Neišsenkamos drąsos šaltinis
„STAIGA mes apmirėme nuo netikėto švilpesio. Po to iš kairės, iš krūmo, išskleidę sparnus, ant mūsų metėsi du paukščiai. Priešais mus nedidelėje žemės įduboje gulėjo du kiaušiniai. Paukščiai įspėjo mus, kad atsitiktinai neužmintume ant jų lizdo. Kiekvieną kartą, kai bandėme prieiti arčiau ir nufotografuoti tuos žavingus rudai dėmėtus kiaušinius, paukščiai pakartodavo savo grėsmingus išpuolius. ‛Kokie drąsuoliai’, — pagalvojome mes.“
Tai patyrė keturi suaugę žmonės, kai jie artinosi prie dėmėtojo storkulnio lizdo. Yra mažesni paukščiai — pempės. „Populiariame žinyne apie Pietų Afrikos paukščius“ (anglų k.) ornitologai Sinkleris ir Mendelzonas aiškina: „Perinčios poros energingai gina savo lizdą ir jauniklius ir tampa labai agresyvios, kai tik artinasi koks neprašytas svečias. Šių paukščių nebaugina įsiveržėlio dydis, ir jie sklando šaižiai rėkdami bei drąsiai puldami net žmones, norėdami juos nuvyti.“
Kai kurie yra stebėję vienišus didelius dramblius, kurie be jokių piktų kėslų žingsniuoja ta kryptimi, kur pempė turi savo lizdą, tuo sukeldami aktyvius paukščio veiksmus. Drambliai paprastai reaguoja į tai ir nueina aplinkiniu keliu.
Iš kur paukščiai turi tokios neabejotinos drąsos? Ji kyla iš To, kuris sukūrė juos. Jehova Dievas suprogramavo šiose mažose būtybėse instinktyvius mechanizmus, kurie įgalina juos neleisti didesniems gyvūnams padaryti žalos jų lizdams ar jaunikliams.
Pamoka krikščionims
Nors krikščionys nenori apsiriboti tik instinktyvia drąsa, jie gali iš to pasimokyti. Jie yra kviečiami imituoti savo Mokytoją, Jėzų Kristų, kuris drąsiai pakluso Dievo įsakymams (Žydams 12:1-3). Biblija smerkia bailius, kurie vengia tarnauti Dievui (Žydams 10:39; Apreiškimas 21:8). Bet tuo pat metu Jehova supranta mūsų netobulą prigimtį ir žino, kad mes galime kartais nusidėti arba netekti drąsos, reikalingos jo valiai vykdyti (Psalmių 102:12-14). Ką gali daryti asmuo, jeigu baimė neleidžia jam daryti tai, kas teisinga?
Krikščionis turi malda kreiptis į Dievą prašydamas jėgos, kad įveiktų sunkumus ir toliau vykdytų Dievo valią. Biblijoje yra patikimas pažadas dėl Jehovos pagalbos: „Pailsusiam Jis suteikia jėgų ir duoda stiprybės silpnam. Net patys jaunieji pailsta ir pavargsta. Ir jaunikaičiai nusilpsta ir krinta. Bet tie, kurie Viešpačiu pasitiki, tie įgauna naujų jėgų, kad gali pakilti lyg ereliai savo sparnais. Ir jie bėgdami nepavargsta ir nepailsta vaikščiodami“ (Izaijo 40:29-31, ŠvR). Daug netobulų žmonių patyrė šių žodžių tiesą ir „silpni būdami, stipriais pasidarė“ (Žydams 11:34, ŠvR). Geras pavyzdys buvo krikščioniškas apaštalas Paulius, kuris rašė: „Viešpats buvo su manimi ir mane sustiprino, kad toliau skelbčiau Evangeliją [„kad per mane skelbimas būtų visiškai įvykdytas“, NTP] ir visos tautos ją išgirstų“ (2 Timotiejui 4:17).
Netgi neseniai besidomintys asmenys, norintys tapti Jėzaus Kristaus pasekėjais, gali patirti tokią stiprinančią pagalbą. Apsvarstykime atvejį vieno vyro iš Pietų Afrikos, vardu Henris, kuris buvo bažnyčios iždininkas ir gyveno šalia pastoriaus. Henris ieškojo tiesos. Nors ir buvo atsidavęs bažnyčiai, vieną dieną jis priėmė Jehovos Liudytojų pasiūlymą nemokamai su jais namuose studijuoti Bibliją. Po kurio laiko jis išreiškė norą tapti Liudytoju ir paklausė, ką turėtų daryti, kad pasiektų tą tikslą. Jam buvo paaiškinta, kad pirmiausia jis turėtų palikti savo bažnyčią (Apreiškimas 18:4). Kadangi pastorius buvo jo kaimynas ir draugas, Henris jautė, kad negali tik parašyti laišką apie išėjimą, bet turi paaiškinti reikalą pastoriui asmeniškai. Įsidrąsinęs jis taip ir padarė.
Pastorius buvo sukrėstas, ir vėliau, pasikvietęs bažnyčios tarybos pirmininką bei kitus bažnyčios narius, atėjo Henrio aplankyti. Jie norėjo sužinoti, kodėl jis paliko jų bažnyčią, kad taptų nariu tokios religijos, kuri, jų manymu, neturi Dievo šventosios dvasios. „Pradžioje aš bijojau atsakyti jiems, — paaiškino Henris, — kadangi jie visada darė man didelę įtaką. Bet aš meldžiau Jehovą pagalbos, ir jis įgalino mane taip pareikšti: ‛Kuri iš visų tarptautinių religijų vienintelė vartoja Dievo vardą, Jehova? Ar ne Jehovos Liudytojai? Nejaugi manote, kad Dievas leistų jiems vadintis savo vardu ir neduotų jiems savo šventosios dvasios?’“ Bažnyčios pareigūnai negalėjo paneigti tokio argumento. Dėkingas už pažinimą ir jėgą, kurią teikia Dievas, Henris dabar drąsiai dalyvauja su Jehovos Liudytojais tarnyboje po namus.
Taip, būti tikruoju krikščioniu reikia drąsos. Artėjant šio pasaulio pabaigai, tikėjimo išbandymai didės. Šėtonas nori atimti iš Dievo tarnų jų nuostabią amžinojo gyvenimo viltį, mėgindamas palaužti jų ištikimybę Jehovai. (Palygink Apreiškimo 2:10.) Bet mes niekada neturime pasiduoti. Netgi jei iš baimės laikinai atsitraukiame, Jehova gali padėti mums sugrįžti. Kreipkimės į jį jėgos, kad galėtume vykdyti jo valią. Prisiminkime, kad tas, kuris sukūrė bebaimius paukščius, yra neišsenkamos drąsos Šaltinis. Iš tiesų tikrieji krikščionys turi „su pasitikėjimu tarti: ‛Viešpats mano gelbėtojas — aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!’“ (Žydams 13:6).