Gamalielis — jis mokė Saulių iš Tarso

MINIA stovėjo nuščiuvusi. Ką tik ji vos nenužudė apaštalo Pauliaus. Jis, žinomas ir kaip Saulius iš Tarso, romėnų kareivių išgelbėtas dabar buvo apsuptas žmonių ant laiptų netoli Jeruzalės šventyklos.

Paulius, mostu paprašęs tylos, pradėjo kalbėti hebrajiškai: „Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką nūnai pasakysiu sau apginti. ... Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną“ (Apaštalų darbai 22:1-3).

Kodėl Paulius, būdamas mirties pavojuje, ėmė save ginti sakydamas, kad buvo išmokytas Gamalielio? Kas buvo Gamalielis ir ką reiškė būti jo išmokytam? Ar tas išsilavinimas turėjo poveikį Sauliui net po to, kai jis pasidarė krikščionių apaštalu Pauliumi?

Kas buvo Gamalielis?

Gamalielis buvo gerai žinomas fariziejus. Jis buvo Hilelio Vyresniojo, įsteigusio vieną iš dviejų pagrindinių fariziejiškojo judaizmo mokslo namų, anūkas.a Hilelio mokymo metodas buvo laikomas pakantesniu negu jo varžovo Šamajo. Po Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70 m. e. m. Bet Hilel (Hilelio namams), o ne Bet Šamai (Šamajo namams) buvo teikiama pirmenybė. Hilelio namai tapo oficialia judaizmo mokymo išraiška, nes visos kitos sektos išnyko sugriovus šventyklą. Mišnoje, kuri pasidarė Talmudo pagrindas, žydų įstatymas daugeliu atvejų remiasi Bet Hilel sprendimais, o jų vyravimui neabejotinas veiksnys buvo Gamalielio įtaka.

Gamalielį taip gerbė, kad jis buvo pirmasis, kurį vadino rabanu — titulu, aukštesniu negu rabinas. Iš tikrųjų Gamalielis tapo tokiu didžiai gerbiamu asmeniu, jog Mišnoje apie jį sakoma: „Rabanui Gamalieliui vyresniajam mirus išblėso Toros šlovė ir nebeliko tyrumo bei šventumo [pažodžiui „išskirtinumo“]“ (Sota 9:15).

Gamalielio išmokytas — kaip?

Kai apaštalas Paulius pasakė miniai Jeruzalėje, kad jis buvo ‛išmokytas prie Gamalielio kojų’, ką jis turėjo omenyje? Ką reiškė būti tokio mokytojo kaip Gamalielis mokiniu?

Apie tokį lavinimą Dovas Zlotnikas, Amerikos Žydų teologijos seminarijos profesorius, rašo: „Žodinio įstatymo tikslumas, taigi ir jo patikimumas, beveik visiškai priklauso nuo santykių tarp mokytojo ir mokinio: mokytojo priežiūros mokant įstatymo ir mokinio atkaklumo jo mokantis. ... Todėl mokiniai buvo skatinami sėdėti prie mokslininkų kojų... ‛ir su troškuliu gerti jų žodžius’“ (Avot 1:4, Mišna).

Emilis Šiureris savo knygoje „Žydų tautos istorija Jėzaus Kristaus laikais“ (anglų k.) informuoja mus apie pirmojo šimtmečio mokytojų rabinų metodus. Jis rašo: „Žymesnieji rabinai dažnai suburdavo aplink save daug jaunuolių, trokštančių mokymo, kad supažindintų juos su išsikerojusiu bei plačiu ‛žodiniu įstatymu’. ... Mokymas susidėdavo iš atkaklaus nuolatinio atminties treniravimo. ... Mokytojas užduodavo savo mokiniams išspręsti keletą teisinių klausimų ir leisdavo jiems atsakyti arba atsakydavo pats. Mokiniams taip pat leisdavo užduoti klausimus mokytojui.“

Rabinų požiūriu, mokiniams žūtbūtinis dalykas buvo ne tik patenkinamas jų mokymosi įvertinimas. Studijuojantieji pas tokius mokytojus būdavo perspėjami: „Jei kas nors pamiršta bent vieną dalyką, ko jis išmoko, tai, pagal Raštą, prilygsta gyvybės ar mirties klausimui“ (Avot 3:8). Didžiausias gyrius tekdavo mokiniui, kuris būdavo kaip „ištinkuotas šulinys, neprarandantis nė lašo vandens“ (Avot 2:8). Toks buvo lavinimas, kurį Paulius (iki tol žinomas savo žydišku vardu Saulius iš Tarso) gavo iš Gamalielio.

Gamalielio mokymų dvasia

Laikydamasis fariziejų mokymų, Gamalielis rėmė tikėjimą žodiniu įstatymu. Todėl jis laikė svarbesnėmis rabinų tradicijas, o ne įkvėptą Raštą (Mato 15:3-9). Mišnoje cituojamas Gamalielio pasakymas: „Turėk sau mokytoją [rabiną] ir išsivaduok iš abejonių, nes tu neturi permokėti spėliodamas“ (Avot 1:16). Vadinasi, tuo atveju, jei Hebrajų Raštuose nebuvo aiškiai sakoma, ką daryti, žmogus negalėjo remtis savo paties samprotavimu ar savo sąžine, kad nuspręstų. Todėl jis turėdavo susirasti kvalifikuotą rabiną, kuris nuspręstų, ką jam daryti. Pagal Gamalielį, tik taip asmuo galėdavo išvengti nusidėti. (Palygink Romiečiams 14:1-12.)

Tačiau apskritai Gamalielis pasižymėjo pakantesniu, liberalesniu požiūriu priimdamas religinius teisinius sprendimus. Pavyzdžiui, jis parodė dėmesingumą moterims nusprendęs „leisti žmonai vėl ištekėti esant vieninteliam [jos vyro mirties] liudininkui“ (Jevamot 16:7, Mišna). Be to, kad apsaugotų tas, su kuriomis vyrai skiriasi, Gamalielis nustatė daug apribojimų skyrybų raštui išduoti.

Tokia liberalizmo dvasia taip pat matoma iš Gamalielio elgesio su pirmaisiais Jėzaus Kristaus pasekėjais. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad žydų vadovams siekiant nužudyti Jėzaus apaštalus, jų suimtus už skelbimą, „taryboje pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visos tautos gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis įsakė trumpam išvesti tuos vyrus ir prabilo: ‛Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. ... Jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. ... Saugokitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!’“ Gamalielio patarimo buvo paklausyta ir apaštalus paleido (Apaštalų darbai 5:34-40).

Kokią reikšmę turėjo tas išsilavinimas Pauliui?

Paulius buvo išmokytas bei išlavintas vieno iš didžiausių pirmojo m. e. amžiaus rabiniškųjų mokytojų. Be abejo, apaštalo nuoroda į Gamalielį privertė minią Jeruzalėje atkreipti ypatingą dėmesį į jo kalbą. Bet jis kalbėjo jiems apie Mokytoją, daug didesnį už Gamalielį — Jėzų, Mesiją. Dabar tai buvo Jėzaus, nebe Gamalielio mokinys Paulius, kreipęsis į minią (Apaštalų darbai 22:4-21).

Ar pas Gamalielį įgytas išsilavinimas paveikė Pauliaus kaip krikščionio mokymą? Matyt, tikslus Rašto ir žydų įstatymo mokymasis Pauliui kaip krikščioniui mokytojui buvo naudingas. Tačiau Dievo įkvėpti Pauliaus laiškai Biblijoje aiškiai parodo, kad jis atmetė pagrindinį fariziejišką Gamalielio mokymą. Paulius savo tėvynainius žydus bei visus kitus vedė ne į rabiniškąjį judaizmą ar prie žmonių sugalvotų tradicijų, bet prie Jėzaus Kristaus (Romiečiams 10:1-4).

Jei Paulius ir toliau būtų likęs Gamalielio mokiniu, būtų turėjęs didelį autoritetą. Kiti iš Gamalielio grupės padėjo skintis judaizmui kelią į ateitį. Pavyzdžiui, Gamalielio sūnus Simeonas, galbūt Pauliaus bendramokslis, vaidino pagrindinį vaidmenį žydų sukilime prieš Romą. Po šventyklos sugriovimo Gamalielio anūko Gamalielio II dėka sinedrionas vėl turėjo autoritetą ir buvo perkeltas į Jabnę. Gamalielio II anūkas Judas Ha-Nasi buvo Mišnos sudarytojas; ji pasidarė žydų mokymo kertinis akmuo iki pat mūsų dienų.

Kaip Gamalielio mokinys, Saulius iš Tarso galėjo tapti labai žymiu judaizmo atstovu. Tačiau apie tokią karjerą Paulius rašė: „Tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Filipiečiams 3:7, 8).

Atmesdamas fariziejaus karjerą ir tapdamas Jėzaus Kristaus pasekėju, Paulius praktiškai pritaikė savo buvusio mokytojo patarimą saugotis būti „Dievo priešininkais“. Nustojęs persekioti Jėzaus mokinius, Paulius nutraukė savo kovą prieš Dievą. Priešingai — tapęs Kristaus pasekėju, jis pasidarė vienas iš „Dievo bendradarbių“ (1 Korintiečiams 3:9).

Šiandieną tikrosios krikščionybės žinią ir toliau skelbia uolūs Jehovos Liudytojai. Daugelis iš jų kaip ir Paulius nepaprastai pakeitė savo gyvenimą. Kai kurie netgi paliko daug žadančią karjerą, kad daugiau dalyvautų Karalystės skelbimo veikloje — darbe, kuris tikrai yra „iš Dievo“ (Apaštalų darbai 5:39). Kokie laimingi jie yra pasekę Pauliaus, o ne jo buvusio mokytojo Gamalielio pavyzdžiu!

[Išnaša]

[Iliustracija 28 puslapyje]

Būdamas apaštalu Pauliumi, Saulius iš Tarso skelbė gerąją naujieną tautų žmonėms