Kas atsitiko su dorumu?

DAUGIAU kaip prieš šimtą metų deimantų pirklys Barni Barnato grįžo iš Pietų Afrikos į Angliją. Parvykęs jis pareiškė nesutinkąs su viename laikraštyje apie jį parašytu pasakojimu. Todėl jis davė redaktoriui rankraštį kito straipsnio, kuriame būtų „tik pataisyti kai kurie punktai“, kartu įteikdamas čekį didelei pinigų sumai.

Redaktorius Dž. K. Džeromas rankraštį įmetė į šiukšlių dėžę, o čekį grąžino. Nustebintas Barnato tuojau pasiūlė dvigubą sumą. Ji taip pat buvo atmesta. „Kiek jūs norite?“ — jis paklausė. Prisimindamas tą incidentą, Džeromas sako: „Aš jam paaiškinau, kad tai nepriimta Londone.“ Jo, kaip redaktoriaus, dorumas iš tikrųjų buvo nepaperkamas.

„Dorumas“ apibūdinamas kaip „moralinis garbingumas, sąžiningumas“. Doras asmuo yra vertas pasitikėjimo. Bet šiandien nesąžiningumas — dorumo trūkumas — yra paplitęs visose gyvenimo srityse.

Britanijos informacijos priemonėse populiarus žodis „varganas“, reiškiantis doros stoką. Kaip sakoma laikraštyje The Independent, nedorà pasireiškia „visur: pradedant meilės romanais bei vietinės vyriausybės rinkimų machinacijomis ir baigiant pinigų prievartavimu už išvežamas prekes“. Neapeinama jokia gyvenimo sritis.

Nepastovios dorumo normos

Žinoma, dorumas nėra tobulumas, bet atspindi pagrindinę žmogaus savybę. Mūsų skubančiame praturtėti pasaulyje dorumas gali atrodyti kliūtis, o ne vertybė. Pavyzdžiui, vis daugiau studentai naudoja įmantrius įtaisus apgaudinėti per egzaminus, ir tų naujų įtaisų beveik neįmanoma susekti. Vienas britų universiteto profesorius tvirtina, kad daugiau nei pusė visų Britanijos studentų apgaudinėja, ir Britanija ne vienintelė tokia šalis.

Negalima nepastebėti, kaip nukenčia paprasti žmonės, kai nepatikimi asmenys meluoja ir apgaudinėja. Paimkime pavyzdžiu Indijos miestą Bopalį, kuriame 1984 metais nuo nuodingų dujų mirė daugiau kaip 2500 vyrų, moterų ir vaikų, o kiti šimtai tūkstančių buvo apnuodyti. Laikraštis The Sunday Times pranešė: „Pagalbos programos padėti aukoms žlunga dėl korupcijos. ... Užduotį atrinkti teisėtus atvejus apsunkina tūkstančiai fiktyvių reikalavimų, suklastotų dokumentų ir netikrų įrodymų.“ Dėl to po dešimties metų iš 470000000 Amerikos dolerių, skirtų nuostoliams atlyginti, tik 3500000 dolerių buvo paskirta tiems, kuriems reikėjo.

O ką galima pasakyti apie religiją? Kaip ji vertinama dorumo atžvilgiu? Deja, jos normos dažnai nesiskiria nuo pasaulio. Pavyzdys yra Romos katalikų vyskupas Eimonas Keisis, prisipažinęs turįs nesantuokinį sūnų, kuris dabar jau paauglys. Keisio atvejis, kaip nurodė Britanijos laikraštis Guardian, „anaiptol ne vienintelis“. Taip pat ir laikraštyje The Times buvo pranešta: „Tiesa apie vyskupo Keisio gėdingą poelgį yra ne tai, kad jo nusikaltimas buvo išskirtinis, bet kad celibato sulaužymas nėra nei naujas, nei retas dalykas.“ Patvirtinant šį teiginį, Škotijos laikraštyje The Glasgow Herald sakoma, kad tik 2 procentai Romos katalikų dvasininkų Jungtinėse Valstijose vengia ir heteroseksualinių, ir homoseksualinių santykių. Ar šie duomenys yra tikslūs, ar ne, jie liudija apie katalikų kunigų moralinę reputaciją.

Kadangi taip yra, ar žmogui įmanoma likti doram? Ar verta? Ko tai reikalauja ir koks už tai gaunamas atlygis?