Mano širdis kupina dėkingumo
PAPASAKOJO DŽONAS VINAS
Kaip dažnai aš atsisakydavau eiti į Jehovos Liudytojų sueigas! Apsimesdavau, kad man skauda pilvą arba galvą, — vengdavau sueigų kaip beišmanydamas. Tačiau dėl mano mamos ryžto tokie pasiteisinimai visada būdavo labai greitai atmetami ir bet kokiu atveju turėdavau eiti su ja tris kilometrus į Karalystės salę klausydamasis, kaip ji aptaria Dievo Žodį su vyresne drauge.
TAI man buvo vertinga pamoka: tėvai niekada neturi prarasti ryžto meilingai daryti tai, kas teisu Dievo akyse (Patarlių 29:15, 17). Jie niekada neturi pamiršti Dievo įsakymo ‛neapsileisti lankyti savųjų susirinkimo’ (Žydams 10:25). Prisimindamas praeitą gyvenimą, koks dėkingas esu savo mamai, dariusiai, kas geriausia man!
Dėkingas už puikius pavyzdžius
Mano tėvas, nors ir netikintis, buvo pakantus mamos įsitikinimams, kai ji pasidarė Biblijos Tyrinėtoja (taip tada vadinosi Jehovos Liudytojai). 1913 metais ji nuėjo pasiklausyti kalbos „Anapus mirties“, kurią sakė Čarlsas T. Raselas, pirmasis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas. Tačiau ji atvyko vėlai ir visos vietos buvo užimtos. Todėl ją su kitais vėliau atėjusiaisiais pakvietė atsisėsti netoli scenos, tiesiog šalia pastoriaus Raselo. Kalba padarė jai didelį įspūdį. Kitą dieną kalba buvo išspausdinta vietiniame laikraštyje; ji saugojo tą egzempliorių ir daug kartų skaitė.
Po sueigos mama užrašiusi paliko savo pavardę bei adresą ir netrukus ją aplankė Biblijos Tyrinėtojas. Po kurio laiko ji pradėjo platinti Biblijos traktatus nuo durų prie durų mūsų gimtajame mieste Glosteryje (Anglija). Abi mano seserys ir aš nuo mažumės kartu su mama eidavome į skelbimo darbą.
Kai uolus Biblijos Tyrinėtojas Haris Fransis atsikėlė į Glosterį, mama jį labai šiltai priėmė. Greitai jis atkreipė dėmesį į mane ir jo paskatinimas vėliau buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs mano pasirinkimą būti pionieriumi — taip vadinami visalaikiai tarnai. Aš labai pasimokiau iš brolio Fransio pavyzdžio: vyresni asmenys visada turi ieškoti būdų paskatinti jaunesniuosius.
Mano mamai tapus Biblijos Tyrinėtoja, Glosteryje atsirado ir kitų žmonių, padariusių taip pat. Tačiau kai kurie susirinkimo vyresnieji pradėjo daug dėmesio skirti sau ir klasės — taip tada vadino susirinkimą — nariai ėmė sekti žmonėmis. Per vieną sueigą kai kurie ėmė kumščioti mamą į šoną ragindami pakelti ranką ir palaikyti kai kuriuos vyresniuosius. Tačiau mama žinojo, kad tie vyresnieji neparodo tinkamo pavyzdžio, ir atsisakė balsuoti už juos. Tais laikais, trečiojo dešimtmečio pabaigoje, daugelis pasitraukė iš organizacijos ir daugiau nebėjo tiesos keliu (2 Petro 2:2). Tačiau mama niekada neperstojo ištikimai palaikyti organizacijos tuo palikdama puikų pavyzdį man.
Aš ginu tiesą
Pagaliau 1939-ųjų birželį, sulaukęs 18 metų, pasikrikštijau Severno upėje. Tais metais aš taip pat buvau paskirtas prižiūrėti garso aparatūrą. Tuo laiku mes naudodavome didelį gramofoną, iš kurio viešose vietose garsiai sklido pranešimas: „Religija yra pinklės ir reketas“. Tada svarbu buvo atkreipti dėmesį į krikščioniškojo pasaulio veidmainystę ir klaidingus mokymus.
Kartą aš žygiavau priešakyje eisenos, nešusios plakatą, kurio vienoje pusėje buvo parašyta „Religija yra pinklės ir reketas“, o kitoje — „Tarnauk Dievui ir Kristui Karaliui“. Iš paskos sekė ponis; ant jo abiejų šonų kabėjo didelės afišos, skelbiančios apie viešąją paskaitą. Koks reginys tai turėjo būti labai religingame Glosteryje!
Nepaisydama finansinių sunkumų namuose, mama skatino mane būti pionieriumi. Todėl 1939 metų rugsėjį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, aš atvykau į savo pirmąją pionieriško paskyrimo vietą Lymingtone, mažame Vorikšyro grafystės mieste. Mieste gyveno daug dvasininkų, jau baigusių savo tarnybą.
Tarnyboje po namus mes naudodavomės lengvu patefonu klausyti Džozefo F. Rezerfordo kalbų (tuomet jis buvo Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendrijos prezidentu). O mūsų gramofonas, kurį naudodavome susirinkus didesniam klausytojų būriui, buvo daug sunkesnis, ir jį vežiodavomės vaikų vežimėlyje. Kartais dvasininkai, įsiutę dėl klaidingą religiją demaskuojančios žinios, priversdavo mus pasitraukti iš jų gyvenamos teritorijos. Bet mes nenusimindavome. Jehova laimino mūsų darbą ir šiandien Lymingtone yra daugiau kaip šimto Liudytojų susirinkimas.
1941 metais, įsisiautėjus Antrajam pasauliniam karui, aš persikėliau į Velsą, kur tarnavau pionieriumi Haverfordvesto, Karmarteno ir Reksamo miestuose. Kaip visalaikis tarnas, aš buvau atleistas nuo karo tarnybos, tačiau žmonės nevertino mūsų neutralios pozicijos. Todėl mus su partneriu laikė šnipais, arba penktąja kolona. Vieną naktį policija apsupo mūsų furgoną. Mano partneris buvo ką tik grįžęs iš darbo, kur kasė anglis; jis iškišo galvą pro duris pasižiūrėti, kas ten yra. Jo veidas buvo paišinas nuo anglių dulkių, o policija manė, kad taip jis išsitepė ruošdamasis eiti į reidą! Mums teko paaiškinti priežastį!
Turėjome didelių palaimų tarnaudami pagal savo paskyrimą. Kartą, mums esant Karmartene, buvome padrąsinti apsilankius Džonui Barui iš Londono filialo (dabar jis yra Vadovaujančiosios korporacijos narys). Tuo metu Karmartene buvo tik du skelbėjai; dabar ten jų yra daugiau kaip šimtas. Reksame šiuo metu yra trys susirinkimai, o Haverfordveste neseniai aš turėjau privilegiją paskirti Dievui puikią Karalystės salę (1 Korintiečiams 3:6).
Dėkingas už savo tarnybą
Kai gyvenome Svonsyje (Pietų Velsas), mano partneris Danas Rendelis nebuvo atleistas nuo karo tarnybos. Jį įkalino, nepaisant aiškinimų, kad jam sąžinė neleidžia kariauti su kitų šalių bendrakrikščionimis (Izaijo 2:2-4; Jono 13:34, 35). Norėdamas jį padrąsinti, taip pat paliudyti kaimynams, aš pastačiau gramofoną netoli kalėjimo ir leidau plokštelę su biblinėmis paskaitomis.
Tačiau šalia gyvenančioms moterims tai nepatiko ir jos ėmė siųsti per rankas skrybėlę rinkliavai — užmokėti kareiviams, kad šie primuštų mane su draugu. Mes leidomės bėgti kiek beįmanydami — aš dar stūmiau vežimėlį su gramofonu, — kad pasislėptume Karalystės salėje. Tačiau atsidūrę prie jos, radome ją užrakintą! Tik laiku įsikišusi policija išgelbėjo mus nuo žiauraus sumušimo.
Tas atsitikimas, matyt, tapo plačiai žinomas. Kai po kurio laiko skelbiau kaime netoli Svonsio, vienas žmogus išreiškė palankumą: „Jūs stojate už krikščionybę, kaip tas jaunas vyras Svonsyje; jis drąsiai skelbė, ką tiki, ir turėjo bėgti, kad apsisaugotų.“ Kaip jis nustebo sužinojęs, kad tas jaunuolis — aš!
Karo metais sunku buvo tarnauti pionieriais. Mes nedaug ką teturėjome, tačiau ir tą patį vertinome bei džiaugėmės. Visada reguliariai gaudavome dvasinio maisto ir niekada neapleisdavome sueigų, nebent jei sirgdavome. Aš nusipirkau seną dviratį ir ant jo uždėjome didelius krepšius; juose vežiodavomės patefoną bei biblinę literatūrą. Kartais per dieną nukeliaudavau dviračiu 80 kilometrų! Aš buvau pionieriumi maždaug septynerius metus ir man malonu prisiminti tas dienas.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, buvau pakviestas dirbti į Betelį — taip vadinama pagrindinė Jehovos Liudytojų būstinė kiekvienoje šalyje, kur ji yra. Tuo metu mūsų Betelis buvo Kraveno terasoje, 34, šalia pastato „Londono Padangtė“. Man buvo džiugu bendrauti su tokiais vyresnio amžiaus asmenimis kaip Alisa Hart; manoma, kad jos tėvas, Tomas Hartas, buvo pirmasis Anglijos Liudytojas.
Susilaukiu ištikimos draugės
1956 metais aš palikau Betelį ir vedžiau Eti, pionierę, su kuria buvau pažįstamas nuo tada, kai ji atvyko iš Nyderlandų aplankyti savo sesers, gyvenusios tuo metu Londone. Karo pabaigoje Eti mokė spausdinimo ir stenografijos prekybos koledže Tilburge, Nyderlandų pietuose. Kartą kitas mokytojas pasisiūlė važiuoti namo dviračiu drauge su ja, kad jai nieko neatsitiktų kelyje. Jis buvo Romos katalikas. Kai jie parvyko, užsimezgė pokalbis su Eti tėvais protestantais. Jie susidraugavo ir tas mokytojas pasidarė dažnas jų namų svečias.
Netrukus po karo tas mokytojas atvyko į Eti namus ir sušuko: „Aš radau tiesą!“
„Aš maniau, kad tu sakei turįs tiesą būdamas katalikas!“ — atsiliepė Eti tėvas.
„Ne! — tarė jis sujaudintu balsu. — Jehovos Liudytojai žino tiesą!“
Tą vakarą ir daugelį kitų jie praleido daug kalbėdamiesi apie Bibliją. Netrukus Eti tapo pioniere. Savo tarnyboje ji susidūrė su smarkiu pasipriešinimu; Nyderlanduose jį kėlė Katalikų Bažnyčia. Kunigų paskatinti vaikai nutraukdavo Eti pokalbius, kai ji eidavo po namus, o vieną kartą jie sulaužė jos dviratį. Eti atvežė savo dviratį pataisyti meistrui, kuris anksčiau buvo paėmęs iš jos bukletą. „Pažiūrėkite, ką vaikai padarė!“ — ištarė ji ašarodama.
„Na, nenusimink, — švelniai pasakė tas vyras. — Tu darai puikų darbą. Aš veltui sutaisysiu tavo dviratį.“ Jis taip ir padarė.
Eti pastebėjo, kad kunigai mažai domėdavosi savo kaimenėmis tol, kol ji pradėdavo studijuoti Bibliją su kuo nors iš jų žmonių. Tada pasirodydavo kunigai ir vienuolės, kad sugriautų žmonių tikėjimą tiek Biblija, tiek Jehova. Nepaisant šito, ji turėjo daug našių Biblijos studijų.
Dėkingas už mūsų bendrą gyvenimą
Po vestuvių mudu su Eti buvome paskirti į keliaujamąjį darbą Anglijoje ir apie penkerius metus lankėme susirinkimus stiprindami juos dvasiškai. Vėliau aš gavau kvietimą mokytis 36-oje Gileado klasėje, Jehovos Liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas). 1961 metų lapkritį pasibaigę 10 mėnesių kursai daugiausia buvo skirti išmokyti vyrus organizuoti darbą Jehovos Liudytojų filialuose. Man išvykus, Eti pasiliko Anglijoje, Londono Betelyje. Ten ir paskyrė mane drauge su Eti dirbti, kai baigiau kursus.
Tolesnius 16 metų aš dirbau tarnybos skyriuje — rūpinausi susirinkimų veikla. Vėliau, 1978 metais, mirus Betelio namų prižiūrėtojui Prisui Hjuzui, buvau paskirtas į jo vietą. Būti atsakingam už mūsų didėjančios Betelio šeimos narių gerovę (dabar čia gyvena 260 su viršum žmonių) — tokia užduotis man yra kaip dovana visus tuos daugelį metų.
1971 metais mirė mano brangi mama; jai buvo 85-eri. Atvykome su Eti Glosterin į laidotuves; vienas brolis pasakė gražią kalbą apie dangiškąją viltį, kurią turėjo mama (Filipiečiams 3:14). Esu dėkingas savo seserims Doris ir Greis už atsidavusį rūpinimąsi mama senatvėje; dėl to mes su Eti galėjome tęsti visalaikę tarnybą.
Mudu su Eti dažnai prisimename savo tėvus — kaip jie mus meilingai, tvirtai auklėjo. Esame neapsakomai skolingi jiems! Ypač mano mama paliko puikų pavyzdį man ir seserims ugdydama mūsų dėkingumą Jehovai ir jo organizacijai.
Iš tikrųjų mūsų širdys kupinos dėkingumo, kai mąstome apie kiekvieną naują tarnybos dieną savo dangiškajam Tėvui Jehovai. Koks nuostabus ir meilingas Dievas jis yra! Biblijos psalmininkas išreiškė mūsų jausmus žodžiais: „Aš aukštinsiu Tave, Dieve, mano Karaliau, aš laiminsiu Tavo vardą per amžius. Kasdien laiminsiu Tave ir girsiu Tavo vardą per amžius“ (Psalmių 145:1, 2, Brb red.).
[Iliustracija 26 puslapyje]
Su savo žmona Eti