:4; Jono 17:16).

Laikraščio Sunday Pictorial 1941-ųjų rugsėjo 7-osios numeryje buvo rašoma: „Nuostabu matyti 10000 žmonių, daugiausia jaunų, visą savaitę kalbančių apie religiją ir nemininčių karo — nebent paliečiančių jį kaip šalutinį dalyką.

Aš paklausiau, ar yra nors kiek Liudytojų Vokietijoje. Taip, išgirdau, ir beveik visi jie, apie 6000, buvo koncentracijos stovyklose.“

Korespondentas pridūrė: „O taip, nacistai tikrai yra priešai, bet Liudytojai beveik nekovoja su jais, nebent dalija traktatus ir klausosi kalbų.“

Laikraščių komentarai apie mus daugiausia buvo neigiami, ir priešininkai net griebėsi smurto, nesėkmingai mėgindami sužlugdyti mūsų kongresą. Tačiau Londono laikraštis Daily Mail tarsi nenoromis pripažino: „Viskas buvo organizuota sklandžiai, neįkyriai ir sumaniai.“

Buvome apkaltinti tuo, kad mieste pritrūko cigarečių. Tačiau The Daily Mail paaiškino: „Nei Lesterio miestas, nei Tabako pramonės kontrolierius negali skųstis, kad Liudytojai surūkė Lesterio cigaretes. Jie nerūko.“ Nusiskundimai, kad vietiniams gyventojams dėl Liudytojų daugybės nebeužteko maisto, irgi buvo išsklaidyti paaiškinus, jog beveik visą maistą jie atsivežė. Iš tiesų kongreso pabaigoje Lesterio Karališkajai ligoninei buvo atiduota 150 duonos kepalų, sveriančių po 1,8 kilogramo, o tai buvo didelė pagalba tais maisto stygiaus laikais.

Tas kongresas labai pakėlė maždaug 11000 Britanijos Liudytojų dvasią. Jie buvo sujaudinti, kad dalyvių buvo 12000! Neregėtai didelis skaičius delegatų džiugiai liudijo Lesterio gatvėse; be to, jie lankė tolimus kaimus, leisdami gramofonuose įrašytas kalbas.

Pagrindinės kongreso kal̃bos buvo įrašai kalbų, pasakytų prieš mėnesį penkių dienų Jehovos Liudytojų kongrese Sent Luise (Misūrio valstija, JAV). Svarbiausias kongreso momentas buvo brolio Rezerfordo įrašyta kalba „Karaliaus vaikai“. Kadangi knygos „Vaikai“ (anglų k.), pristatytos Sent Luise, įsivežti nebuvo įmanoma, vėliau ta knyga buvo atskirai išleista Britanijoje plonais viršeliais. Visiems vaikams, dalyvavusiems tame kongrese, buvo nusiųsta po vieną tos knygos egzempliorių.

Ypatingas kasmetinis susitikimas Lesteryje

Po karo Karalystės skelbėjų Britanijoje sparčiai daugėjo! Devintojo dešimtmečio pradžioje Lesteryje jau buvo dešimt susirinkimų. Tada sužinojome, kad Jehovos Liudytojų Vadovaujančioji korporacija nusprendė surengti 1983 metų Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos kasmetinį susitikimą Lesteryje. Būdamas Lesterio miesto prižiūrėtojas, tuoj ėmiausi parengiamųjų darbų, įskaitant tai, kad turėjau vėl išnuomoti de Monforo salę.

Ta proga iš Bruklino pagrindinio biuro atvyko trylika Vadovaujančiosios korporacijos narių. Auditorijoje iš viso buvo 3671 delegatas — šį kartą iš viso pasaulio, ir daugiausia ilgamečiai Liudytojai. Be to, dar 1500 klausėsi programos gretimoje Asamblėjų salėje.

Albertas D. Šrėderis, per karą Lesteryje vykusio kongreso metu buvęs Sargybos bokšto bendrijos Londono filialo prižiūrėtojas, vadovavo tam kasmetiniam susitikimui. Primindamas tą 1941-ųjų metų kongresą, brolis Šrėderis paklausė: „Kiek iš čia šiandien esančiųjų dalyvavote tame kongrese?“ Rankas pakėlė daugiau kaip pusė dalyvių. „Oi! Koks susitikimas jums visiems, ištikimieji tarnai!“ — sušuko jis. Tai buvo tikrai nepamirštamas įvykis.

Man jau 98 metai, bet aš vis dar tarnauju sekretoriumi savo susirinkime ir sakau viešas kalbas, nors dabar tai darau sėdėdamas. Po Meri mirties 1987-aisiais aš vedžiau našlę Betiną, kurią mudu su Meri pažinojome daug metų. Aš dėkingas, kad manimi taip gerai rūpinamasi ir fiziškai, ir dvasiškai. Nepaisant sunkumų, kilusių dėl blogos Meri sveikatos, o dabar dėl mano paties senyvo amžiaus, aš pamačiau, kad būti pertekusiam darbo šventoje tarnyboje visada teikia gausų atpildą (1 Korintiečiams 15:58).

[Iliustracija 26 puslapyje]

Pasiruošę dalyvauti tarnyboje trečiajame dešimtmetyje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Vaizdai iš Lesterio kongreso