Ar paprotys pasninkauti paseno?

„AŠ PASNINKAUJU kiekvieną pirmadienį nuo pat paauglystės“, — sako Mrudulaben, pasiturinti 78 metų indė. Tai jos garbinimo dalis, priemonė užtikrinti, kad jos santuoka būtų laiminga, vaikai sveiki ir jos vyras būtų saugus. Dabar jau būdama našlė ji tebepasninkauja pirmadieniais dėl geros sveikatos sau ir savo vaikų gerovės. Kaip jos, taip ir daugumos induizmą išpažįstančių moterų gyvenime reguliarūs pasninkai yra įprasti.

Pusamžis verslininkas Prakašas, gyvenantis Indijoje Bombėjaus priemiestyje Mumbėjuje, sako, kad jis kasmet pasninkauja savano (šravano) mėnesio pirmadieniais. Pagal induistų kalendorių tai mėnuo, turintis ypatingą reikšmę religiniu požiūriu. Prakašas aiškina: „Aš pradėjau pasninkauti dėl religinių įsitikinimų, bet dabar aš matau dar ir kitą priežastį toliau tai daryti — dėl sveikatos. Kadangi savanas yra lietingojo musoninio laikotarpio pabaigoje, tai teikia galimybę mano kūnui pačiam apsivalyti nuo ligų, būdingų tam liūčių sezonui.“

Kai kurie mano, kad pasninkas asmeniui naudingas fiziniu, protiniu ir dvasiniu požiūriu. Pavyzdžiui, enciklopedijoje Grolier International Encyclopedia sakoma: „Pastarųjų metų moksliniai tyrimai rodo, kad pasninku galima išsigydyti, ir jei rūpestingai jo laikomasi, galima įgyti didesnį sąmoningumą bei jautrumą.“ Sakoma, kad graikų filosofas Platonas pasninkaudavo po dešimt ar daugiau dienų ir kad matematikas Pitagoras prieš mokydamas savo mokinius liepdavo jiems pasninkauti.

Kai kurie pasninkaudami tam tikrą laiką visiškai nevartoja maisto ir vandens, o kiti vartoja skysčių. Valgyti rečiau ar atsisakyti tam tikrų maisto rūšių — tai, daugelio manymu, irgi pasninkas. Bet ilgalaikis nekontroliuojamas badavimas gali būti pavojingas. Žurnalistas Parulis Šetas sako, kad kai organizmas suvartoja savo angliavandenių atsargas, jis ima versti raumenų proteinus į gliukozę, o po to pradeda naudoti kūno riebalus. Riebalams virstant gliukoze, pasigamina toksiniai produktai, vadinami ketonais. Kaupdamiesi jie keliauja į smegenis ir žaloja centrinę nervų sistemą. „Štai tada badavimas gali tapti pavojingas, — sako Šetas. — Jūs galite pasidaryti sutrikę, be orientacijos ir silpni. ... [Tai gali sukelti] komą ir galiausiai mirtį.“

Priemonė ir ritualas

Badavimu, kaip veiksminga priemone, naudojamasi politiniais ir socialiniais tikslais. Tuo ginklu veiksmingai pasinaudojo Mohandas K. Gandis Indijoje. Būdamas didžiai gerbiamas šimtų milijonų žmonių, jis badavo norėdamas padaryti didelę įtaką induizmą išpažįstančioms indų liaudies masėms. Apie savo badavimo, kad būtų išspręstas gamybinis ginčas tarp fabrikų darbininkų ir jų savininkų, rezultatą Gandis sakė: „Svarbiausias rezultatas tas, kad buvo atkurta visapusiška geros valios atmosfera. Tai palietė fabrikų savininkų širdis... Streikas buvo nutrauktas man išbadavus vos tris dienas.“ Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela būdamas politiniu kaliniu dalyvavo penkių dienų bado streike.

Tačiau dauguma tų, kuriems pasninkas tapo įpročiu, daro tai dėl religinių priežasčių. Pasninkas yra svarbus induizmo ritualas. Tam tikromis dienomis, sakoma knygoje Fast and Festivals of India, „laikomasi absoliutaus pasninko..., net negeriama nė lašo vandens. Ir vyrai, ir moterys griežtai pasninkauja..., kad užtikrintų sau laimę, gerovę ir nusižengimų bei nuodėmių atleidimą“.

Pasninkas plačiai paplitęs džainizme. Žurnale The Sunday Times of India Review pranešama: „Džainistų muni [išminčius] Bombėjuje [Mumbėjuje] 201 dieną gėrė tik po dvi stiklines virinto vandens per dieną. Jis neteko 33 kg [73 sv] svorio.“ Kai kurie save alkina tiek, jog iš bado miršta; jie tiki taip būsią išgelbėti.

Visiems suaugusiems islamo pasekėjams paprastai pasninkas yra privalomas per ramadano mėnesį. Ištisą mėnesį nuo saulėtekio iki saulėlydžio negalima imti nei maisto, nei vandens. Kas nors tuo metu sergantis ar esantis kelionėje turi išpasninkauti atitinkamą skaičių dienų kitu laiku. Gavėnia, 40-ties dienų laikotarpis prieš Velykas, yra pasninko laikas kai kuriems krikščioniškojo pasaulio atstovams, o daugelis religinių bendruomenių laikosi pasninko kitomis nustatytomis dienomis.

Paprotys pasninkauti tikrai neišnyko. O kadangi jo laikosi daugelis religijų, mes galėtume paklausti, ar Dievas reikalauja pasninkauti? Ar yra atvejų, kai krikščionys gali nuspręsti pasninkauti? Ar tai gali būti naudinga? Šie klausimai bus svarstomi kitame straipsnyje.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Džainizmo religijoje pasninkas yra būdas pasiekti sielos išgelbėjimą

[Iliustracija 4 puslapyje]

Mohandui K. Gandžiui badavimas buvo veiksminga priemonė politiniams ir socialiniams tikslams pasiekti

[Iliustracija 4 puslapyje]

Ramadano mėnesį islamo pasekėjams pasninkas yra privalomas

[Šaltinio nuoroda]

Garo Nalbandian