Geroji naujiena apie Rojų Taityje

TAITIS! Šis vardas, atrodo, reiškia kažką nepaprasta. Jį išgarsino tokie tapytojai bei rašytojai kaip Polis Gogenas, Robertas Lujis Styvensonas ir Hermenas Melvilis; jų paveikslai ir knygos apie pietinės Ramiojo vandenyno srities salų atogrąžų grožį bei ramybę pavergė daugelio vaizduotę.

Taitis yra didžiausia iš daugiau kaip 120 Ramiojo vandenyno pietuose išsibarsčiusių Prancūzijos Polinezijos salų. Nors daugeliui žmonių ši pietinės Ramiojo vandenyno srities sala beveik prilygsta rojui, Taičio žmonės vis tiek turi išgirsti apie kitą greit artėjantį rojų (Luko 23:43, NW). Jehovos Liudytojai, kurių iš viso šiandien Taityje yra 1918, daug laiko praleidžia pasakodami 220000 gyventojų gerąją naujieną, kad Dievo Karalystė greit sukurs tikras rojaus sąlygas ne tik Taityje, bet ir visoje žemėje (Mato 24:14; Apreiškimas 21:3, 4).

Daug metų skelbimo darbui Taityje vadovavo Sargybos bokšto bendrijos Fidžio filialas, esantis maždaug už 3500 kilometrų. Didžiulis nuotolis apsunkindavo darbą ir pažanga buvo lėta. Tad 1975 metais balandžio 1-ąją Taityje buvo įkurtas filialas ir taip tikrųjų krikščionių veikla toje teritorijoje labai suaktyvėjo. Kas paskatino tokį aktyvumą ir kaip prasidėjo skelbimo darbas Taityje?

Nežymi pradžia

Geroji Karalystės naujiena Taityje pirmą kartą buvo girdima ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje, ir daug salos gyventojų, palankiai žiūrėjusių į Bibliją, parodė didelį susidomėjimą. Tačiau dėl vyriausybės draudimo ir kitų apribojimų iki šeštojo dešimtmečio pabaigos Liudytojų saloje nebuvo. Tuo metu Jungtinėse Valstijose gyvenusi taitietė Anjes Šenk su savo vyru ir sūnumi nusprendė grįžti į Taitį. Ji aiškina, kaip viskas buvo.

„1957-aisiais Los Andžele vykusiame srities kongrese brolis Noras [tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas] pasakė, kad Taityje labai trūksta Karalystės skelbėjų. Aš jau buvau prieš metus pasikrikštijusi, todėl garsiai pareiškiau: ‛Tad vykime į Taitį!’ Dvi šeimos, Nilai ir Karanai, mūsų geri draugai, nugirdo mano žodžius. Jie pasakė, kad mielai vyktų drauge, tačiau mes neturėjome pakankamai pinigų. Mano vyras prieš tai ilgai sirgo, o sūnus buvo dar mažas. Taigi mums buvo sunku išvykti. Sužinoję apie mūsų tikslą, draugai iš kaimyninių susirinkimų parūpino lėšų bei namų apyvokos reikmenų. Tad 1958-ųjų gegužę mes išplaukėme į Taitį veždamiesi, be kitų dalykų, 36 paklodes!

Atvykusi į Taitį, aš jaučiausi visiškai svetima, nes buvau palikusi salą prieš 20 metų. Mes pradėjome skelbti, bet turėjome būti atsargūs, nes krikščioniškas darbas buvo uždraustas. Žurnalus turėjome slėpti ir naudojomės vien Biblija. Iš pradžių liudijome tik tiems, kurie jau prenumeravo Sargybos bokštą ir Atsibuskite!

Klaidas Nilas ir Deividas Karanas su šeimomis prisidėjo prie mūsų po 1958 metų tarptautinio Niujorko kongreso. Mes skelbėme kartu ir kvietėme žmones ateiti pasiklausyti kalbų, sakomų brolių namuose. Pamažu darbas buvo organizuotas ir mes sudarėme vieną Biblijos studijavimo grupę iš 15 asmenų. Po trijų mėnesių Nilai ir Karanai turėjo išvykti, nes baigėsi jų turistinių vizų galiojimo laikas. Tad broliai nusprendė, kad prieš išvykdami jie pakrikštys visus tam pasirengusius besidominčiuosius. Man buvo suteikta privilegija versti pirmąją krikšto kalbą. Šia proga aštuoni saloje gyvenantys žmonės simbolizavo savo pasiaukojimą Jehovai krikštu. Paskui Nilai ir Karanai grįžo į Jungtines Valstijas.

Skelbimo darbą tęsėme. Organizavomės į mažas grupes ir liudijome žmonėms vakarais. Pokalbiai su susidomėjusiais asmenimis dažnai trukdavo ligi vidurnakčio. Kartais į pokalbį įsitraukdavo net protestantų dvasininkai. 1959 metais buvo įkurtas pirmas susirinkimas. Paskui, 1960-aisiais, mūsų visų dideliam džiaugsmui, vyriausybė viešai pripažino Jehovos Liudytojų bendriją. Tie ankstyvieji metai buvo kupini pasitenkinimo bei puikių dvasinių pasiekimų. Jehova tikrai palaimino mūsų sprendimą persikelti ten, kur didesnis poreikis.“ Seseriai Šenk dabar 87 metai ir ji vis dar ištikimai tarnauja Jehovai savo susirinkime.

Darbas spartėja

Du Liudytojai iš Prancūzijos, Žakas ir Poletė Inodžiai, 1969-aisiais buvo paskirti į Taitį specialiaisiais pionieriais. Žakas prisimena: „Kai atvykome į Taitį, ten tebuvo 124 skelbėjai — vienas susirinkimas Papeetėje — ir du specialieji pionieriai Vaire, pusiasalyje.“ Pusiasalį su Taičiu jungia sąsmauka. Greitai turėjo vykti tarptautinis kongresas „Taika žemėje“. „Man pirmą kartą teko organizuoti kongresą, — tęsia Žakas. — Turėjome sudaryti programą anglų kalba atvykstantiems svečiams, paruošti vietą orkestrui Karalystės giesmėms groti ir pastatyti dvi dramas. Visą šį darbą atliko 126 skelbėjai. Aš įsitikinęs, kad didžiausią jo dalį padarė Jehova.“ Salos gyventojų džiaugsmui, dalyvavo 488. Daugeliui iš jų tai buvo pirma proga sutikti bendratikius Liudytojus iš kitų šalių.

Netrukus po to Žakas Inodis buvo paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Lankydamasis įvairiose salose, jis matė didelį susidomėjimą, tačiau jam plėtoti trūko Karalystės skelbėjų. „Todėl daug šeimų aš paskatinau keltis į tas salas tarnauti ten, kur didesnis poreikis, — aiškina Žakas. — Taip tuose salynuose pamažu buvo paskelbta geroji naujiena.“ Brolis Inodis tarnavo keliaujančiuoju prižiūrėtoju nuo 1969-ųjų iki 1974-ųjų, o šiandien jis yra vieno Taičio susirinkimo vyresnysis.

Tarp atsiliepusiųjų į brolio Inodžio raginimą buvo Augustas Temanaha, vienas iš aštuonių asmenų, pasikrikštijusių 1958-aisiais. Jis pasakoja, kaip buvo. „1972-aisiais rajono prižiūrėtojas Žakas Inodis paskatino mus pagalvoti apie persikėlimą tarnauti Huahinyje, vienoje iš Pavėjinių salų Draugijos salyne. Aš dvejojau, nes susirinkime gaudavau tik Biblijos skaitymo užduotis ir jaučiausi nepasiruošęs imtis tokios atsakomybės. Vis dėlto brolis Inodis nesiliovė įkalbinėjęs: ‛Nesijaudink, tu pajėgsi!’ Netrukus mes apsisprendėme. Tad, viską pardavę, su trimis mažais vaikais 1973-iaisiais persikėlėme į Huahinį.

Kai atvykome, pamačiau, kad man reikės viską pradėti — Sargybos bokšto studijas, Teokratinės tarnybos mokyklą ir visa kita. Nebuvo lengva, tačiau jautėme Jehovos apsaugą ir pagalbą. Keletą kartų jis padėjo mums susirasti, kur apsigyventi. O sykį, kai priešininkų būrys bandė Liudytojus išvaryti iš salos, vietinės valdžios pareigūnai stojo mūsų ginti. Tą visą laiką Jehova tikrai sergėjo mus.“ Dabar Huahinyje yra du susirinkimai — prancūzų su 23 ir taitiečių su 55 skelbėjais.

1969 metais į pusiasalį tarnauti specialiąja pioniere buvo paskirta Eilen Mapu. „Pusiasalyje buvo didelis susidomėjimas ir per trumpą laiką aš pradėjau daug Biblijos studijų“, — sako Eilen. Greit Vaire buvo įkurtas mažas susirinkimas, tačiau trūko vyresniųjų. Laikui bėgant pagalbą suteikė už 35 kilometrų Paparoje tuomet gyvenęs Kolsonas Dinas. „Kad galėtume tarnauti Vaire, turėjome viską gerai organizuoti, — pasakoja brolis Dinas. — Aš dirbau Faaa, mieste, už 70 kilometrų nuo Vairo, kitoje salos pusėje. Po darbo reikėdavo skubėti namo, pasiimti savo šeimą ir vykti į Vairą. Vėliau dėl mano darbo turėjome persikelti į Faaa. Ar begalėsime remti Vairo susirinkimą? Mes tikrai norėjome padėti tenykščiams broliams, tad nusprendėme toliau juos lankyti. Po sueigų vakare retai kada grįždavome prieš vidurnaktį, nes turėdavome parvežti namo tuos, kurie neturėjo automobilių. Taip dirbome penkerius metus. Dabar toje salos dalyje tikrai džiugu matyti keturis susirinkimus, o iš tų dienų liko malonūs prisiminimai.“

Taityje įkuriamas filialas

Karalystės skelbėjų Taityje skaičius 1974-aisiais buvo 199. Tuometinis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas N. H. Noras ir viceprezidentas F. V. Frencas, po metų apsilankę Prancūzijos Polinezijoje, pamatė, kad būtų daug praktiškiau, jei skelbimo darbui Prancūzijos Polinezijoje būtų vadovaujama iš Taičio, o ne iš už 3500 kilometrų esančio Fidžio. Tad 1975-ųjų balandžio 1-ąją buvo įsteigtas Taičio filialas, o rajono prižiūrėtojas Alenas Žamė buvo paskirtas filialo prižiūrėtoju.

Prieš porą metų brolis Žamė papasakojo apie stebuklingas Jehovos palaimas. „Nuo 1975-ųjų buvo dedama daug pastangų paskelbti gerąją naujieną visose mūsų teritorijos salose bei salynuose, sudarančiuose sritį, prilygstančią Vakarų Europai. Rezultatai buvo džiugūs. 1983-iaisiais jau buvo 538 skelbėjai. Tais metais Pajoje buvo pastatytos filialo ir Betelio namų patalpos. Dabar Draugijos salose yra apie 1900 skelbėjų, pasiskirsčiusių 30-yje susirinkimų; vienas susirinkimas ir viena izoliuota grupė yra Tubuajo salose, vienas susirinkimas ir dvi izoliuotos grupės Markizų bei keletas grupių Tuamotu ir Gambiro salose. Pastatyta daug naujų Karalystės salių — trys Markizų salose ir septynios Taityje — rūpintis vis didėjančiu sueigas lankančių naujų žmonių skaičiumi. Per pastaruosius 20 metų Jehova tikrai palaimino mūsų pastangas puoselėti Taičio dirvą.“

Vis dar daug darbo

Perspektyvos augti Prancūzijos Polinezijoje puikios. 1997-ųjų kovo 23-iąją visoje Prancūzijos Polinezijoje švęsti Jėzaus Kristaus mirties Minėjimo su Jehovos Liudytojais susirinko 5376 žmonės. Kad būtų patenkinti tų besidominčiųjų dvasiniai poreikiai, mūsų bibliniai leidiniai verčiami į daugelį vietinių kalbų. Be taitiečių, literatūra dar leidžiama pomotu kalba, vartojama Tuamotu salyne ir Šiaurės bei Pietų Markizų salose.

Nuolatinis augimas ir malonūs atvejai padeda Karalystės skelbėjams Taityje labiau vertinti meilę ir kantrybę Jehovos, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ — net tolimose pietinio Ramiojo vandenyno srities salose (1 Timotiejui 2:4). Jehovos Liudytojai Taityje ir kitose Prancūzijos Polinezijos salose visiškai tiki Jehovos pažadu: „Salos lauks manęs ir ilgėsis mano rankos“ (Izaijo 51:5).

[Žemėlapis 26 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Taičio filialas rūpinasi Prancūzijos Polinezijos poreikiais

AUSTRALIJA

[Iliustracija 25 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: Alenas Žamė, Meri En Žamė, Anjes Šenk, Poletė Inodi ir Žakas Inodis

[Iliustracija 27 puslapyje]

Taičio filialas