Tiesa apie pragarą

ANGLIKONŲ bažnyčios doktrinų komisijos pranešime sakoma, kad pragaras vis dėlto nėra liepsnojanti krosnis; tai — abstrakti nebūties vieta. „Yra daug šio pakeitimo priežasčių, — aiškinama pranešime. — Bet viena iš jų — pačiame krikščionių tikėjime bei už jo ribų kylantis moralinis protestas prieš baime pagrįstą religiją ir vis stiprėjanti nuomonė, kad Dievo, milijonus pasmerkiančio amžinoms kančioms, samprata labai nutolusi nuo Dievo meilės apraiškos Kristuje.“

Tradicinis pragaro vaizdas keblumų sudaro ne vien Anglikonų bažnyčiai. Kerštingą, nusidėjėlius deginantį Dievą sunku garbinti įvairių tikybų žmonėms. „Žmonės nori Dievo, kuris širdingas ir patraukliai švelnus, — sako religijos ir visuomenės mokslų profesorius, Diuko universiteto teologijos fakulteto darbuotojas Džeksonas Karelas. — Kalbėti apie nuodėmę ir kaltę priešinga šiandienos kultūrai.“

Jehovos Liudytojai jau ilgą laiką tiki, kad pragaras, kaip moko Biblija, tėra bendras mirusių žmonių kapas — ne kankinimo ugnimi vieta. Jie laikosi šio požiūrio ne dėl jo populiarumo, bet dėl to, kas sakoma Biblijoje: „Mirusieji gi visai nieko nebežino... Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje [„pragare“, katalikiškasis Douay Version]“ (Ekleziasto 9:6, 11).

Aiškiai suprasdamas, kokia mirusiųjų būklė, pirmasis Sargybos bokšto bendrijos prezidentas Čarlsas Teizas Raselas dar 1896-aisiais rašė: „[Biblijoje] mes nerandame tokios amžinojo kankinimo vietos, apie kurią tikėjimai, giesmynėliai ir daugybė pamokslininkų klaidingai moko. Bet mes radome ‛pragarą’ — šeolą, hadą, — į kurį visa mūsų giminė buvo pasmerkta dėl Adomo nuodėmės ir iš kurio visus atpirko mūsų Viešpaties mirtis; ir tas ‛pragaras’ yra kapas — mirties būsena.“

Taigi jau daugiau nei šimtą metų Jehovos Liudytojai moko Biblijos tiesos apie pragarą.

[Iliustracija 32 puslapyje]

Čarlsas T. Raselas