Amžinas kankinimas — kodėl nerimą kelianti doktrina?

„Aš girdėjau, jūs atleidote savo pastorių? Kas atsitiko?“

„Na, jis nenustojo mums kalbėjęs, kad mes visi einame į pragarą.“

„O ką sako naujasis pastorius?“

„Naujasis pastorius irgi sako, kad mes einame į pragarą.“

„Tai koks skirtumas?“

„Na, skirtumas tas, kad kai senasis pastorius tai sakydavo, skambėdavo taip, tarsi jis tuo džiaugtųsi, bet kai naujasis tai sako, atrodo, lyg jo širdis plyštų.“

ŠITAS pasakojimas iš vienos iliustruotos knygos savitai atspindi, kaip nelengva daugeliui Biblijos mokytojų, taip pat ir tikinčiųjų dėl paragaro doktrinos. Platesne prasme ji taip pat patvirtina tai, ką pastebėjo Kanados teologas Klarkas H. Pinokas: „Iš visų teologinių dogmų, šimtmečiais varginusių žmogaus sąžinę, mano nuomone, tik nedaugelis galėjo kelti didesnį tokį susirūpinimą, kokį kelia visų priimtas aiškinimas apie pragarą, kaip amžinai jaučiamą kūno ir dvasios bausmę.

Moralinis klausimas

Kodėl tad daugeliui kelia susirūpinimą pragaro scenos, kurias pavaizduoja krikščioniškasis pasaulis? (Žiūrėk rėmeliuose.) Profesorius Pinokas nurodo: „Idėja, kad sąmoningas kūrinys turi kęsti fizinį ir dvasinį kankinimą per nesibaigiančius amžius kelia didelį nerimą, ir mintis, kad tai jiems paskirta Dievo nutarimu, pažeidžia mano įsitikinimą Dievo meile.“

Taip, mokymas apie amžiną kankinimą sudaro moralinę problemą. Pavyzdžiui, nuoširdūs krikščionys apmąsto klausimus, iškeltus katalikų teologo Hanso Kiungo: „Ar meilės Dievas... visą amžinybę stebės šitą begalinį, beviltišką, negailestingą, be meilės, žiaurų fizinį-psichologinį savo kūrinių kankinimą?“ Kiungas tęsia: „Ar jis yra toks kietaširdis kreditorius?.. Ką mes galvotume apie žmogų, kuris taip nepermaldaujamai ir nepasotinamai patenkina savo keršto troškimą?“a Kaip gali Dievas, kuris Biblijoje liepia mums mylėti mūsų priešus, trokšti kankinti savo priešus amžinai? (1 Jono 4:8-10) Nenuostabu, jog kai kurie žmonės padaro išvadą, kad pragaro esmė tiesiog nesuderinama su Dievo esme, todėl ši doktrina neturi moralinės prasmės.

Daugelis kitų tikinčiųjų bando nuraminti savo sąžinę vengdami šių klausimų. Tačiau ignoravimas nepašalina šitos dilemos. Todėl tiesiai apsvarstykime šią problemą. Kokia moralinė šios doktrinos prasmė? Knygoje Criswell Theological Review (Krisvelo teologinė apžvalga) profesorius Pinokas rašo: „Amžinas kankinimas yra nepakenčiamas moraliniu požiūriu, kadangi jis paverčia Dievą kraugerišku monstru, kuris turi aukoms amžinąjį Osvencimą ir net neleidžia joms numirti.“ Jis klausia: „Kaip gali kas nors, sklidinas gerumo, išlikti ramus mąstydamas apie tokią idėją [tradicinę pragaro doktriną]?.. Kaip gali krikščionys dievybę vaizduoti tokią žiaurią ir kerštingą?“

Parodydamas, kokią blogą įtaką ši doktrina galėjo turėti žmogaus elgesiui, Pinokas komentuoja: „Aš netgi norėčiau žinoti, kokias piktadarystes padarė tie, kurie tikėjo į Dievą, kankinantį savo priešus?“ Jis baigia: „Ar tai nėra labiausiai nerimą kelianti idėja, kurią reikėtų peržiūrėti?“ Jeigu tokie žiaurumai priskiriami Dievui, nenuostabu, kad jautrūs tikintieji peržiūri idėją apie pragaro ugnį. Ir ką jie mato? Kitą problemą, kuri priešpastatoma amžino kankinimo idėjai.

Pragaras ir teisingumas

Galvodami apie tradicinę pragaro doktriną, daugelis pastebi, kad pagal ją, Dievas vaizduojamas kaip besielgiantis neteisingai, todėl tai pažeidžia jų įgimtą teisingumo jausmą. Kokiu būdu?

Vieną atsakymą jūs rasite sulyginę amžino kankinimo doktriną su Dievo duota teisingumo norma: „Akį už akį, dantį už dantį“ (Išėjimo 21:24). Papildant argumentą, šį senovės Izraeliui duotą Dievo įstatymą — įstatymą dėl tolygaus atpildo — pritaikykime doktrinai apie pragaro ugnį. Kokią išvadą jūs, galimas dalykas, padarysite? Tik tie nusidėjėliai, kurie patys sukėlė amžinas kančias, nusipelno atitinkamo amžino kentėjimo — amžinos kančios už amžinas kančias. Tačiau kadangi žmonės (nepaisant kokie blogi būtų) gali sukelti tik ribotas kančias, tai baudžiant juos amžinomis kančiomis, susidaro neatitikimas tarp jų nusižengimo ir begalinės bausmės pragaro ugnimi.

Paprastai sakant, bausmė būtų per sunki. Ji žymiai viršytų principą „akį už akį, dantį už dantį“. Atsižvelgiant į tai, kad Jėzaus mokymas sušvelnino atpildo idėją, jūs turite sutikti, kad tikriesiems krikščionims būtų labai sunku suvokti teisingumą esant amžinam kankinimui (Mato 5:38, 39; Romiečiams 12:17).

Doktrinos pateisinimas

Vis dėlto nemaža tikinčiųjų stengiasi pateisinti šią doktriną. Kokiu būdu? Britų autorius Klaivas S. Luisas kalba daugumos gynėjų vardu savo knygoje The Problem of Pain (Skausmo problema): „Nėra kitos doktrinos, kurią aš labiau norėčiau pašalinti iš krikščionybės, negu šita, jeigu būtų mano galia. Bet ji visiškai paremta Raštais ir ypač paties mūsų Viešpaties žodžiais.“ Taigi rėmėjai pripažįsta, kad amžinos kančios yra pasibaisėtinos, bet tuo pačiu jie tvirtina, jog doktrina yra privaloma, nes mano, kad Biblija to moko. Teologas Pinokas pažymi: „Pripažindami jos nepatrauklumą, jie tikisi įrodyti savo nenukrypstamą atsidavimą Biblijai ir tam tikrą heroizmą, tikėdami tokia baisia tiesa vien dėl to, kad Raštai to moko. Jie sudaro įspūdį, tarsi Biblijos neklaidingumas būtų pavojuje. Bet ar taip yra iš tikrųjų?“

Tu galbūt irgi nori žinoti, ar ištikimybė Biblijai nepalieka tau kito pasirinkimo, kaip tik priimti šią doktriną. Ką iš tikrųjų sako Biblija?

[Išnaša]

[Rėmelis 5 puslapyje]

TRYS VIENINGI POŽIŪRIAI

Daugelio protestantų priimtas Vestminsterio tikėjimo išpažinimas pareiškia, kad atstumtieji „bus įmesti į amžinas kančias ir nubausti amžinu sunaikinimu“. Enciklopedija The Encyclopedia of Religion aiškina: „Romos Katalikų krikščionybė pragarą laiko nesibaigiančios bausmės būsena..., apibūdinama... ugnies kančiomis ir kitais kentėjimais.“ Šita enciklopedija priduria, jog „Rytų Stačiatikių krikščionybė“ laikosi to paties „mokymo, kad pragaras yra amžinos ugnies ir bausmės dalia, skirta prakeiktiesiems“ (tomas 6, puslapiai 238—239).