Evoliucijos teorija teisme

Evoliucijos šalininkai dabar garsiai reikalauja iš naujo detaliai ištirti gyvybės kilmę

ĮSIVAIZDUOK, kad tu esi teisėjas baudžiamajame teismo procese. Teisiamasis atvirai tvirtina esąs nekaltas, taip pat prisistato liudytojai, kad duotų parodymus jo naudai. Tačiau klausydamasis jų žodinių parodymų tu pastebi, kad liudytojai prieštarauja vieni kitiems. Ir kai ginantys teisiamąjį liudytojai pakviečiami liudyti pakartotinai, jie ima keisti parodymus. Ar tu, kaip teisininkas, teiktum reikšmės jų liudijimui? Ar būtum linkęs išteisinti kaltinamąjį? Vargu, kadangi bet kokie prieštaringumai gynyboje griauna kaltinamojo patikimumą.

Kaip tik taip yra su evoliucijos teorija. Atsirado daugybė liudytojų, kurie, gindami evoliucijos teoriją, pateikia įvairiausių aiškinimų apie gyvybės kilmę. Bet ar jų parodymai teisme, kruopščiai juos išnagrinėjus, pasirodytų patikimi? Ar palaikantys šią teoriją kalba sutartinai?

Prieštaringi parodymai

Kaip prasidėjo gyvybė? Turbūt nė vienas klausimas nesukėlė tiek daug spėliojimų ir tokių karštų ginčų. Tačiau šiame ginče ne tik paprastai supriešinami evoliucija ir sukūrimas; didesni nesutarimai vyksta tarp pačių evoliucionistų. Iš esmės aštriai ginčijamasi dėl kiekvienos evoliucijos smulkmenos: kaip ji vyko, kur prasidėjo, kas ją pradėjo, ir kaip ilgai tęsėsi tas procesas.

Metų metais evoliucionistai tvirtino, kad gyvybė prasidėjo šiltoje organinėje „sriuboje“. Kai kurie dabar tiki, kad gyvybė galėtų atsirasti jūros putose. Kita manoma gyvybės atsiradimo vieta — povandeniniai geizeriai. Dar kiti teigia, kad gyvi organizmai buvo atnešti į žemę meteoritų. Arba, kitų manymu, galbūt asteroidai, susidurdami su žeme, pakeitė jos atmosferą ir sukėlė gyvybės vystymosi procesus. „Jeigu didelis geležies asteroidas įsiveržia į žemę, — sako vienas tyrinėtojas, — jūs neabejotinai galite laukti įdomių dalykų.“

Taip pat pateikiamas naujas aiškinimas apie tai, kokiu būdu prasidėjo gyvybė. „Gyvybė neatsirado ramiomis, palankiomis sąlygomis, kaip kažkada buvo manoma, — iškelia prielaidą žurnalas Time, — bet po pragarišku besiformuojančios planetos dangumi, kai ji buvo draskoma vulkanų išsiveržimų bei veikiama grėsmingų kometų ir asteroidų.“ Kad gyvybė išsivystytų tokiame chaose, kaip dabar sako kai kurie mokslininkai, visas procesas turėjo vykti žymiai trumpesnį laikotarpį, negu anksčiau buvo manoma.

Mokslininkų nuomonės taip pat skiriasi dėl Dievo — „jeigu jis egzistuoja“ — vaidmens gyvybės atsiradimo procese. Kai kurie sako, kad gyvybė vystėsi be Kūrėjo įsikišimo, tačiau kiti teigia, kad Dievas pradėjo tą procesą, o toliau jis leido viskam vystytis evoliucijos būdu.

Kaip vyko evoliucija atsiradus gyvybei? Netgi čia aiškinimai prieštaringi. 1958-aisiais, praėjus šimtmečiui po Rūšių atsiradimo išleidimo, evoliucionistas seras Džulianas Hakslis pareiškė: „Didysis Darvino atradimas, visuotinis natūraliosios atrankos principas, yra tvirtai ir galutinai nustatytas kaip vienintelis esminių evoliucijos pokyčių veiksnys.“ Tačiau po dvidešimt keturių metų evoliucionistas Maiklas Rūzas rašė: „Vis daugiau biologų... įrodinėja, kad bet kuri Darvino principais pagrįsta evoliucijos teorija — ypač ta, kuri tvirtina, jog natūralioji atranka yra tikrasis evoliucinių pokyčių veiksnys, — yra klaidinga ir neužbaigta.“

Nors žurnalas Time ir sako, kad yra „daug svarių faktų“, paremiančių evoliucijos teoriją, tačiau jis pripažįsta, kad evoliucija yra ištisa išvardytų painių faktų ir įvykių eilė su „daugybe skylių ir gausybe prieštaringų teorijų apie tai, kaip užpildyti trūkstamų įrodymų tarpus“. Užuot nusprendę, kad byla baigta, kai kurie didžiausi evoliucijos šalininkai dabar garsiai reikalauja iš naujo detaliai ištirti gyvybės kilmę.

Taigi evoliucijos argumentai — ypač tuo paremti paaiškinimai apie gyvybės atsiradimą — nėra pagrįsti nuosekliais įrodymais. Mokslininkas T. H. Džanebis pastebi, kad ginantieji evoliuciją „metams bėgant iškėlė daug klaidingų teorijų ir jas atmetė, ir iki šiol mokslininkai negali sutarti nė dėl vienos kurios nors teorijos“.

Įdomu tai, kad Čarlsas Darvinas numatė tokį konfliktą. Rūšių atsiradimo įvade jis rašė: „Aš gerai suprantu, kad vargu ar yra koks nors šios knygos nagrinėjamas punktas, kuriam negalima pateikti faktų, dažnai vedančių prie išvadų, tiesiogiai priešingų toms, kurias padariau aš.“

Iš tikrųjų dėl tokių prieštaringų įrodymų kyla klausimai, ar evoliucijos teorija patikima.

Ar evoliucija — vienintelė protinga alternatyva?

Knygoje „Istorijos gairės“ (anglų k.) pažymima, kad nuo pat savo atsiradimo evoliucijos teorija „patraukė daug žmonių, kadangi ji atrodė labiau moksliška negu individualių rūšių kūrimo teorija“.

Be to, kai kurių evoliucionistų dogmatiški pareiškimai gali veikti bauginančiai. Pavyzdžiui, mokslininkas H. S. Šeltonas tvirtina, kad atskiro kūrimo idėja yra „per kvaila, kad būtų rimtai svarstoma“. Biologas Richardas Dokinsas atvirai pareiškia: „Jeigu jūs sutinkate asmenį, kuris sako netikįs evoliucija, tai jis yra nemokša, kvailas arba psichiškai nesveikas.“ Panašiai sako profesorius Renė Diubo: „Dauguma apsišvietusių asmenų dabar kaip faktą priima tai, kad viskas kosmose — nuo dangiškųjų kūnų iki žemiškųjų būtybių — išsivystė ir tęsiantis evoliuciniams procesams vystosi toliau.“

Dėl tokių pareiškimų galima manyti, kad kiekvienas bent kiek inteligentiškas žmogus turėtų lengvai priimti evoliuciją. Pagaliau tai reikštų, kad toks žmogus veikiau „apsišvietęs“, negu „kvailas“. O vis dėlto yra labai išsilavinusių vyrų ir moterų, kurie negina evoliucijos teorijos. „Aš sutikau daug mokslininkų, kurie turi slaptų abejonių, — rašo Frensis Hičingas savo knygoje „Žirafos kaklas“ (anglų k.), — ir keletą net tokių, kurie sako, jog Darvino evoliucijos teorija pasirodė visiškai nesanti moksliška.“

Čandra Vikremasingė, didžiai gerbiamas anglų mokslininkas, išsakė panašią nuomonę. „Nė vienam iš pagrindinių Darvino evoliucijos teorijos teiginių nėra įrodymo, — sako jis. — Tai buvo visuomeninė jėga, apėmusi pasaulį 1860-aisiais, ir aš manau, kad iki pat šiol tai turėjo mokslui katastrofiškų pasekmių.“

T. H. Džanebis patikrino evoliucionistų pateiktus argumentus. „Aš įsitikinau, kad padėtis yra visiškai kitokia, negu mus vertė galvoti, — sako jis. — Įrodymai yra per menki ir per daug padriki, kad galėtų paremti tokią sudėtingą teoriją, kuri aiškina gyvybės atsiradimą.“

Taigi tie, kurie nepriima evoliucijos teorijos, neturėtų būti paprastai atmetami kaip „nemokšos, kvaili ar psichiškai nesveiki“. Aptardamas abejojančiųjų evoliucijos teorija pažiūras, netgi įsitikinęs evoliucionistas Džordžas Geilordas Simpsonas turėjo pridurti: „Tikrai būtų klaidinga atmesti šias pažiūras vien su šypsena arba išjuokti jas. Evoliucijos priešininkai buvo (ir yra) išmintingi ir gabūs tyrinėtojai.“

Tikėjimo klausimas

Kai kurie mano, kad įsitikinimas evoliucija grindžiamas faktais, o įsitikinimas sukūrimu grindžiamas tikėjimu. Tai tiesa, kad joks žmogus nematė Dievo (Jono 1:18; palygink 2 Korintiečiams 5:7). Tačiau evoliucijos teorija nė kiek ne pranašesnė šiuo atžvilgiu, kadangi ji remiasi įvykiais, kurių niekada neatkartojo ir apie juos nepaliudijo joks žmogus.

Pavyzdžiui, mokslininkai niekada nestebėjo mutacijų — netgi naudingų, — kurios lemia naujų gyvybės formų atsiradimą; tačiau jie yra įsitikinę, kad kaip tik šiuo būdu gimsta naujos rūšys. Jie niekada savo akimis nematė savaimingo gyvybės atsiradimo; tačiau jie atkakliai tvirtina, kad būtent taip prasidėjo gyvybė.

Toks įrodymų trūkumas paskatino T. H. Džanebį pavadinti evoliucijos teoriją „grynu ‛tikėjimu’“. Fizikas Fredas Hoilis vadina ją „Evangelija pagal Darviną“. Daktaro Evino Šato nuomonė dar griežtesnė. Jis sako: „Aš įtariu, kad kreacionistui iškyla kur kas mažiau mįslių, kurioms jis turėtų ieškoti pagrįsto paaiškinimo, negu nuoširdžiam evoliucionistui.“

Kiti žinovai su tuo sutinka. „Kai aš mąstau apie žmogaus prigimtį, — priduria astronomas Robertas Jastrovas, — šios nepaprastõs būtybės pasirodymas iš ištirpusių chemikalų prisotinto šilto vandens telkinio atrodo ne mažesnis stebuklas, negu biblinis pranešimas apie žmogaus kilmę.“

Taigi kodėl daugelis iki šiol atmeta mintį, kad gyvybė buvo sukurta?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Kai kurių evoliucionistų dogmatiški pareiškimai gali veikti bauginančiai