Po savo vietinį misionieriškąjį lauką

BELANKYDAMAS krikščionių susirinkimus, nusidanginu nuo Portugalijos ligi pat Kinijos — ar bent jau taip atrodo. Tačiau mudu su žmona Oliv niekad nepaliekame Britanijos.

Mes lankomės po visą šalį išsibarsčiusiuose kitakalbių Jehovos Liudytojų susirinkimuose, kurių vis daugėja. Darbuojamės tarpstančiame, dvasiškai klestinčiame daugiakalbiame lauke nuo Džersio salos su grupele portugalų, esančios maždaug už 20 kilometrų nuo normandiškųjų Prancūzijos krantų, ligi Sanderlendo miesto Anglijos šiaurėje, kur lankome kiniškai kalbančius besidominčiuosius. Kaipgi mums teko ši neįprasta užduotis? Ir kas vyksta mūsų vietiniame misionieriškajame lauke? Leiskite man papasakoti.

Mes su Oliv jau maždaug 20 metų dirbame keliaujamąjį darbą, kas savaitę lankomės įvairiuose susirinkimuose. Skersai išilgai apkeliavome Britaniją, o ne per seniausiai teko būti ir pas krikščionis brolius Viduržemio jūros saloje Maltoje bei patirti nepaprastą krikščioniškąjį svetingumą. (Palygink Apaštalų darbų 28:1, 2, ŠvR.) Trejus metus ištarnavę Maltoje, ėmėme svarstyti, kur dabar mus paskirs. Manėme turbūt lankysią Anglijos kaimo vietoves ir jau pradėjome susitaikyti su šia galimybe. Kaip nustebome gavę paskyrimą tarnauti šiame naujame rajone, susidedančiame iš 23-omis skirtingomis kalbomis kalbančių grupių ir susirinkimų!

Galvojome, kaip mums pavyks susidoroti. Neskaitant savo patirties Maltoje, mums mažai teko susidurti su kitokios kilmės ir kultūros žmonėmis. Ar mes tikrai įstengsime padrąsinti tuos, kurie nelabai supranta angliškai? Kaip bendrausime nemokėdami kitų kalbų? O kaip su maistu ir skirtingais kitų žmonių papročiais? Ar prisitaikysime ganėtinai lengvai? Tokie klausimai užplūdo mus, su maldomis svarsčiusius, kaip atsiliepti į šį makedoniečio kvietimą (Apaštalų darbai 16:9, 10, NTP; 1 Korintiečiams 9:19-22).

Įveikti kalbos barjerą

„Iš pradžių jaučiausi netinkama, nes nemokėjau kalbų, — aiškina Oliv. — Nežinojau, kaip galėčiau padėti sesėms. Tuomet prisiminiau, jog pora, iš pradžių studijavusi su mumis Bibliją, skatino niekad neatsisakyti užduoties. Jie mokė, kad Jehova niekada mūsų neprašo padaryti to, ko nepajėgtume.“ Taigi mes abu noriai priėmėme užduotį.

Pamąstę matome, kad, nemokant kitos kalbos, lengviau su visais elgtis vienodai. Pavyzdžiui, kas savaitę dalyvaudami svetima kalba vedamose sueigose, suprantame, kaip broliai jautėsi turėdami išsėdėti angliškosiose, menkai tesugaudydami, kas sakoma. Kad suvoktume pateikiamos medžiagos prasmę, mes iš tiesų turime gerai pasiruošti. Sueigoje Oliv visada atsako į vieną klausimą. Atsakymą ji paruošia angliškai ir paprašo kurios nors sesers jai išversti, tekstą užrašant fonetiškai. Ji prisipažįsta, jog komentuoti ranką pakelia neryžtingai. Kartais jos pastangos sukelia juoką. Bet tai jos neatbaido. „Žinau, broliai vertina mano bandymus, — sako ji. — Iš tiesų mano atsakymai paskatina sueigoje dalyvauti tuos, kurie kalba geriau.“

Kalbas man irgi reikia sakyti kitaip, mat po kiekvieno sakinio turiu skirti laiko vertėjui. Taip lengva pamesti mintį. Suprantu turįs daug geriau susikaupti ir gerokai sutrumpinti medžiagą. Bet man tai patinka.

Mūsų įvairiopa tarnyba

Daugelyje Britanijos miestų kitakalbiai žmonės yra išsibarstę, galbūt du gyvena vienoje gatvėje, o paskui tenka keliauti toliau ieškoti kitų. Bet pasisveikinęs jų gimtąja kalba ir pamatęs reakciją, pajunti, jog tai prasminga. Jeigu mano lydimas brolis Karalystės žinią praneša šeimininko kalba, šis dažnai atsiliepia nepaprastai džiugiai.

Tikrai darbas kitakalbiame lauke yra labiausiai jaudinantis iš visų, kuriuos dirbome per 40 Karalystės tarnybos metų. Galimas milžiniškas augimas. Be abejo, mokomi savo gimtąja kalba, daugelis daug sparčiau daro pažangą ir yra dėkingesni (Apaštalų darbai 2:8, 14, 41). Koks jaudinantis vaizdas: broliai ir sesės, kai kada pirmą kartą galėję klausytis ir suprasti visą programą, pasibaigus sueigai verkia džiaugsmo ašaromis.

Skelbdami po namus, stengiamės bent įžangą pasakyti šeimininko kalba, nors kartais patenkame į keblią padėtį. Pavyzdžiui, su gudžaratų šeimyna paprastai sveikinamasi kemčo — tai tiesiog reiškia „sveiki“. Mano klaidingai ištartas pasveikinimas kartą, matyt, nuskambėjo kaip plačiai žinomos rūšies kavos reklama. Vis dėlto vienuose namuose vyras ir žmona nusišypsojo, kai juos pasveikinau gudžaratiškai. Jie tuojau pat mus pakvietė vidun ir maloniai pasiūlė kavos — ne dėl klaidingo tarimo. Paaiškėjo, kad jie yra vienų Jehovos Liudytojų, priklausančių mūsų lankomajai grupei, giminaičiai; jie nuoširdžiai susidomėjo tiesa.

Viena anglakalbė sesuo jau nebe vieneri metai dažnai palikdavo žurnalų kinei. Kartkartėmis ji pasiūlydavo tai moteriai nemokamai studijuoti Bibliją, bet pastaroji vis atsisakydavo. Vieną dieną su ja atėjo kiniškai besimokanti sesuo ir pasiūlė ta kalba knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje; susidomėjusi šeimininkė mielai priėmė ją.a Dabar, turėdama knygą savo gimtąja kalba, ji sutiko studijuoti Bibliją. Viską pakeitė tie keli žodžiai, pasakyti moters gimtąja kalba.

Skirtingos kultūros

Mes nežinojome, jog kai kurių kultūrų vyrams nepatinka, kad jų žmonos išeina vienos vakare. Taigi daugeliui seserų labai sunku dalyvauti vakarais rengiamose sueigose. Kai kurios Azijos tautos mano, jog merginos, nuspręsdamos netekėti ir toliau gyvendamos namuose, įžeidžia šeimą. Vienai jaunai seseriai atsisakius tekėti už vyro, kurį jai išrinko šeima, jos tėvas norėjo nusinuodyti. Taip, toms sesėms tenka tikrai daug iškęsti! Bet kai matai tiesos poveikį šeimos gyvenimui ir kokį įspūdį tėvams daro seserų ištikimybė Jehovai, — tai iš tiesų nuostabu.

Imdamiesi šios užduoties, turėjome kai ką pakeisti. Kol dar nedirbome keliaujamojo darbo, maitinausi paprasčiausiais anglų patiekalais, o dabar kuo valgis pikantiškesnis, tuo geriau. Mes gailimės daugelį metų praleidę nesigardžiuodami tokia įvairove — nuo žalios žuvies iki patiekalų su kari.

Puikios perspektyvos

Aiškiai matyti, jog dabar daug kur yra laikas kitakalbių laukui vešėti. Turima vis daugiau leidinių įvairiomis kalbomis. Jehovos palaimas galima jausti, kai sudaromi nauji susirinkimai. Broliai, mokantys kitas kalbas, atvyksta iš toliau padėti.

Ypatingas pavyzdys — tai atsakas į Karalystės gerąją naujieną, skelbiamą prancūziškai. Pastaraisiais metais Britanijon atvyko daugybė prancūziškai kalbančių pabėgėlių iš Zairo ir kitų Afrikos šalių. Londone pirmasis prancūziškas susirinkimas buvo sudarytas maždaug iš 65 Karalystės skelbėjų. Per vienerius metus jų padaugėjo iki 117, o 48 iš tų buvo visalaikiai tarnai — reguliarieji pionieriai. Netrukus rūpintis kylančiu susidomėjimu buvo įkurtas antras susirinkimas. Dabar daugiau dėmesio galima skirti besidomintiesiems — 1995-aisiais Minėjimo šventėje jų dalyvavo 345. Kas anksčiau baigė Galaado mokyklą ir tarnavo Benine, Dramblio Kaulo Krante, Maroke bei Zaire, dabar savo patirtį pritaiko rūpindamiesi šiuo augančiu lauku, ir atsakas yra stulbinantis.

Kartą, lankydamasis prancūziškame susirinkime, drauge su kitu skelbėju nuėjau studijuoti Biblijos su jauna afrikiete. Kai jau turėjome išeiti, toji moteris maldavo: „Prašau neiti. Dar pasilikite.“ Ji tik norėjo sužinoti daugiau. Ji man priminė pirmojo amžiaus Lidiją (Apaštalų darbai 16:14, 15).

Mūsų pradinis darbas — padėti mažoms kitakalbių grupelėms tapti susirinkimais. Ten, kur broliai veda savaitines Susirinkimo knygos studijas, pasiūlome kartą per mėnesį rengti ir sutrumpintą Teokratinės tarnybos mokyklą. Tai jiems padeda gerai reikšti mintis skelbimo tarnyboje. Tuomet jie palaipsniui pereina prie visų penkių savaitinių susirinkimo sueigų. Mes jau turime naujų susirinkimų, kalbančių gudžaratų, japonų, kinų (kantoniečių), pandžabų, portugalų, prancūzų, tamilų ir valų kalbomis.

Be to, džiaugiamės galimybe dalyvauti kurčių brolių sueigose. Koks jaudinantis vaizdas: jie gieda rankomis. Suprasdamas, jog tarnyboje jie kalba ženklais, aš vertinu jų puikias pastangas skelbti apie Karalystę. Beje, yra vertėjų netgi tiems, kurie ir kurti, ir akli. Atrodo, Jehova žiūri, kad nė vienas nebūtų praleistas.

Jeigu tektų išsakyti kokį nors pageidavimą, prašytume to paties kaip Jėzus: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:38). Daugelis mūsų brolių imasi nelengvo darbo išmokti jų susirinkimo teritorijoje gyvenančių etninių grupių kalbą. Nors nesame stebuklingai apdovanoti gebėjimu kalbėti kitomis kalbomis, Jehova tikrai atveria duris tarnybai šiame vietiniame misionieriškajame lauke — lauke, kuris subrendęs pjūčiai (Jono 4:35, 36). (Papasakojo Kolinas Simuras.)

[Išnaša]