Džiaugsmingi bedžiaugsmiame pasaulyje

„DEJA, šis amžius buvo Šėtono amžius, — taip prasidėjo straipsnis laikraščio The New York Times 1995 metų sausio 26 dienos numeryje. — Nė viename ankstesniame amžiuje žmonės nerodė tokio didžiulio polinkio ir troškimo žudyti milijonus kitų žmonių dėl rasės, religijos ar klasės.“

Nekaltų aukų, įkalintų nacistų mirties stovyklose, išlaisvinimo 50-osios metinės paskatino parašyti tokius straipsnius kaip minėtasis. Tačiau tokios pat nežmoniškos žudynės vis dar vyksta kai kuriose Afrikos ir Rytų Europos dalyse.

Naikinimai, etniniai valymai, genčių žudynės, kaip tai bebūtų vadinama, sukelia didžiulį sielvartą. Vis dėlto tokioje smurtinėje aplinkoje yra džiaugsmingų žmonių. Pavyzdžiui, patyrinėkime, kokia buvo padėtis Vokietijoje šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

1935-ųjų balandžio mėnesį Hitleris ir nacistų partija jau buvo uždraudę Jehovos Liudytojams dirbti bet kokį civilinių tarnautojų darbą. Liudytojai taip pat buvo suiminėjami, įkalinami ir siunčiami į koncentracijos stovyklas, nes laikėsi krikščioniško neutralumo (Jono 17:16). 1936-ųjų rugpjūčio pabaigoje Jehovos Liudytojai buvo masiškai suiminėjami. Tūkstančiai jų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kuriose daugelis iš jų, jeigu išgyveno, išbuvo iki 1945-ųjų. Tačiau kaip Liudytojai reagavo į nežmonišką elgesį su jais stovyklose? Kaip beatrodytų keista, jie sugebėjo išlaikyti džiaugsmą, nepaisant bedžiaugsmės aplinkos.

„Akmuo purve“

Britų istorikė Kristina King paėmė interviu iš katalikės moters, buvusios stovyklose. „Ji pavartojo posakį, kurio aš niekada nepamiršau, — pasakė daktarė King. — Ji labai detaliai kalbėjo apie gyvenimo siaubą, pasibjaurėtinas sąlygas, kuriomis gyveno. Ir ji pasakė, jog pažinojo Liudytojus; tie Liudytojai buvo „akmuo purve“. Jie buvo kaip tvirta vieta purvyne. Ji pasakė, kad jie buvo vieninteliai, kurie nespjaudė sargybiniams einant pro šalį. Jie buvo vieninteliai žmonės, kurie kovojo su visu tuo ne neapykanta, bet meile, viltimi ir jausdami, kad yra tikslas.“

Kas įgalino Jehovos Liudytojus būti ‛akmenimis purve’? Nepalaužiamas tikėjimas Jehova Dievu ir jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi. Todėl Hitlerio pastangos nenuslopino jų krikščioniškos meilės ir džiaugsmo.

Paklausyk, ką prisimena du išlikusieji gyvi stovykloje, praėjus penkiems dešimtmečiams nuo to laiko, kai jie sėkmingai išlaikė šį tikėjimo išbandymą. Viena moteris pasakė: „Aš pilna džiaugsmo žinodama, kad turėjau ypatingą privilegiją įrodyti savo meilę ir dėkingumą Jehovai pačiomis žiauriausiomis sąlygomis. Niekas nevertė manęs tai daryti! Priešingai, mėginusieji mus priversti buvo mūsų priešai, kurie stengėsi grasinimais pasiekti, kad mes labiau klausytume Hitlerio negu Dievo, bet jiems nepasisekė! Aš laiminga ne tik dabar, bet dėl švarios sąžinės buvau laiminga net tarp kalėjimo sienų“ (94 metų amžiaus Marija Hombech).

Kitas Liudytojas pasakė: „Aš prisimenu savo įkalinimo dienas su dėkingumu ir džiaugsmu. Tie keletas metų, kuriuos Hitlerio valdymo metu praleidau kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose, buvo sunkūs ir pilni išmėginimų. Bet aš nenorėčiau būti išvengęs jų, nes jie išmokė mane visiškai pasitikėti Jehova“ (91 metų amžiaus Johanesas Noibacheris).

„Visiškai pasitikėti Jehova“ — tai buvo Jehovos Liudytojų patirto džiaugsmo paslaptis. Taigi jie yra džiaugsmingi, nors apsupti bedžiaugsmio pasaulio. Jų džiaugsmas buvo akivaizdus neseniai vykusiuose sričių kongresuose „Džiaugsmingi garbintojai“. Trumpai pakalbėkime apie tuos džiaugsmingus susibūrimus.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Marija Hombech