„Liudijimo krūva“ „Dievo kalno“ šalyje

JEIGU žemėlapyje patyrinėsi vakarinės Afrikos žemyno dalies pakrantę ir pažvelgsi į rytinį Gvinėjos įlankos krantą, kur pakrantė pakrypsta į pietus, pamatysi Kamerūną. Toliau apžiūrinėdamas pakrantę pietų kryptimi, aptiksi toli besidriekiančius juodojo smėlio paplūdimius. Juodasis smėlis yra Kamerūno ugnikalnio išsiveržimų padarinys.

Ši kūgio formos 4070 metrų aukščio viršukalnė yra pati aukščiausia toje vietovėje. Kai Kamerūno kalno šlaitus nutvieskia besileidžiančios saulės šviesa, jis įspūdingai sužiba ryškiomis spalvomis: rausvai violetine, oranžine, aukso ir tamsiai raudona. Jūroje ir netoliese esančiose pelkėse visos šios spalvos atsispindi tarsi veidrodyje, todėl būna beveik neįmanoma atskirti dangaus nuo žemės. Nesunku suprasti, kodėl animistiškų pažiūrų vietinių genčių žmonės davė kalnui pavadinimą Mongou Ma Louba, kuris verčiamas žodžiais „dievų vežimas“ arba dar dažniau „Dievo kalnas“.

Toliau į pietus kilometrus tęsiasi baltojo smėlio paplūdimiai, apaugę kokoso medžiais. Didžioji šalies teritorijos dalis, išskyrus akį viliojančias pakrantes, apaugusi tankiais pusiaujo miškais, besidriekiančiais iki sienos su Kongu ir Centrine Afrikos Respublika bei į šiaurę iki Nigerijos ir Čado, esančio į pietus nuo Sacharos. Vakarinė šalies dalis yra kalnuota ir primena keliautojui kai kurias Europos vietas. Tačiau karštas klimatas neleis pamiršti, kad visiškai netoli yra pusiaujas. Dėl šalies kaimo vietovių įvairumo daugelis turistų vadovų vadina Kamerūną miniatiūriniu Afrikos modeliu. Šį įspūdį dar labiau sustiprina etninių grupių įvairumas ir tai, kad ten yra daugiau kaip 220 užregistruotų kalbų bei tarmių.

Jeigu apsilankytum Kamerūne, tu galbūt apsistotum viename iš didelių viešbučių Dualos uoste arba šalies sostinėje Jaundėje. Tačiau tuomet galbūt prarastum progą kai ką sužinoti apie žmonių gyvenimą, ypač apie gyvenimą daugiau kaip 24000 Jehovos Liudytojų, kurie uoliai krauna „liudijimo krūvą“ visoje šioje „Dievo kalno“ šalyje.a Kodėl nesileidus į kelionę po šalį ir nesusitikus su kai kuriais iš jų? Kelionė po šią vakarų Afrikos šalį tau tikrai bus labai naudinga.

Kuo keliauti: išskobta kanoja, krūmynų taksi ar dviračiu?

Ten, kur ilgiausia Kamerūno upė Sanaga įteka į vandenyną, ji išsiplečia į dideles žiotis. Kad pasiektų visus šios didžiulės teritorijos gyventojus, Jehovos Liudytojai dažnai turi plaukti iš rąsto išskobtomis kanojomis. Tai taip pat daro devyni mažos grupės Embiake Karalystės skelbėjai. Du iš jų gyvena už 25 kilometrų, Jojo kaime. Norėdami pasiekti Embiaką, jie turi energingai irkluoti, tačiau jie visada dalyvauja krikščionių sueigose. Lankydamas šią grupę keliaujantysis prižiūrėtojas pasiūlė pažiūrėti filmą „Jehovos Liudytojai — organizacija besivadinanti tuo vardu“. Bet tai buvo lengviau pasakyti negu padaryti. Kurgi šiame atokiame kaime rasi vaizdo magnetofoną, televizorių ir elektros energijos tinklą jiems įjungti?

Prižiūrėtojo lankymosi savaitę keli skelbėjai apsilankė pas vienos vietinės bažnyčios pastorių. Jų nuostabai, pastorius juos maloniai sutiko, ir jie gyvai pasikalbėjo su juo bibline tema. Pastebėję, kad pastorius turi ne tik vaizdo magnetofoną, bet ir elektros generatorių, broliai įsidrąsino paklausti, ar jie negalėtų pasiskolinti jo prietaisų. Kadangi pastoriui patiko pokalbis bibline tema, jis sutiko padėti. Šeštadienio vakarą žiūrėti filmo atėjo 102 žmonės, įskaitant pastorių ir daugumą jo bažnyčios narių. Du Liudytojai iš Jojo kaimo dviem kanojomis atsiplukdė nemažai susidomėjusių asmenų. Jiems neatrodė per sunku irtis prieš kylančio potvynio vandens srovę. Pažiūrėję filmą, jie buvo labai sujaudinti bei padrąsinti ir didžiavosi, kad priklauso tokiai didžiulei organizacijai, kurios tikslas yra šlovinti Jehovą.

Kad nusigautų ten, kur negalima nuplaukti kanoja, asmuo gali pasinaudoti krūmynų taksi. Stovėjimo aikštelėse, kuriose šie taksi laukia keleivių, visada verda gyvenimas. Tarp prekiautojų šaltu vandeniu, bananų pardavėjų ir stoties tarnautojų nesunku visiškai pasimesti. Stoties tarnautojų darbas yra susodinti keleivius į laukiančius taksi, kurie, pasak jų, „jau pasiruošę išvykti“. Tačiau žodžio „pasiruošę“ nereikia suprasti tiesiogiai. Keliautojai turi laukti valandų valandas, kartais netgi keletą dienų. Kai tik visi keleiviai „sukemšami“ į vidų ir vairuotojas sudeda ant stogo bagažą, krepšius su produktais, o kartais užkelia netgi gyvus viščiukus bei ožius, taksi pajuda duobėtomis, dulkėtomis provėžomis tarp krūmų.

Vienas keliaujantysis tarnas, pavargęs nuo tokio transporto, nusprendė būti nepriklausomas nuo jo. Dabar jis visada keliauja dviračiu. Jis sako: „Nuo to laiko, kai nusprendžiau keliauti iš susirinkimo į susirinkimą dviračiu, visada atvykstu laiku. Tiesa, kelionė gali trukti keletą valandų, tačiau, kaip bebūtų, man nereikia praleisti dieną ar dvi laukiant krūmynų taksi. Lietingu metų laiku potvyniai beveik visai užtvindo kai kuriuos kelius. Reikia nusiauti batus, norint perbristi vietas, kuriose daug purvo ir vandens. Kartą vienas mano batas įkrito į srovę ir buvo surastas tik po kelių savaičių: vieno Liudytojo duktė sugavo jį visiškai atsitiktinai — žvejodama! Aš džiaugiuosi galėdamas vėl avėti šiuos batus po to, kai vienas iš jų praleido kurį laiką su žuvimis. Kartais aš važiuoju vietovėmis, kuriose Jehovos Liudytojai prieš tai niekada nebuvo skelbę. Kaimo gyventojai visada klausia, ką atsivežiau. Tad aš visada turiu po ranka žurnalų ir brošiūrų. Kaskart, kai sustoju, pasiūlau šiuos Biblija pagrįstus leidinius ir trumpai paliudiju. Aš tikiu, kad Jehova augins šias tiesos sėklas.“

Šalies gilumoje

Jehovos Liudytojai stengiasi pasidalinti gerąja Karalystės naujiena su kitais netgi pačioje Kamerūno gilumoje, kaimuose, kuriuos slepia miško glūduma. Tam reikia didelių pastangų, tačiau rezultatai džiugina širdį.

Meri, visalaikė tarnaitė, pradėjo Biblijos studijas su mergaite vardu Arleta. Po pirmosios studijos Meri paprašė Arletos palydėti ją iki durų, kaip yra įprasta toje Afrikos vietovėje. Tačiau mergaitė paaiškino, kad jai sunku vaikščioti dėl kojų skausmo. Arletos kojos buvo užkrėstos blusomis, kurių patelės įsiskverbia į kūną ir sukelia pūliavimą. Meri drąsiai vieną po kitos ištraukė blusas. Vėliau ji taip pat sužinojo, kad naktimis šią mergaitę kamuoja demonai. Meri jai kantriai aiškino, kaip reikia pasitikėti Jehova, ypač šauktis garsiai jo vardo maldoje (Patarlių 18:10, ŠvR).

Arleta greitai darė pažangą. Iš pradžių šeimos nariams neatrodė bloga, kad ji studijuoja, nes ji darė nuostabią pažangą tiek fiziškai, tiek protiškai. Tačiau supratę, kad ji nori tapti Jehovos Liudytoja, jie uždraudė jai toliau studijuoti. Praėjus trims savaitėms Arletos mama suprasdama, kaip jos duktė sielvartauja, susisiekė su Meri ir paprašė jos atnaujinti studijas.

Kai atėjo laikas vykti į rajono asamblėją, Meri sumokėjo taksi vairuotojui, kad jis nuvežtų Arletą abi dienas. Tačiau vairuotojas atsisakė važiuoti iki pat Arletos namų, nusprendęs, kad takas nuo kelio iki jos namų yra nepravažiuojamas. Tada Meri pajėgė atsivesti mergaitę iki kelio. Jehova tikrai palaimino šias pastangas. Šiandien Arleta dalyvauja visose susirinkimo sueigose. Kad padėtų jai tai daryti, Meri nenuilsdama vis eina jos atsivesti. Jos kartu eina 75 minutes į abu galus. Kadangi sekmadienį sueiga prasideda 8 valandą 30 minučių, Meri turi išeiti iš namų 6 valandą 30 minučių, tačiau jos pajėgia atvykti laiku. Arleta tikisi netrukus simbolizuoti savo pasiaukojimą vandens krikštu. Meri tvirtina: „Nė vienas žmogus, kuris nematė jos tuo metu, kai ji pradėjo studijuoti, negali įsivaizduoti, kaip ji pasikeitė. Aš labai dėkoju Jehovai už tai, kaip jis ją palaimino.“ Meri yra tikrai puikus pasiaukojamos meilės pavyzdys.

Tolyn į šiaurę

Šiaurinėje Kamerūno dalyje pilna kontrastų ir staigmenų. Lietingu metų laiku ji pavirsta didžiuliu vešliu sodu. Tačiau kai pradeda kepinti saulė, žolė nudžiūsta. Vidurdienį, kai saulė yra zenite ir sunku rasti pavėsį, avys spaudžiasi prie nudrėbtų iš raudono purvo namų sienų. Smėlyje tarp nudžiūvusios žolės žaliuoja tik negausūs baobabo medžių lapai. Nors šie medžiai nėra tokie dideli kaip jų „gentainiai“ pusiaujo miškuose, jie yra tokie pat atsparūs. Jų sugebėjimas ištverti nepalankias sąlygas tinkamai atspindi uolumą ir drąsą to keleto Liudytojų, kurie atvyko gyventi į šią vietovę, kad leistų šviesti tiesos šviesai.

Kai kuriuos susirinkimus šioje vietovėje skiria 500—800 kilometrų atstumai, ir vienišumas labai jaučiamas. Tačiau šioje teritorijoje rodomas didelis susidomėjimas. Norėdami padėti, čia atsikelia Liudytojai iš kitų vietovių. Kad galėtų veiksmingai tarnauti, jie turi išmokti fufuldės — vietinės tarmės.

Vienas Liudytojas iš Garujos nusprendė keletą dienų skelbti savo gimtajame kaime, esančiame maždaug už 160 kilometrų. Jis rado keletą susidomėjusių asmenų, tačiau dėl didelės važiavimo kainos jis negalėjo reguliariai lankytis. Po kelių savaičių Liudytojas gavo laišką iš vieno susidomėjusio asmens, kuris jį maldavo vėl apsilankyti. Kadangi Liudytojui vis dar trūko pinigų bilietui, jis negalėjo nuvykti. Įsivaizduok, kaip nustebo Liudytojas, kai tas asmuo atvyko į jo namus Garujoje pasakyti jam, kad dešimt žmonių kaime laukia jo apsilankymo!

Kitame kaime, netoli Čado sienos, 50 susidomėjusių asmenų patys susiorganizavo Biblijos studijas. Jie pasirūpino, kad trys jų grupės nariai lankytų sueigas artimiausiame Čado susirinkime. Sugrįžę, jie turėjo vesti Biblijos studijas visai grupei. Iš tikrųjų šiuo atveju labai tinka Jėzaus žodžiai: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:37, 38).

Liudijimas miestuose

Po daugelio metų literatūros nepritekliaus, maždaug prieš dvejus metus, Kamerūne tapo galima laisvai įsigyti žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Šie žurnalai priimami su dideliu entuziazmu ir susidomėjimu, nes daugelis žmonių skaito juos pirmą kartą. Viena jauna specialiųjų pionierių pora, gavusi paskyrimą į vieną iš miestų, skelbdami pirmąjį rytą savo naujoje teritorijoje išplatino 86 žurnalus. Kai kurie skelbėjai išplatina net 250 žurnalų per vieną mėnesį! Koks yra jų sėkmės raktas? Siūlyti žurnalus kiekvienam.

Vienas Liudytojas, dirbantis biure, kuriame lankosi daug žmonių, visada matomoje vietoje padeda žurnalų. Viena moteris pažiūrėjo į žurnalus, tačiau nė vieno nepaėmė. Liudytojas pastebėjo jos susidomėjimą ir pasiūlė žurnalo egzempliorių; ji jį priėmė. Jis nustebo, kai ji sugrįžo kitą dieną. Ji ne tik norėjo paaukoti už žurnalą, kurį buvo paėmusi, bet ir paprašė daugiau žurnalų. Kodėl? Kadangi anksčiau ji buvo tapusi išprievartavimo auka, ji išsirinko žurnalą ta tema. Ji visą naktį skaitė duotus patarimus. Pasijutusi daug lengviau, ji panoro daugiau sužinoti apie Jehovos Liudytojus.

Netgi maži vaikai gali dalyvauti skleidžiant viltį teikiančią žinią iš Biblijos. Kai vienos šešiametės Liudytojos mokytojas paprašė jos pagiedoti katalikišką giesmę, ji atsisakė ir paaiškino, kad yra Jehovos Liudytoja. Tada mokytojas paprašė jos pagiedoti vieną iš savo religijos giesmių, kad jis galėtų parašyti jai už tai pažymį. Ji pasirinko giesmę „Dievo pažadėtas rojus“ ir pagiedojo ją iš atminties. Mokytojas jos paklausė: „Savo giesmėje tu paminėjai rojų. Kur yra tas rojus?“ Mergaitė paaiškino, kad Dievo tikslas yra netrukus įkurti žemėje Rojų. Nustebintas atsakymo, mokytojas paprašė jos tėvų tos knygos, kurią ji studijavo. Jis buvo pasiruošęs parašyti jai pažymį už tai, ką ji sužinojo iš tos knygos, o ne už tai, ko buvo mokoma religijos pamokose. Tėvai patarė mokytojui, kad norėdamas parašyti jai teisingą pažymį, jis pirma turėtų studijuoti pats. Su juo buvo pradėtos Biblijos studijos.

Gal ruošiesi apsilankyti?

Šiandien daugelyje pasaulio kraštų žmonės yra abejingi gerajai Karalystės naujienai. Jų nedomina nei Dievas, nei Biblija. Kitus yra apėmusi baimė, ir jie tiesiog atsisako kalbėtis su bet kokiu nepažįstamu žmogumi, atėjusiu į namus. Tai yra tikras sunkumas Jehovos Liudytojams jų tarnyboje. Tačiau Kamerūne yra visiškai kitaip!

Čia skelbti po namus yra malonumas. Užuot beldus, įprasta sušukti: „Kon, kon, kon.“ Tuomet iš vidaus pasigirsta žodžiai: „Kas tai?“; po jų mes prisistatome esą Jehovos Liudytojai. Paprastai tėvai paprašo savo vaikų atnešti suoliukus ir pastatyti juos medžio, galbūt mango, pavėsyje. Tada laikas maloniai praleidžiamas aiškinant, kas yra Dievo Karalystė ir ką ji padarys, kad pataisytų liūdną žmonijos būklę.

Kaip tik po tokio pokalbio viena moteris išliejo savo širdį: „Aš esu prislėgta matydama, kad religijoje, kurioje gimiau ir pasenau, mano ieškotos tiesos nėra. Aš dėkoju Dievui, kad jis man nurodė tiesą. Aš buvau diakonė savo bažnyčioje. Kiekvieno diakono namuose po vieną savaitę išbūna mergelės Marijos statula, kad kiekvienas galėtų išsakyti jai savo prašymus. Aš visada prašiau Marijos padėti man sužinoti tiesą. Dabar Dievas man atskleidė, kad Marijos garbinimas nėra tiesa. Aš dėkoju Jehovai.“

Tad jeigu tu kada nors panorėsi patirti didelį gerosios naujienos apie Dievo Karalystę skelbimo džiaugsmą, kodėl tau neapsilankius šioje vakarų Afrikos dalyje? Tu ne tik pamatysi „miniatiūrinę Afriką“ keliaudamas kanoja, krūmynų taksi arba dviračiu, bet taip pat įneši savo indėlį į „liudijimo krūvą“, kraunamą šioje „Dievo kalno“ šalyje.

[Išnaša]

[Šaltinio nuoroda 22 puslapyje]

Žemėlapis: Mountain High Maps® Copyright © 1995 Digital Wisdom, Inc.