Kai Rytai susitinka su Vakarais

„O, RYTAI yra Rytai, bet Vakarai yra Vakarai, ir jie niekada nesusieis.“ Šie anglų poeto Radjardo Kiplingo žodžiai primena mums apie didelį, žmoniją padalijantį kultūrų skirtumą, prisidedantį prie gentinės, rasinės ir nacionalistinės neapykantos, pratrūkstančios visur aplink mus šiandieną. Daugelis klausia, ar negali Dievas ką nors padaryti šiuo atžvilgiu? Taip, jis gali! Ir jis jau dabar kai ką daro! Tolesnė Kiplingo eilėraščio eilutė kalba apie tai. Ar ilgai Rytai ir Vakarai bus atsiskyrę? Poetas sako: „Kol žemė ir dangus stos prieš didįjį Dievo teismą.“

Teisti Dievas įpareigojo savo Sūnų, Jėzų Kristų (Jono 5:22-24, 30). Tačiau kada prasidės teismas? Ką teis ir kokios bus pasekmės? Būtent Jėzus nusakė pranašystėje pasaulinius karus ir juos lydinčias nelaimes, kurios pradėjo varginti žmoniją 1914 metais. Jis pranešė, kad tai — jo nematomo „dalyvavimo ir daiktų sistemos pabaigos ženklas“ (Mato 24:3-8, NW).

Kalbėdamas apie šios didžios pranašystės kulminaciją, Jėzus nurodo mūsų dabartinį laikotarpį kaip teismo metą, sakydamas apie save: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius — kairėje.“ Vaizdžiai šnekant, visi žemės žmonės dabar surinkti prieš Teisėją ir yra atsakingi už tai, kaip jie atsiliepia į žinią apie išgelbėjimą. Kai greitai teismo nuosprendis bus vykdomas per didįjį sielvartą, nepaklusnūs, į ožius panašūs žmonės „nueis... amžinon bausmėn, o teisieji [paklusnūs, į avis panašūs] į amžinąjį gyvenimą“ (Mato 25:31-33, ŠR; 46, ŠvR; Apreiškimas 16:14-16).

‛Iš rytų ir iš vakarų’

Šio pasaulio teismas iš tikrųjų prasidėjo audringais Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo metu krikščionijos dvasininkija iš visos širdies rėmė karines grupuotes. Pagal tai jie buvo atpažinti kaip dalis sugedusio pasaulio, kuris nusipelno „Dievo rūstybės“ (Jono 3:36). O kaip su taiką mylinčiais krikščionimis, kurie rodė pasitikėjimą Dievu? Nuo 1919 metų juos pradėjo rinkti Karaliaus, Jėzaus Kristaus, pusėn.

Jie atėjo iš visų žemės rutulio vietų, pirmiausia kaip likusieji iš 144000 pateptųjų, kurie buvo renkami per visus krikščionių eros šimtmečius. Jie yra „Kristaus bendraįpėdiniai“ jo dangiškoje Karalystėje (Romiečiams 8:17). Šiems Dievo pranašas sako: „Nesibijok, nes Aš esu su tavimi. Tavo vaikus Aš pargabensiu iš tolimųjų Rytų ir surankiosiu juos iš tolimiausių vakarinių kraštų. Šiaurei Aš sakysiu „Atiduok“ ir pietums „Nesulaikyk.“ Pargabenk Mano sūnus iš tolimų kraštų ir Mano dukteris nuo žemės pakraščių, kiekvieną, vadinamą Mano vardu, kurį sutvėriau ir paruošiau, ir padariau Savo garbei“ (Izaijo 43:5-7, ŠvR).

Bet tai dar ne viskas! Buvo pradėta rinkti, ypač nuo ketvirtojo šio amžiaus dešimtmečio, didžioji minia, dabar susidedanti iš milijonų. Šie — tai „avys“, Jėzaus nurodytos Mato 25:31-46. Šitie, kaip ir pateptasis likutis iki jų, ‛tiki’ Tą, kuris skelbia: ‛Jūs mano liudytojai, ir aš esu Dievas’ (Izaijo 43:10-12). Šios didžiosios minios surinkimas vyksta ‛iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir nuo žemės pakraščių’.

Šios taiką mylinčios „avys“ yra vienijamos į vieną tarptautinę broliją. Jos gyvena 231 šalyje ir kalba daugeliu skirtingų kalbų. Tačiau jos suvienytos dvasiškai tuo, jog mokosi biblinės Karalystės žinios „švarios kalbos“ (NW), „kad visi šauktųsi Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo ir tarnautų jam petys į petį“ (Sofonijo 3:9). Jų tikėjimo, tikslo ir veiksmų vienybė yra nepaprastas liudijimas, kad iš tikrųjų susiėjo Rytai su Vakarais ir taip pat žmonės iš visų kitų pasaulio kraštų tarnauti ir girti Suverenų Viešpatį Jehovą.

Kai kuriose šalyse šis surinkimas vyksta esant nepaprastoms aplinkybėms, kaip rodo tolesni pranešimai.