Pasaulio vienybė — ar tai kada nors virs tikrove?
„JEI nepriklausomų valstybių pasaulį, kuriame gyvename, per keletą būsimų kartų mums pasisektų pakeisti į kokią nors tikrą tarptautinę bendruomenę, ... tuomet sėkmingai pašalintume ir karus... Jei mums to nepavyks, galbūt nebeliks... nė civilizacijos.“ Taip sako karo istorikas Gvinas Dajeris savo knygoje, pavadintoje War (Karas).
Dajeris sako, kad istorijos puslapiai prirašyti pranešimų apie tautas bei kitas galingas grupuotes, kurios savo nesutarimams išspręsti griebdavosi karo. Dėl jų susiskaldymo žuvo milijonai žmonių. Karaliaus Saliamono žodžiai, kokią įtaką tai turėjo žmonėms jo dienomis, tinka ir dabartinei padėčiai apibūdinti. Jis rašė: „Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti“ (Ekleziasto 4:1, Brb red.).
Pasak anksčiau paminėto istoriko, dabar reikia ieškoti kažkokio būdo, kaip pakeisti nepriklausomų valstybių pasaulį į tikrą tarptautinę bendruomenę ne tik dėl paguodos ‛ašarojantiems prispaustiesiems’, bet dar ir dėl kitos priežasties — pati civilizacija atsidūrė pavojuje! Šiuolaikinis karas gali sunaikinti bet kurią tautą, kuri jo griebsis, nepalikdamas nugalėtojų.
Pasaulio vienybė įžvelgiama?
Kokios yra pasaulio vienybės perspektyvos? Ar gali žmonių visuomenė įveikti skaldančias jėgas, kurios grasina sunaikinti žemę? Kai kurie mano, kad gali. Britanijos laikraščio Daily Telegraph saugumo skyriaus redaktorius Džonas Kiganas rašo: „Nepaisant sumaišties bei netikrumo, atrodo, galima pamažėl įžvelgti tai, kas būtų panašu į pasaulį be karo.“
Koks yra tokio optimistiško požiūrio pagrindas? Kodėl, nepaisydami ilgos žmonijos karų istorijos bei žmogaus akivaizdaus nesugebėjimo sėkmingai vadovautis pačiam, daugelis atrodo kupini vilties? (Jeremijo 10:23) ‛Žmonija žengia pirmyn. Istorija rodo nenutrūkstamą progresą’, — kažkada teigė kai kurie žmonės. Net šiandieną daugelis mano, kad žmogaus įgimtas gerumas kažkaip nugalės blogį. Ar tai reali viltis? O gal tik iliuzija, vedanti į dar didesnį nusivylimą? Istorikas Dž. M. Robertsas savo knygoje Shorter History of the World tikroviškai rašė: „Sunku būtų teigti, kad pasaulio ateitis atrodo saugi. Neįmanoma įžvelgti žmonijos kančių galo dabar ir nėra jokio pagrindo manyti, kad jis bus.“
Ar yra tvirtas pagrindas tikėtis, kad tautos ir šalys tikrai įveiks tarpusavio nepasitikėjimą bei skaldančius nesutarimus? O gal reikia kai ko daugiau negu žmonių pastangų? Šiuos klausimus apsvarstysime kitame straipsnyje.
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]
Žemė viršelio fone: Mountain High Maps® Copyright © 1995 Digital Wisdom, Inc.