Blogio agentai

BIBLINIS demonų vaidmens žmogaus reikaluose paaiškinimas atsako į pagrindinius klausimus, kurie antraip liktų be atsakymo. Atkreipk dėmesį, pavyzdžiui, į šį pranešimą laikraštyje International Herald Tribune apie tebesitęsiantį karą Balkanuose: „Europos Bendrijos tyrinėtojų grupė padarė išvadą, kad [kareiviai] išprievartavo iki 20000 musulmonių moterų ir mergaičių..., kas yra dalis sistemingo teroro politikos, numatytos įbauginti, demoralizuoti ir priversti palikti savo namus.“

Žurnalo Time straipsnyje buvo bandyta paaiškinti: „Kartais jauni vyrai kare prievartauja, kad įtiktų savo vyresniesiems, savo karininkams, ir užsitarnautų tam tikrą tėvišką pritarimą. Išprievartavimas yra pritarimo dalinio žiaurumui įrodymas. Jaunas vyras, norėdamas daryti baisius dalykus, pajungė savo asmeninę sąžinę, kad susivienytų su nepalaužiamais grupės tikslais. Toks vyras patvirtina savo ištikimumą žiaurumu.“

Tačiau kodėl „nepalaužiami grupės tikslai“ yra žemesni negu asmeninė jos narių sąžinė? Beveik kiekvienas asmuo, kaip individas, trokšta gyventi taikoje su savo artimu. Tad kodėl karo metu žmonės prievartauja, kankina ir žudo vienas kitą? Pagrindinė priežastis — demoniškų jėgų veikla.

Demonų vaidmens supratimas padės išspręsti tai, ką kai kurie vadina „teologine problema“. Problema yra, kaip suderinti tris teiginius: 1) Dievas — visagalis; 2) Dievas — mylintis ir geras; 3) vyksta baisūs dalykai. Kai kurių nuomone, galima suderinti bet kuriuos du iš šių teiginių, bet niekaip neįmanoma visų trijų. Pats Dievo Žodis duoda atsaką į šį klausimą ir šis atsakymas susijęs su nematomomis dvasiomis, blogio agentais.

Pirmasis maištininkas

Biblija kalba mums, kad pats Dievas yra dvasia (Jono 4:24). Tam tikru metu jis tapo milijonų kitų dvasinių būtybių, angeliškųjų sūnų, Kūrėju. Dievo tarnas Danielius matė regėjime šimtą milijonų angelų. Visi dvasiniai asmenys, kuriuos sukūrė Jehova, buvo teisūs ir elgėsi pagal jo valią (Danieliaus 7:10, ŠvR; Žydams 1:7).

Vėliau, kai Dievas ‛dėjo žemės pamatus’, šie angeliški Dievo sūnūs jį „šlovino“ ir „džiūgavo“ (Jobo 38:4-7, ŠvR). Bet vienas iš jų išugdė troškimą pasisavinti tą garbinimą, kuris teisėtai priklausė Kūrėjui. Sukilęs prieš Dievą, šis angelas pasidarė šėtonas (tai reiškia „priešininkas“) ir velnias (kas reiškia „šmeižikas“). (Palygink Ezechielio 28:13-15.)

Pasinaudodamas gyvate Edene, kad kalbėtų su pirmąja moterimi, Ieva, Šėtonas įtikino ją nepaklusti tiesioginiam Dievo įsakymui nevalgyti vaisiaus nuo tam tikro medžio sode. Vėliau prie jos prisidėjo ir vyras. Taip pirmoji žmonių pora prisijungė prie angelo maišto prieš Jehovą (Pradžios 2:17; 3:1-6).

Nors gali atrodyti, kad įvykiai Edene yra tik aiški pamoka apie paklusnumą, Šėtonas ten iškėlė du svarbius moralinius klausimus. Pirma, Šėtonas iškėlė abejonę, ar Jehova teisingai valdo savo kūrinius ir ar jų geriausiam labui. Galbūt žmonėms geriau vadovautis patiems. Antra, Šėtonas iškėlė klausimą, ar kuris nors protingas kūrinys liks ištikimas ir atsidavęs Dievui, kai, atrodo, paklusnumas Dievui neatneš materialinės naudos.a

Aiškus supratimas klausimų, iškeltų Edene, ir drauge Jehovos savybių žinojimas padės mums suvokti, kaip išspręsti „teologinę problemą“, tai yra, kaip suderinti blogio egzistavimą su tokiomis Dievo savybėmis kaip jėga ir meilė. Tai tiesa, kad Jehova turi neribotą galią ir yra meilės įsikūnijimas, bet jis taip pat yra išmintingas ir teisingas. Jis naudojasi šiomis keturiomis savybėmis išlaikydamas tobulą pusiausvyrą. Todėl jis nepanaudojo savo neįveikiamos jėgos, kad iškart sunaikintų tuos tris maištininkus. Tai būtų buvę teisinga, tačiau nebūtinai išmintinga ar meilinga. Be to, jis nepasirinko tiesiog atleisti ir pamiršti — kurso, kuris kai kuriems galėtų atrodyti meilingas. Tai daryti nebūtų buvę nei išmintinga, nei teisinga.

Reikėjo laiko išspręsti Šėtono iškeltus ginčytinus klausimus. Reikia laiko įrodyti, ar žmonės gali tinkamai save valdyti nepriklausomai nuo Dievo. Leisdamas trims maištininkams gyventi toliau, Jehova taip pat suteikė galimybę kūriniams įrodyti Šėtono tvirtinimų melagingumą ištikimu tarnavimu Dievui sunkiomis aplinkybėmis.b

Jehova buvo aiškiai pasakęs Adomui ir Ievai, kad jei jie suvalgys uždraustą vaisių, tai mirs. Ir jie mirė, nors Šėtonas užtikrino Ievą, jog ji nemirsianti. Šėtonui taip pat paskelbta mirties bausmė; o tuo tarpu jis ir toliau suvedžioja žmoniją. Iš tikrųjų Biblija sako: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jono 5:19; Pradžios 2:16, 17; 3:4; 5:5).

Kiti angelai sukyla

Netrukus po įvykių Edene kiti angelai prisijungė prie maišto prieš Jehovos suverenitetą. Biblija praneša: „Pradėjus žmonėms daugėti ant žemės ir pagimdžius dukterų, Dievo sūnūs, matydami žmonių dukteris, kad buvo gražios, ėmė jas sau moterimis pagal savo nuožiūrą.“ Kitaip tariant, šie angelai „paliko savo buveinę [danguje]“ ir atėjo į žemę, materializavosi į žmones ir mėgavosi jusliniais malonumais su moterimis (Pradžios 6:1, 2; Judo 6).

Toliau Pradžios 6:4 pranešama: „Anuo gi metu buvo ant žemės milžinų [„nefilimų“, NW]; nes, susidėjus Dievo sūnums su žmonių dukterimis ir joms pagimdžius vaikų, tie buvo galiūnai, vyrai, garsūs nuo amžių.“ Šie moterų pagimdyti nuo angeliškų tėvų sūnūs-hibridai buvo nenatūraliai stiprūs, „galiūnai“. Tai buvo smurto žmonės, arba „nefilimai“, — šis hebrajiškas žodis reiškia „tie, kurie kitus pargriauna“.

Reikšminga, kad šie įvykiai vėliau turėjo atgarsį senovės civilizacijų legendose. Pavyzdžiui, 4000 metų senumo babiloniečių epe aprašomi antžmogiški Gilgamešo žygdarbiai — galingo, siautulingo pusdievio, dėl kurio ‛geismo nebeliko nė vienos skaisčios mergaitės jos mylimajam’. Iš graikų legendos yra kitas pavyzdys — antžmogis Heraklis (arba Herkulis). Gimęs iš moters Alkmenės ir dievo Dzeuso, Heraklis pradėjo seriją siautulingų nuotykių po to, kai dėl beprotystės protrūkio nužudė savo žmoną ir vaikus. Nors tokie pasakojimai labai iškraipyti juos perduodant iš kartos į kartą, jie sutampa su tuo, ką Biblija sako apie nefilimus ir jų maištingus tėvus-angelus.

Dėl piktųjų angelų bei jų antžmogiškųjų sūnų įtakos žemė tapo tiek kupina smurto, kad Jehova nutarė sunaikinti tą pasaulį dideliu tvanu. Nefilimai žuvo kartu su bedieviškais žmonėmis; iš žmonių liko tik teisusis Nojus ir jo šeima (Pradžios 6:11; 7:23).

Tačiau piktieji angelai nežuvo. Vietoje to, jie dematerializavosi nuo žmogiškųjų kūnų ir grįžo į dvasinę sferą. Dėl savo nepaklusnumo jiems nebuvo leista grįžti į Dievo teisiųjų angelų šeimą; taip pat jiems nebebuvo duota įsikūnyti žmonėmis, kaip jie tai darė Nojaus dienomis. Vis dėlto jie ir toliau didina savo žlugdančią įtaką žmonių reikalams, vadovaujami ‛demonų valdovo’, Šėtono Velnio (Mato 9:34; 2 Petro 2:4; Judo 6).

Žmonijos priešai

Šėtonas ir demonai visada buvo kraugeriški ir žiaurūs. Šėtonas įvairiomis priemonėmis atėmė iš Jobo gyvulius ir nužudė daugumą jo tarnų. Po to jis nužudė dešimt Jobo vaikų, sukeldamas „smarkų vėją“, kad sugriautų namą, kuriame jie buvo. Paskui Šėtonas užtraukė Jobui „pikčiausią votį nuo kojos pado iki jo viršugalviui“ (Jobo 1:7-19; 2:3, 7).

Demonai rodo tokį pat žiaurų būdą. Jėzaus dienomis jie atimdavo žmonėms kalbą ir regėjimą. Jie versdavo žmogų daužyti save akmenimis. Jie parbloškė berniuką ir „pradėjo tąsyti“ (Luko 9:42; Mato 9:32, 33; 12:22; Morkaus 5:5).

Pranešimai iš viso pasaulio rodo, kad Šėtonas ir demonai yra tokie pat pikti kaip ir anksčiau. Kai kuriems žmonėms jie sukelia ligas. Kitus jie vargina nemiga ar siunčia jiems baisius sapnus, arba piktnaudžiauja jais seksualiai. Dar kitus jie priveda prie pamišimo, žmogžudystės ar savižudybės.

Kiek dar jie bus pakenčiami?

Šėtonas ir jo demonai nebus pakenčiami amžinai. Jehova turėjo svarias priežastis, leisdamas jiems egzistuoti iki šiol, bet dabar jų laikas trumpas. Šio amžiaus pradžioje buvo žengtas didžiulis žingsnis jo veiklos sričiai apriboti. Apreiškimo knygoje aiškinama: „Užvirė danguje kova. Mykolas [prikeltasis Jėzus Kristus] ir jo angelai kovojo su slibinu [Šėtonu]. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apreiškimas 12:7-9).

Koks rezultatas? Toliau sakoma: „Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!“ Teisieji angelai galėjo džiaugtis, nes Šėtonas ir jo demonai jau nebe danguje. Tačiau kaip su žmonėmis žemėje? Biblija sako: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimas 12:12).

Būdami įniršę prieš savo neišvengiamą galą, Šėtonas ir jo bendrininkai sieks sukelti tiek sielvarto, kiek įmanoma. Šiame šimtmetyje vyko du pasauliniai karai ir daugiau kaip 150 mažesnių karų po Antrojo pasaulinio karo. Mūsų žodyne atsirado frazės, atspindinčios šios kartos smurtą: „bakteriologinis karas“, „masinis sunaikinimas“, „žudynių laukai“, „prievartavimo stovyklos“, „daugkartiniai žudikai“ ir „bomba“. Žinios mirguliuoja pasakojimais apie narkotikus, žmogžudystes, bombardavimus, psichopatinį kanibalizmą, skerdynes, badą ir kankinimus.

Geroji naujiena ta, jog šie dalykai laikini. Netolimoje ateityje Dievas vėl veiks prieš Šėtoną ir jo demonus. Aprašydamas regėjimą nuo Dievo, apaštalas Jonas sakė: „Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną — senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, — surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų“ (Apreiškimas 20:1-3).

Paskui Velnias ir jo demonai ‛turės būti atrišti trumpam laikui’ ir po to jie bus sunaikinti visiems laikams (Apreiškimas 20:3, 10). Koks tai bus nuostabus laikas! Pašalinus Šėtoną ir jo demonus visam laikui, Jehova bus „viskas visame kame“. Ir kiekvienas tikrai „gėrėsis taikos daugybe“ (1 Korintiečiams 15:28; Psalmių 36:11).

[Išnašos]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Ar tik žmogus atsakingas už tokius dalykus, ar kalta ir pikta, nematoma jėga?

[Šaltinio nuoroda]

Degantys naftos gręžiniai Kuveite, 1991: Chamussy/Sipa Press

[Iliustracija 7 puslapyje]

Koks bus nuostabus laikas, kai demonai daugiau nebevargins žmonijos!