Ar tu visa širdimi esi su Jehova?

„Teisusis – drąsus kaip liūtas“ (Patarlių 28:1). Jis tvirtai tiki Dievu, visada kliaujasi jo Žodžiu ir, nepaisydamas įvairių pavojų, nenustoja Dievui tarnauti.

XVI a. p. m. e. Jehova išvadavo savo tautą iš egiptiečių vergijos. Išėję į laisvę, izraelitai atkeliavo į Sinajaus dykumą. Tuo metu du vyrai pasirodė esą drąsūs kaip liūtai – nors aplinkybės buvo ne iš lengvųjų, jie liko ištikimi Jehovai. Vienas tų vyrų buvo iš Efraimo giminės kilęs Jozuė, Mozės padėjėjas; vėliau Jehova jį paskyrė Mozės įpėdiniu (Išėjimo 33:11; Skaičių 13:8, 16; Pakartoto Įstatymo 34:9; Jozuės 1:1, 2). Kitas Dievui ištikimas ir drąsus vyras buvo iš Judo giminės kilęs Jefunės sūnus Kalebas (Skaičių 13:6; 32:12).

Kalebas visą savo gyvenimą su atsidavimu vykdė Jehovos valią. Sulaukęs senatvės jis galėjo pasakyti: „Visa širdimi buvau su Jehova, savo Dievu“ (Jozuės 14:8). Kituose Biblijos vertimuose rašoma: „Aš likau visiškai ištikimas Viešpačiui, savo Dievui“, „Aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu“. O ar tu apie save galėtum pasakyti tą patį?

Į Kanaaną išsiunčiami žvalgai

Įsivaizduok, kad esi tarp tų, kuriuos Jehova ką tik išvadavo iš egiptiečių priespaudos. Tu matai, kaip pranašas Mozė laikosi iš Dievo gautų nurodymų. Taip pat matai, kaip tvirtai Kalebas tiki tuo, kad Jehova yra su savo tauta.

Eina antri metai nuo tada, kai izraelitai išėjo iš Egipto. Savo stovyklą jie yra įkūrę Parano dykumoje, Kadeš Barnėjoje. Pažadėtoji žemė – visai netoli. Jehovos palieptas, Mozė ruošiasi išsiųsti 12 vyrų išžvalgyti Kanaano. Jis sako: „Kilkite į Negebą ir tada keliaukite į aukštumas. Pažiūrėkite, kokia ten žemė, kokie žmonės tenai gyvena – stiprūs ar silpni, mažai jų ar daug, – kraštas geras ar prastas, kokie ten miestai – atviri ar įtvirtinti. Taip pat sužinokite, ar žemė ten derlinga ar skurdi, ar auga joje medžiai ar ne. Būkite drąsūs ir parneškite iš to krašto kokių nors vaisių“ (Skaičių 13:17–20).

Dvylika vyrų leidžiasi į pavojingą kelionę. Ji truks 40 dienų. Atkeliavę į Hebroną jie pamato, kad jo gyventojai – labai didelio ūgio. O atėję į Eškolo slėnį nustemba, kokia derlinga ten žemė, ir nusprendžia parnešti į stovyklą jos vaisių. Jie nusikerta vynuogių kekę – ji tokia didelė, kad kartimi ją tenka nešti dviem vyrams (Skaičių 13:21–25).

Grįžę į izraelitų stovyklą, žvalgai praneša: „Mes buvome krašte, į kurį mus siuntei. Jis išties teka pienu ir medumi, ir va kokie ten auga vaisiai. Bet tenykščiai gyventojai stiprūs, jų miestai įtvirtinti ir labai dideli. Be to, ten matėme anakiečius. Negebo žemėse gyvena amalekiečiai, aukštumose – hetitai, jebusiečiai ir amoritai, o prie jūros ir palei Jordaną įsikūrę kanaaniečiai“ (Skaičių 13:26–29). Dešimt iš dvylikos žvalgų nėra nusiteikę klausyti Dievo paliepimo žygiuoti į Pažadėtąją žemę.

„Su mumis – Jehova“

O štai Kalebas pasitiki Jehova ir drąsiai pareiškia: „Nedelsdami kilkime aukštyn ir pulkime tą kraštą. Mes tikrai pajėgūs jį užimti.“ Tačiau dešimt žvalgų su juo nesutinka, sakydami, kad Kanaano gyventojai už izraelitus stipresni. Tiems žvalgams trūksta pasitikėjimo Jehova, todėl kanaaniečių bijo ir jaučiasi prieš juos lyg žiogai (Skaičių 13:30–33).

Kalebas su Jozue tautiečius drąsina: „Su mumis – Jehova. Nebijokite jų!“ Deja, niekas jų nenori klausyti. Žmonės jau ruošiasi užmėtyti juodu akmenimis, bet tada į maištininkus prabyla pats Jehova: „Nė vienas neįeis į kraštą, kurį prisiekiau atiduoti jums gyventi, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. Ten įvesiu jūsų vaikus. [...] Duosiu jiems pažinti kraštą, į kurį įžengti nepanorėjote. [...] Ir jūsų vaikams dar 40 metų teks ganyti gyvulius tyrlaukiuose [...], kol jūs visi iki vieno šioje dykumoje išmirsite. Kraštą žvalgėte 40 dienų, tad 40 metų – už kiekvieną dieną po metus, metus už dieną – turėsite kentėti dėl savo nusikaltimo“ (Skaičių 14:9, 30–34).

Dievui ištikimi ir po daugelio metų

40 metų klajonių po dykumą eina į pabaigą, visa murmėtojų karta jau išmirusi. Kalebas ir Jozuė tebėra ištikimi Jehovai. Moabo lygumoje Mozė ir vyriausiasis kunigas Eleazaras suskaičiuoja visus kovoti tinkamus vyrus, nuo 20 metų ir vyresnius. Iš kiekvienos Izraelio giminės Dievas išrenka po vyrą, kuris bus atsakingas už Pažadėtosios žemės padalijimą. Tarp jų yra Kalebas su Jozue ir Eleazaras (Skaičių 34:17–29). Nors Kalebui jau 79-eri, jis vis dar kupinas jėgų, drąsus ir atsidavęs Dievui.

Prie Sinajaus kalno, dar prieš izraelitams atsisakant eiti į Kanaano žemę, Mozė su Aaronu izraelitus suskaičiavo. Kovoti tinkamų vyrų tada buvo 603 550. Praėjus keturiasdešimčiai metų dykumoje, jų yra kiek mažiau – 601 730 (Skaičių 1:44–46; 26:51). Vis dėlto su Jozue priešakyje ir Kalebu savo gretose izraelitai įžengia į Pažadėtąją žemę ir vieną po kitos skina pergales. Kaip Jozuė su Kalebu ir sakė, tai Jehova kovoja už savo tautą.

Jozuė ir Kalebas, tuo metu jau garbaus amžiaus, mūšiuose kitapus Jordano neša nemenką atsakomybės naštą. Praeina šešeri metai, tačiau nemažai žemių dar neužkariautos. Jehova, kaip ir pažadėjo, išvarys jų gyventojus, bet dabar liepia metant burtą padalyti kraštą izraelitų giminėms (Jozuės 13:1–7).

Jis visa širdimi buvo su Jehova

Daugelio mūšių užgrūdintas, Kalebas kreipiasi į Jozuę: „Buvau keturiasdešimties, kai Jehovos tarnas Mozė siuntė mane iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti krašto. Grįžęs papasakojau jam viską taip, kaip liepė širdis. Mano broliai, kurie ėjo su manimi, savo kalbomis žmonėms atėmė drąsą, o aš visa širdimi buvau su Jehova, savo Dievu“ (Jozuės 14:6–8). Taip, Kalebas visa širdimi buvo su Jehova – ištikimai vykdė jo valią.

Kalebas dar priduria: „Mozė tada prisiekė: ‘Žemė, į kurią buvai įkėlęs koją, amžiais bus tavo ir tavo sūnų paveldas, nes tu visa širdimi buvai su Jehova, mano Dievu.’ Jehova, kaip ir buvo pažadėjęs, saugojo mano gyvastį tuos keturiasdešimt penkerius metus nuo pat dienos, kai Jehova ištarė šį pažadą Mozei, – dar tada, kai Izraelis klajojo po dykumą. Dabar man jau aštuoniasdešimt penkeri ir tebesu su jumis. Aš toks pat tvirtas kaip tą dieną, kai Mozė mane išsiuntė. Jėgų tebeturiu kiek anuomet – galiu kariauti, galiu dar daug nuveikti. Tad duok man aukštumas, kurias Jehova tądien man pažadėjo. Nors, kaip tada girdėjai, ten dideliuose įtvirtintuose miestuose gyvena anakiečiai, Jehova tikrai bus su manimi ir aš juos išvarysiu, kaip Jehova yra pažadėjęs.“ Ir Kalebas gauna kaip paveldą Hebroną (Jozuės 14:9–15).

Kalebui tenka labai sunki užduotis – užkariauti teritoriją, kurios gyventojai stiprūs ir itin didelio ūgio. Nors šiam izraelitui jau 85-eri, jis nusiteikęs ryžtingai. Laikui bėgant, jis įveikia smurtingus Hebrono gyventojus. Otnielis – Kalebo jaunesniojo brolio sūnus, Izraelio teisėjas – užima Debyrą. Vėliau Hebrone ir Debyre įsikuria levitai; Hebronas tampa prieglaudos miestu žmonėms, netyčia įvykdžiusiems žmogžudystę (Jozuės 15:13–19; 21:3, 11–16; Teisėjų 1:9–15, 20).

Tu irgi būk visa širdimi su Jehova

Nors Kalebas ir Jozuė buvo netobuli žmonės, jiedu ištikimai vykdė Jehovos valią. Net ir praėjus nelengviems keturiasdešimt metų, kuriuos per tautiečių neklusnumą turėjo gyventi dykumoje, jų tikėjimas nė kiek nenusilpo. Ir šiandien Jehovos tarnams svarbiausia yra vykdyti Jehovos valią. Suprasdami, kad vyksta kova tarp Dievo organizacijos ir Šėtono organizacijos, jie ir toliau tvirtai stovi savo dangiškojo Tėvo pusėje.

Pavyzdžiui, nemažai Jehovos tarnų, nepaisydami grėsmės patirti prievartą ar net mirti, rinkosi paminėti Jėzaus Kristaus mirties (1 Korintiečiams 11:23–26). Viena sesė, kuri per Antrąjį pasaulinį karą kalėjo nacių koncentracijos stovykloje, papasakojo:

„Visoms buvo pasakyta vienuoliktą vakaro ateiti į skalbyklą. Susirinkome lygiai vienuoliktą, iš viso 105. Sustojome į glaudų ratą, jo vidury stovėjo balta staltiese apdengta kėdutė, ant kurios buvo padėti Minėjimo simboliai. Kadangi elektros šviesa būtų mus išdavusi, uždegėme žvakę. Jautėmės kaip senovės krikščionys katakombose. Tai buvo išties reikšminga šventė. Mes dar sykį pakartojome kadaise savo Tėvui duotą įžadą kaip tik galėdamos šlovinti jo šventą vardą ir ištikimai palaikyti teokratiją.“

Kad ir kokių išmėginimų dėl tikėjimo tektų patirti, galime neabejoti: Dievas suteiks jėgų, kad galėtume be baimės jam tarnauti ir teikti jo vardui šlovę (Filipiečiams 4:13). Verta turėti omenyje ir Kalebo parodytą pavyzdį. Jo ištikimybė Dievui taip paveikė vieną brolį, kad jis 1921 metais ėmėsi visalaikės tarnybos. Tas brolis rašė:

„Tapti pionieriumi man reiškė palikti gerai apmokamą darbą Koventryje [Didžioji Britanija] veikusioje modernioje spaustuvėje. Tačiau to nesigailėjau – juk daviau Dievui įžadą, paaukojau jam savo gyvenimą. Mąsčiau apie Kalebą, kuris kartu su Jozue įžengė į Pažadėtąją žemę. Pasakyta, kad jis „visa širdimi“ buvo su Jehova (Jozuės 14:8). Pagalvojau: aš irgi noriu turėti tokią nuostatą. Žinojau, kad „visa širdimi“ tarnaudamas Dievui praturtinsiu savo gyvenimą, turėsiu daugiau galimybių duoti vaisių, išskiriantį krikščionį iš kitų.“

Už tai, kad visa širdimi ir su atsidavimu vykdė Jehovos valią, Kalebas, be abejo, buvo palaimintas. Šiandien krikščionys tarnaudami Dievui irgi yra laimingi ir džiaugiasi jo palaiminimu. Jei darysi viską, kad tave pažintų kaip ištikimą Dievui žmogų, džiaugsmo netrūks ir tau.

[Iliustracija]

Kalebas ir Jozuė išbandymų akivaizdoje liko ištikimi Jehovai. O tu?