Jie vykdė Jehovos valią

Tėvas, kuris yra pasiruošęs atleisti

JĄ VERTAI galima pavadinti pačia puikiausia iš visų parašytų novelių. Jėzaus alegorija apie tėvo meilę savo pražuvėliui sūnui yra tarsi langas, pro kurį mes matome, koks nuostabus yra Dievas savo gailestingumu atgailaujantiems nusidėjėliams.

Pražuvęs ir vėl atsiradęs

Vienas žmogus turėjo du sūnus. Jaunesnysis pasakė jam: ‛Aš noriu savo palikimo dabar, užuot laukęs, kol tu numirsi.’ Tėvas sutiko ir, matyt, atidavė jam trečdalį viso savo turto — teisėtai priklausančią dalį jaunesniajam iš dviejų sūnų (Pakartoto Įstatymo 21:17). Jaunuolis skubiai susiglėbė savo turtą ir iškeliavo į tolimą šalį, kur palaidai gyvendamas išleido visus pinigus (Luko 15:11-13).

Paskui kilo baisus badas. Būdamas beviltiškoje padėtyje, jaunuolis sutiko ganyti kiaules — dirbti žydą žeminantį darbą (Kunigų 11:7, 8). Maistas buvo toks menkas, kad jis geidė bent ankščių, kurias ėdė kiaulės! Galop jaunuolis atsitokėjo. ‛Mano tėvo tarnai maitinami geriau už mane! — mąstė jis. — Grįšiu atgal namo, prisipažinsiu nusidėjęs ir maldausiu, kad priimtų mane tėvo samdiniu’a (Luko 15:14-19).

Jaunuolis parsigavo į namus. Žinoma, jo išvaizda buvo visiškai pasikeitusi. Tačiau tėvas jį pažino „jam dar toli esant“. Gailesčio skatinamas, jis pribėgo prie savo sūnaus, apkabino ir „meiliai pabučiavo“ (Luko 15:20, Brb red.).

Dėl tokio šilto sutikimo jaunuoliui buvo lengviau atverti savo širdį. „Tėve, — prabilo jis, — nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi... Priimk mane bent samdiniu!“ Tėvas pašaukė savo tarnus. „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, — įsakė jis. — Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Luko 15:19, 21-24).

Buvo iškelta puota su muzika ir šokiais. Vyresnysis sūnus eidamas iš laukų namo išgirdo muziką ir šokius. Sužinojęs, kad jo brolis sugrįžo namo ir todėl buvo surengtas pokylis, jis pasipiktino. ‛Aš tiek metų tau tarnavau ir niekada nenusižengiau, o tu man nė karto nedavei net ožiuko pasilinksminti su draugais, — priekaištavo jis savo tėvui. — Bet vos tik grįžo šitas tavo sūnus, iššvaistęs tavąjį turtą, suruošei jam vaišes.’ ‛Vaikeli, — švelniai atsiliepė tėvas, — tu visuomet buvai su manimi, ir visa, ką turiu, yra tavo. Bet mums reikėjo linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’ (Luko 15:25-32)

Pamoka mums

Jėzaus alegorijoje tėvas vaizduoja mūsų gailestingąjį Dievą Jehovą. Kaip tas pražuvėlis sūnus, kai kurie žmonės laikinai palieka saugią Dievo šeimą, tačiau vėliau sugrįžta. Koks Jehovos požiūris į tokius žmones? Tie, kurie grįžta prie Jehovos nuoširdžiai atgailaudami, gali būti tikri, kad „jis nesibara visados ir nesirūstina per amžius“ (Psalmių 102:9). Alegorijoje tėvas pribėgo svetingai pasitikdamas savo grįžtantį sūnų. Panašiai ir Jehova ne tik nori, bet trokšta atleisti atgailaujantiems nusidėjėliams. Jis yra „pasiruošęs atleisti“ ir daro tai „mielai“ (Psalmių 86:5, Brb red.; Izaijo 55:7, ŠvR; Zacharijo 1:3).

Jėzaus alegorijoje dėl nuoširdžios tėvo meilės sūnui buvo lengviau sukaupti drąsą ir grįžti. Tačiau pagalvok: kas būtų atsitikę, jei tėvas būtų išsižadėjęs vaiko arba pykčio apimtas būtų liepęs jam niekada nebegrįžti? Toks požiūris, matyt, būtų atstūmęs jaunuolį visam laikui. (Palygink 2 Korintiečiams 2:6, 7.)

Taigi tam tikra prasme tėvas praskynė kelią sūnui sugrįžti, kai šis išvyko. Šiandieną krikščionių vyresnieji kartais turi pašalinti neatgailaujančius nusidėjėlius iš susirinkimo (1 Korintiečiams 5:11, 13). Taip darydami, jie gali pradėti ruošti kelią nusidėjėliui sugrįžti meilingai nurodydami, kokius žingsnius jis turi žengti, kad būtų ateityje sugrąžintas. Prisimindami tokį nuoširdų prašymą, daugelis dvasiškai pražuvusių žmonių vėliau buvo paskatinti atgailauti ir sugrįžti į Dievo šeimą (2 Timotiejui 4:2).

Tas tėvas taip pat parodė gailestį, kai jo sūnus sugrįžo. Jam nereikėjo daug laiko, kad suprastų, jog sūnus tikrai atgailauja. Paskui užuot kvotęs savo sūnų apie visas jo nusižengimų smulkmenas, tėvas rūpinosi svetingai jį priimti ir tai darė su dideliu malonumu. Krikščionys gali sekti tuo pavyzdžiu. Jie turi džiaugtis, kad pražuvėlis vėl atsirado (Luko 15:10).

To tėvo elgesys aiškiai parodo, kad jis ilgai laukė savo nesuvaldomo sūnaus sugrįžimo. Žinoma, jo lūkestis yra tik šešėlis to, kaip Jehova trokšta, kad visi palikusieji jo šeimą sugrįžtų. Jis ‛nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9). Todėl tie, kurie atgailauja dėl savo nuodėmių, gali būti tikri, kad jie bus palaiminti ‛nuo Viešpaties ateisiančia atgaiva’ (Apaštalų darbai 3:19, Brb red.).

[Išnaša]