Jie vykdė Jehovos valią

Nuovoki moteris nukreipia nelaimę

PROTINGA moteris, ištekėjusi už netikusio vyro — taip buvo su Abigaile ir Nabaliu. Abigailė buvo „išmintinga ir graži“. O Nabalis — „šiurkštus ir blogo elgesio“ (1 Samuelio 25:3, Brb red.). Ta nedarni pora pateko į tokią situaciją, kad jų vardai buvo neišdildomai įrašyti Biblijos istorijon. Pažiūrėkime, kaip.

Neįvertinta paslauga

Ėjo 11-asis amžius p. m. e. Dovydas buvo pateptas būsimuoju Izraelio karaliumi, bet, užuot valdęs, turėjo bėgti. Tuometinis karalius Saulius nusprendė jį nužudyti. Dėl to Dovydui teko gyventi kaip pabėgėliui. Jis su maždaug 600 savo draugų galiausiai rado prieglobstį Parano dykumoje, plytėjusioje į pietus nuo Judo, Sinajaus dykumos linkui (1 Samuelio 23:13; 25:1).

Ten jie susitiko piemenis, pasamdytus vieno vyro, vardu Nabalis. Šis turtingas Kalebo palikuonis, turėjęs 3000 avių ir 1000 ožkų, kirpo savo avis Karmelio mieste, buvusiame į pietus nuo Hebrono, galbūt vos už 40 kilometrų nuo Parano.a Dovydas ir jo vyrai padėjo Nabalio piemenims apsaugoti jų kaimenes nuo po dykumą besibastančių vagių (1 Samuelio 25:14-16).

Tuomet Karmelyje buvo prasidėjęs avių kirpimas. Tai buvo šventė, panašiai kaip derliaus nuėmimas ūkininkams. Kartu tai buvo širdingo dosnumo laikas — avių savininkai apdovanodavo tuos, kurie jiems dirbo. Taigi Dovydas nebuvo per daug įžūlus siųsdamas dešimt vyrų į Karmelį paprašyti Nabalį maisto už tai, kad patarnavo jam saugodamas jo kaimenes (1 Samuelio 25:4-9).

Nabalis visiškai neparodė dosnumo. „Kas yra Dovidas?“ — pašaipiai paklausė jis. Paskui, leisdamas suprasti, kad Dovydas ir jo vyrai tėra pabėgę tarnai, pasakė: „Argi tat aš imsiu savo duoną, savo vandenį ir mėsą galvijų, kuriuos papjoviau savo kirpikams, ir duosiu žmonėms, kurių nežinau iš kur jie?“ Išgirdęs tai, Dovydas tarė savo vyrams: „Tegul kiekvienas apsijuosia savo kalavijais.“ Apie keturi šimtai vyrų pasiruošė pulti (1 Samuelio 25:10-13).

Protingas Abigailės poelgis

Nabalio žmona Abigailė atkreipė dėmesį į įžeidžiamus savo vyro žodžius. Galbūt tai buvo nebe pirmas kartas, kai ji turėjo prašyti už Nabalį ir veikti kaip sutaikintoja. Kaip bebūtų, Abigailė nedelsė. Nieko nesakiusi Nabaliui, ji paruošė maisto — penkias avis ir daug kitokių maisto produktų — ir išskubėjo į dykumą pasitikti Dovydo (1 Samuelio 25:18-20).

Pamačiusi Dovydą, Abigailė tuoj parpuolė prieš jį kniūbsčia. „Tegul mano valdovo karaliaus širdis nesirūstina ant šito netikusio vyro Nabalio, — maldavo ji jo. — Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą.“ Ji pridūrė: „Tai nereikės mano valdovui liūdėti [dėl įvykio su Nabaliu] ir jo širdis nesigrauš.“ Hebrajiškas žodis, čia išverstas žodžiu „liūdėti“, reiškia sąžinės graužatį. Taigi Abigailė perspėjo Dovydą nesiimti skubių veiksmų, dėl kurių jam vėliau tektų gailėtis (1 Samuelio 25:23-26; 25:27-31, Brb red.).

Dovydas paklaũsė Abigailės. „Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo, — pasakė jis jai. — Jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabaliui nė vieno [„besišlapinančio į sieną“, NW] vyro“b (1 Samuelio 25:32-34, Brb red.).

Pamoka mums

Šis Biblijos pranešimas mums rodo, kad nėra blogai, jei, reikalui esant, dievobaiminga moteris imasi tinkamos iniciatyvos. Abigailė veikė prieš savo vyro Nabalio norą, bet Biblija nesmerkia jos už tai. Priešingai, ji Biblijoje giriama kaip protinga ir nuovoki moteris. Imdamasi iniciatyvos šioje kritiškoje padėtyje, Abigailė išgelbėjo daug gyvybių.

Nors paprastai žmona turi parodyti dievobaimingo pavaldumo dvasią, jai dera nesutikti su savo vyru, jei mato, jog bus pažeisti teisingi principai. Žinoma, ji turi stengtis išlaikyti „švelnią ir taikingą dvasią“ ir neturi savavališkai veikti skatinama vien pykčio, išdidumo ar nepaklusnumo (1 Petro 3:4). Vis dėlto dievobaiminga žmona neturi jaustis verčiama daryti ką nors, ką ji žino esant visiškai neišmintinga ar kas pažeidžia Biblijos principus. Iš tiesų pranešimą apie Abigailę galima pateikti kaip svarų argumentą tiems, kurie tvirtina, jog Biblija vaizduoja moteris tikromis vergėmis.

Taip pat šis pranešimas moko mus susivaldyti. Kartais Dovydas parodydavo didžiulį susivaldymą. Pavyzdžiui, jis atsisakė nužudyti kerštingą karalių Saulių, nors turėjo palankią progą tai padaryti, ir Sauliui mirus Dovydas būtų turėjęs ramybę (1 Samuelio 24:2-7). Tačiau kai Nabalis paniekino Dovydą įžeidžiamais žodžiais, Dovydas buvo praradęs budrumą ir prisiekė atkeršyti. Tai aiškus perspėjimas krikščionims, kurie stengiasi ‛niekam neatmokėti piktu už pikta’. Bet kokiomis aplinkybėmis jie turi laikytis Pauliaus patarimo: „Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei“ (Romiečiams 12:17-19, Brb red.).

[Išnašos]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Abigailė atneša Dovydui dovanų