5 ABRAOMAS
Sunkiausio išmėginimo akivaizdoje
LĖTAI, tačiau tvirtu žingsniu Abraomas keliauja į vietą, kurią jam nurodė Jehova. Kelionė truks tik kelias dienas, bet bus pati sunkiausia jo gyvenime.
Abraomo galvoje vis sukasi mintis apie tai, ko Jehova jį paprašė: „Paimk savo sūnų, savo mylimą vienturtį sūnų Izaoką, ir keliauk į Morijos kraštą. Ten, ant kalno, kurį tau nurodysiu, paaukok jį kaip deginamąją auką.“ Kodėl Jehova paprašė Abraomą tokio dalyko? Juk žinojo, kaip stipriai jis myli savo sūnų. Iš kur Abraomas turėjo tiek tikėjimo, kad ryžtųsi šį nurodymą vykdyti?
Biblijoje Abraomas vadinamas tėvu visų, kurie turi tikėjimą (Rom 4:11). Į Morijos kraštą Abraomas keliavo pasitikėdamas Jehova, nes jis jau ne kartą jo tikėjimą buvo sustiprinęs. Iš kur tai žinome? Prieš daug metų Dievas Abraomui pasakė, kad Sodomos ir Gomoros gyventojų nuodėmė itin sunki ir jis ketina tuos miestus sunaikinti. Išgirdęs tai, Abraomas susirūpino ir paklausė Jehovą, negi jis tikrai pražudytų teisiuosius kartu su nedorėliais. Abraomo klausinėjamas, Jehova kantriai klausėsi ir galiausiai jį patikino, kad jeigu ras bent dešimt teisiųjų, miestų nenaikins (Pr 18:16–33). Abraomas įsiminė svarbią pamoką: Jehova yra teisingas ir gailestingas.
Jehova paprašė Abraomą padaryti tai, ko joks mylintis tėvas padaryti negalėtų.
Netrukus po to Jehova dėl Abraomo ir Saros padarė kai ką neįtikėtino. Kai Sarai buvo beveik 90, o Abraomui – beveik 100 metų, jis, taip sakant, atgaivino jų kūną, kad jiedu galėtų susilaukti palikuonio. Abraomui tapo akivaizdu, kad Jehova gali atgaivinti tai, kas atrodo mirę (Rom 4:18, 19). Jis įsitikino: Dievui nėra nieko neįmanomo. Ši pamoka irgi giliai įsirėžė jam į protą ir širdį.
Praėjo maždaug 25 metai. Dabar, keliaudamas į Morijos kraštą, Abraomas, be abejo, nuolat mąsto apie anas įsimintinas pamokas. Galiausiai jis išsamprotauja, kad jeigu Izaokas ir mirs, Jehova panorėjęs gali jį prikelti (Hbr 11:19). Ta viltis teikia Abraomui jėgų keliauti toliau, nesustoti.
Pagaliau Abraomas pamato Jehovos nurodytą kalną. Kartu keliavusiems tarnams jis paliepia sustoti ir palaukti, kol jiedu su Izaoku užkops ir paaukos auką, paskui priduria, kad abu sugrįš. Ir štai Abraomas su sūnumi vieni ant kalno. Izaokas nuolankiai leidžiasi savo senyvo tėvo surišamas ir paguldomas ant aukuro. Abraomas paima į rankas peilį ir jau ruošiasi padaryti tai, ko joks mylintis tėvas padaryti negalėtų. Tada iš dangaus pasigirsta angelo balsas. „Abraomai! – sušunka jis. – Nekelk rankos prieš berniuką.“
Dievas pagyrė savo tarną už tai, kad juo pasitikėjo ir jam pakluso. Jis patvirtino savo pažadą Abraomą palaiminti, pagausinti jo palikuonius. Taip pat pasakė, kad dėl to, ką Abraomas buvo pasirengęs padaryti, „bus palaimintos visos žemės tautos“. Tai, ką Jehova Abraomui pažadėjo, tebesipildo. Žmonijos laukia amžina gerovė.
Pasakojimas apie Abraomą su Izaoku mus pamoko dar kai ko svarbaus apie Jehovą. Skaitydami tą istoriją geriau suprantame, ką Jehovai teko iškęsti, kad suteiktų žmonėms galimybę būti išgelbėtiems ir ateityje džiaugtis nuostabiu gyvenimu. Kaip Abraomas sutiko paaukoti savo mylimą sūnų Izaoką, taip Jehova sutiko paaukoti savo viengimį sūnų Jėzų (Jn 3:16). Taigi skaitydami apie tai, ką Abraomas, Jehovos prašomas, buvo pasirengęs padaryti, suprantame: Jehova mus labai myli, todėl nepagailėjo dėl mūsų to, kas jam brangiausia.
Mes, kaip ir Abraomas, savo tikėjimą stiprinsime, jeigu mąstysime apie tai, ką jau žinome apie Jehovą, ir apie tai, ką jis dėl mūsų yra padaręs. Kuo stipresnis bus mūsų tikėjimas, tuo daugiau drąsos ir ryžto turėsime. Mums nereikia nerimauti, kad Jehova gali paprašyti padaryti tai, ko paprašė Abraomą. Tačiau kad ir koks tas prašymas būtų, neabejokime: jeigu tvirtai Jehova tikėsime, turėsime ryžto ir jėgų daryti tai, ko jis iš mūsų tikisi. Už klusnumą Dievas palaimins taip, kaip nė neįsivaizduojame.
Perskaityk:
Kaip atsakytum:
Kaip Abraomas rodė pasitikėjimą Dievu ir ryžtą jam paklusti?
Patyrinėk
1. Kokių yra įrodymų, kad Abraomas iš tikro gyveno? (g 12/5 p. 18, rėmelis; it „Abraomas“, pstr. 22–23) (Žiūrėk 1 iliustraciją.)
1 iliustracija. Įrašas „Abromo laukas“, aptiktas reljefe, ant vienos sienos Karnake (Egiptas).
2. Iš kur Abraomas žinojo apie Dievą Jehovą? (ia p. 26, pstr. 4–5)
3. Kodėl Jehovai buvo priimtina tai, kaip Abraomas jį garbino? (rr p. 20, pstr. 18)
4. Kaip Jehovos žodžiai, užrašyti Pradžios 22:17, patvirtina, kad Biblija yra moksliškai patikima? (g88 4/8 „Tiek, kiek žvaigždžių danguje“) (Žiūrėk 2 iliustraciją.)
2 iliustracija
2 iliustracija
Pamąstyk ir pasimokyk
Kodėl galime sakyti, kad viltis, kurią puoselėjo Abraomas, suteikė jam ryžto ir jėgų paklusti Jehovai? Kodėl galime būti tikri, kad jei nuolat turėsime omenyje viltį dėl prikėlimo, ryžto ir jėgų paklusti Jehovai nepritrūksime ir mes? (Žiūrėk 3 iliustraciją.)
3 iliustracija
Kaip, sekdami Abraomo pavyzdžiu, galime, taip sakant, aukoti Jehovai auką, kai:
Kokiomis aplinkybėmis tau, panašiai kaip Abraomui šiame pasakojime, gali prireikti ryžto paklusti Jehovai?
Pažvelk plačiau
Ką, skaitydamas šį pasakojimą, sužinojau apie Jehovą?
Kaip šis pasakojimas susijęs su tuo, ką Jehova yra numatęs dėl žmonijos?
Ko norėčiau Abraomą arba Izaoką paklausti, kai Jehova juos prikels iš mirties?
Jeigu norėtum sužinoti daugiau
Pažiūrėk šio pasakojimo ekranizaciją.
Kaip Abraomas tapo Jehovos artimu draugu ir kaip savo draugystę su Jehova galime stiprinti mes?