„Šventasis Tryro apsiaustas“

TRYRAS, kurio istorijai jau 2000 metų, yra seniausias Vokietijos miestas.a Šimtmečiais Tryras palaikė glaudžius ryšius su Katalikų bažnyčia. 1996-aisiais Tryro katedroje buvo eksponuojama relikvija, kuri, manoma, yra to paties amžiaus kaip ir miestas. Ji vadinama Šventuoju Tryro apsiaustu.

Apsiaustas yra 1,57 metro ilgio, 1,09 metro pločio, trumparankovis. Jis pasiūtas iš medvilnės ir, pagal Hanso-Joachimo Kano knygą Wallfahrtsführer Trier und Umgebung (Piligrimų kelionių po Tryrą ir jo apylinkes vadovas), turbūt buvo dėvimas kaip viršutinis apdaras. Kai kuriais paskaičiavimais, senasis drabužis — per šimtmečius nemažai adytas ir lopytas kitais audiniais — yra iš antrojo ar net pirmojo m. e. amžiaus. Jei tai tiesa, jis yra retenybė, įdomus muziejinis daiktas.

Tačiau kai kurie tvirtina drabužį esant ne tik retą, bet ir šventą — štai dėl ko jį vadina Šventuoju apsiaustu. Mat jis be siūlių, kaip ir apatinis drabužis, kurį vilkėjo Jėzus Kristus (Jono 19:23, 24). Kai kas teigia, kad „Šventasis apsiaustas“ iš tikrųjų priklausęs Mesijui.

Kaip apsiaustas atsidūrė Tryre, neaišku. Viename žinyne sakoma, kad jį „miestui padovanojo imperatorienė Elena, Konstantino Didžiojo motina“. Kanas pažymi, kad pirmąkart apie tunikos buvimą Tryre patikimai pranešta 1196-aisiais.

Katedroje saugomas apsiaustas nuo 16 amžiaus eksponuojamas protarpiais, nereguliariai. Pavyzdžiui, tai buvo daroma 1655-aisiais, netrukus po labai brangiai Tryrui atsiėjusio Trisdešimties metų karo. Retkarčiais būdavo smarkiai pasipelnoma pardavinėjant kelionės suvenyrus.

Šį šimtmetį pasižiūrėti „Šventojo apsiausto“ piligrimai atkeliavo tris sykius — 1933-aisiais, 1959-aisiais ir 1996-aisiais. 1933-aisiais piligrimus pakvietė tą pačią dieną, kai Hitleris buvo paskirtas Vokietijos Reicho kancleriu. Kanas pažymi, kad tų dviejų įvykių sutapimas kai ką pasako apie piligrimų keliones. Uniformuoti nacistų kareiviai piligrimus pasitikdavo stovėdami garbės sargyboje prie katedros. Tais metais drabužį pamatė pustrečio milijono žmonių.

Herbertas, ilgametis Tryro gyventojas, palygino 1959-ųjų ir 1996-ųjų metų piligrimų apsilankymus. „1959-aisiais gatvės buvo užtvindytos, beveik kiekviename kampe kioskai pardavinėjo suvenyrus. Šįmet viskas daug ramiau.“ Iš tikrųjų, 1996-aisiais drabužį pamatė tik 700000 — milijonu mažiau nei 1959-aisiais.

Kodėl jie atkeliauja pasižiūrėti drabužio?

Bažnyčia pabrėžia, kad į drabužį nederėtų žiūrėti kaip į garbinimo objektą. Tas drabužis be siūlių vertinamas kaip bažnyčios vienybės simbolis. Laikraštyje Frankfurter Allgemeine Zeitung pranešama, kad kviesdamas piligrimus vyskupas Špitalas pasakė: „Neįprasta mūsų pasaulio padėtis skatina mus, krikščionis, neįprastai atsiliepti. Mes turime pastoti kelią kylančiai neapykantos, brutalumo ir smurto bangai.“ Vyskupas paaiškino, kad, žiūrint į drabužį, jis primena vienybę.

Bet kodėl bažnyčios vienybę turi priminti „Šventasis apsiaustas“? Kas, jei drabužį sugadintų, jeigu jis suirtų arba būtų nustatyta, kad tai klastotė? Ar tada bažnyčios vienybė atsidurtų pavojuje? O kaip žmonės, kurie negali apsilankyti Tryre? Ar jie mažiau rūpinasi bažnyčios vienybe?

Šventajame Rašte niekur nesakoma, kad pirmiesiems krikščionims būtų reikėję daiktų, primenančių krikščioniškos vienybės poreikį. Iš tiesų apaštalas Paulius krikščionis skatino tokiais žodžiais: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Korintiečiams 5:7). Taigi tikrųjų krikščionių vienybė apibūdinama kaip „tikėjimo vienybė“ (Efeziečiams 4:11-13).

[Išnaša]