Žmogaus kančios — kodėl Dievas jas leidžia?

ŽMOGAUS istorijos pradžioje tiesiog nebuvo sielvarto arba skausmo ašarų. Žmogaus kančios neegzistavo. Žmonijai buvo duota tobula pradžia. „Dievas apžvalgė visa tai, ką buvo padaręs, ir štai, visa tai buvo labai gera“ (Pradžios 1:31, ŠvR).

Bet kai kurie prieštarauja: ‛Pasakojimas apie Adomą ir Ievą Edeno sode yra tik alegorija.’ Deja, daugelis krikščioniškojo pasaulio dvasininkų taip sako. Tačiau toks didelis autoritetas kaip pats Jėzus Kristus Edeno įvykius patvirtino esant istorinius (Mato 19:4-6). Be to, vienintelis būdas suprasti, kodėl Dievas leidžia žmonėms kentėti — tai ištyrinėti šiuos žmogaus istorijos pradžios įvykius.

Pirmajam žmogui, Adomui, buvo suteiktas patenkinantis darbas rūpintis Edeno sodu. Dievas taip pat davė jam užduotį plėsti savo Edeno namus, kol visa žemė pasidarys malonumų sodas (Pradžios 1:28; 2:15). Kad padėtų Adomui įvykdyti šią didelę užduotį, Dievas davė jam santuokinę draugę, Ievą, ir liepė jiems būti vaisingiems ir daugintis bei pajungti žemę. Tačiau reikėjo dar kažko, kad būtų užtikrinta Dievo tikslo žemės ir žmonijos atžvilgiu sėkmė. Būdamas sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus turėjo laisvą valią; taigi buvo būtina, kad žmogaus valia niekada neprieštarautų Dievo valiai. Kitaip visatoje būtų netvarka, ir Dievo tikslas pripildyti žemę taikių žmonių niekada nebūtų įgyvendintas.

Paklusnumas Dievo valdymui nebuvo automatiškas. Tai turėjo būti žmogaus laisvos valios meilinga išraiška. Pavyzdžiui, mes skaitome, kad kai Jėzus Kristus buvo sunkiai bandomas, jis meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42).

Panašiai Adomas ir Ieva turėjo įrodyti, ar jie nori paklusti Dievo valdymui. Tam tikslui Jehova Dievas paruošė paprastą išbandymą. Vienas iš sode esančių medžių buvo pavadintas „medžiu žinojimo gero ir pikto“. Tai simbolizavo Dievo teisę nustatyti teisingo elgesio normas. Paprastai sakant, Dievas uždraudė valgyti vaisius nuo šio ypatingo medžio. Jeigu Adomas ir Ieva nepaklustų, to pasekmė būtų jų mirtis (Pradžios 2:9, 16, 17).

Žmogaus kančių pradžia

Vieną dieną dvasinis Dievo sūnus išdrįso suabejoti Dievo valdymo teisingumu. Panaudodamas gyvatę kaip tarpininką, jis paklausė Ievos: „Ar yra Dievas iš tikrųjų sakęs nevalgyti nuo visų medžių sode?“ (Pradžios 3:1, ŠvR). Taigi Ievos prote buvo pasėta abejonės sėkla, ar Dievo valdymo būdas yra teisingas.a Į tai Ieva davė teisingą atsakymą, kurį ji buvo sužinojusi iš savo vyro. Tačiau dvasinė būtybė teigė priešingai Dievui ir melavo apie nepaklusnumo pasekmes sakydama: „Visai judu nenumirsite; nes Dievas žino, kad tą dieną, kurioje judu iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai [„Dievas“, NW], ir žinosite, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3:4, 5).

Deja, Ieva buvo apgauta ir pradėjo mąstyti, kad nepaklusnumo pasekmės bus ne kančios, o geresnis gyvenimas. Kuo daugiau ji žiūrėjo į vaisių, tuo labiau trokštamas jis jai atrodė ir ji pradėjo jį valgyti. Vėliau ji prikalbino valgyti jo ir Adomą. Nelaimei, Adomas nusprendė išlaikyti savo žmonos, o ne Dievo, palankumą (Pradžios 3:6; 1 Timotiejui 2:13, 14).

Kurstydamas šį maištą, dvasinis kūrinys pasidarė Dievo priešininkas. Taip jis buvo pradėtas vadinti Šėtonu pagal hebrajišką žodį, reiškiantį „priešininkas“. Jis taip pat melavo apie Dievą, pasidarydamas šmeižikas. Taigi jis taip pat vadinamas Velniu pagal graikišką žodį, reiškiantį „šmeižikas“ (Apreiškimas 12:9).

Taip prasidėjo žmogaus kančios. Trys Dievo kūriniai papiktnaudžiavo savo laisvos valios dovana, pasirinkdami savanaudišką gyvenimo būdą, priešingą savo Kūrėjui. Tad iškilo klausimas: kaip Dievas reaguos į šį maištą teisingu būdu, kad užtikrintų pasitikėjimą juo kitų protingų kūrinių, tarp jų ištikimų angelų danguje ir būsimų Adomo bei Ievos palikuonių?

Išmintingas Dievo atsakymas

Kai kurie gali ginčytis, kad būtų buvę geriau, jeigu Dievas būtų tuoj pat sunaikinęs Šėtoną, Adomą ir Ievą. Bet tai nebūtų išsprendę maištu iškeltų ginčytinų klausimų. Šėtonas užginčijo Dievo valdymo būdą teigdamas, kad žmonėms bus geriau gyventi nepriklausomiems nuo Dievo valdymo. Taip pat dėl to, kad jam pasisekė nukreipti pirmuosius du žmones prieš Dievo valdymą, iškilo kiti klausimai. Kadangi Adomas ir Ieva nusidėjo, ar tai reiškė, kad Dievas žmogų buvo sukūręs ne visiškai gerai? Ar galėtų Dievas žemėje turėti nors vieną žmogų, kuris išliktų ištikimas jam? O kaip su Jehovos sūnumis angelais, kurie stebėjo Šėtono maištą? Ar jie gins Jo suvereniteto teisingumą? Aišku, šiems klausimams išspręsti reikėjo pakankamai laiko. Štai kodėl Dievas leidžia Šėtonui gyventi iki mūsų dienų.

O Adomui ir Ievai tą dieną, kai jie nepakluso, Dievas paskyrė mirties bausmę. Taip prasidėjo mirimo procesas. Jų palikuonys, kurie buvo pradėti po Adomo ir Ievos nusidėjimo, paveldėjo nuodėmę ir mirtį iš savo netobulų tėvų (Romiečiams 5:14).

Iš pradžių Šėtono pusėje šiuo ginčytinu klausimu buvo pirmieji du žmonės. Jam duotą laiką jis panaudojo bandydamas išlaikyti savo valdžioje visus Adomo palikuonis. Jam taip pat pavyko sugundyti daugelį angelų prisijungti prie jo maišto. Tačiau dauguma Dievo sūnų angelų lojaliai palaikė Dievo valdymo teisingumą (Pradžios 6:1, 2; Judo 6; Apreiškimas 12:3, 9).

Ginčijamas buvo Dievo valdymas priešpriešinant jam Šėtono valdymą — tai ginčas, kuris buvo labai aštrus Jobo dienomis. Šis ištikimas vyras savo elgesiu parodė, kad jis pirmenybę teikia teisingam Dievo valdymui, o ne Šėtono siūlomai nepriklausomybei, lygiai kaip tai jau buvo padarę ir kiti dievobaimingi vyrai, pavyzdžiui, Abelis, Henochas, Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir Juozapas. Apie Jobą buvo kalbama danguje, stebint ištikimiems Dievo angelams. Gindamas savo teisingą valdymą, Dievas pasakė Šėtonui: „Ar tu nenusižiūrėjai į Mano tarną Juobą, kuris yra ištikimas, teisus, bijo Dievą, vengia pikta ir neturi sau lygaus žemėje?“ (Jobo 1:6-8, ŠvR).

Nenorėdamas prisipažinti pralaimėjęs, Šėtonas tvirtino, kad Jobas tarnavo Dievui tik dėl savanaudiškų priežasčių, kadangi Dievas buvo gausiai palaiminęs Jobą materialine gerove. Todėl Šėtonas tvirtino: „Bet ištiesk truputį savo ranką ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs į akis?“ (Jobo 1:11). Šėtonas nuėjo netgi toliau: jis užginčijo visų Dievo kūrinių dorumą. „Visa, ką žmogus turi, jis duos už savo gyvybę“, — tvirtino jis (Jobo 2:4). Šis šmeižikiškas puolimas lietė ne tik Jobą, bet ir visus ištikimus Dievo garbintojus danguje ir žemėje. Šėtonas norėjo pasakyti, kad jie atsisakytų santykių su Jehova, jeigu jų gyvybė būtų pavojuje.

Jehova Dievas visiškai pasitikėjo Jobo dorumu. Tai įrodydamas, jis leido Šėtonui sukelti Jobui žmogiškas kančias. Savo ištikimybe Jobas ne tik išteisino savo paties vardą, bet, kas yra dar svarbiau, palaikė Jehovos suvereniteto teisingumą. Buvo įrodyta, kad Velnias yra melagis (Jobo 2:10; 42:7).

Tačiau geriausią ištikimybės pavyzdį išbandymuose parodė Jėzus Kristus. Dievas buvo perkėlęs savo Sūnaus-angelo gyvybę iš dangaus į nekaltos mergelės įsčias. Todėl Jėzus nepaveldėjo nuodėmės ir netobulumo. Jis užaugo tobulu žmogumi, visiškai lygiaverčiu pirmajam vyrui, kol šis dar nebuvo praradęs tobulumo. Jėzus buvo ypatingas Šėtono taikinys, kuriam jis sukėlė daug gundymų ir išbandymų, o kulminacijoje — žeminančią mirtį. Bet Šėtonui nepavyko palaužti Jėzaus dorumo. Jėzus visiškai palaikė savo Tėvo valdymo teisingumą. Jis taip pat įrodė, kad tobulas žmogus Adomas negalėjo būti pateisintas už prisijungimą prie Šėtono maišto. Adomas būtų galėjęs išlikti ištikimas savo daug mažesnio išbandymo metu.

Kas dar buvo įrodyta?

Nuo Adomo ir Ievos maišto praėjo apie 6000 žmogaus kentėjimo metų. Per tą laiką Dievas leido žmonijai išbandyti daug įvairių formų vyriausybių. Baisi žmogaus kentėjimų istorija įrodo, kad žmogus nesugeba valdyti save pats. Faktiškai daugelyje žemės vietų dabar vyrauja anarchija. Šėtono propaguota nepriklausomybė nuo Dievo yra pražūtinga.

Jehovai nereikėjo sau pačiam ką nors įrodyti. Jis žino, kad jo valdymas yra teisingas ir duoda didžiausią naudą jo kūriniams. Tačiau norėdamas įtikinamai atsakyti į visus Šėtono maištu iškeltus klausimus, savo protingosioms būtybėms jis suteikė galimybę parodyti, jog jos teikia pirmenybę jo teisingam valdymui.

Atpildas už meilę Dievui ir ištikimybę jam žymiai persveria laikiną kentėjimą valdant Velniui. Tai parodo Jobo atvejis. Jehova Dievas išgydė Jobą nuo ligos, kurią jam buvo sukėlęs Velnias. Be to, Dievas „palaimino paskesnius Ijobo metus labiau nekaip pirmuosius“. Galiausiai, po 140 metų pratęsto gyvenimo, „[Jobas] mirė pasenęs ir pilnas dienų“ (Jobo 42:10-16).

Krikščionis Biblijos rašytojas Jokūbas atkreipia į tai dėmesį sakydamas: „Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties [„Jehovos“, NW] skirta pabaiga, nes Viešpats [„Jehova“, NW] kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jokūbo 5:11).

Šėtonui ir jo pasauliui laikas dabar jau baigiasi. Netrukus Dievas anuliuos visas kančias, kurias Šėtono maištas užtraukė žmonijai. Netgi mirusieji bus prikelti (Jono 11:25). Tada ištikimi žmonės, tokie kaip Jobas, turės galimybę gauti amžinąjį gyvenimą rojaus žemėje. Šios būsimos palaimos, kurias Dievas suteiks visiems savo tarnams, išteisins jį visam laikui kaip teisingą Suvereną, kuris iš tikrųjų yra „kupinas užuojautos ir gailestingumo“.

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dievo tikslas paversti žemę Edeno rojumi turi būti įgyvendintas!