Pats didžiausias visų laikų žmogus

AR GALI kuris nors žmogus neabejotinai būti pavadintas pačiu didžiausiu visų laikų žmogumi? Kaip nustatoma žmogaus didybė? Pagal jo karinius sugebėjimus? jo fizinę jėgą? jo proto miklumą?

Istorikas H. Dž. Velsas pasakė, kad žmogaus didybę galima nustatyti pagal tai, ‛ką jis paliko augti po savęs ir ar jis paskatino kitus mąstyti nauja kryptimi su galia, išliekančia po jo’. Nors Velsas nelaikė savęs krikščioniu, jis pripažino: „Pagal šį matą Jėzus yra pirmoje vietoje.“

Aleksandras Makedonietis, Karolis Didysis (dar jam gyvam esant pavadintas „Didžiuoju“) ir Napoleonas Bonapartas buvo galingi valdovai. Būdami įspūdingos asmenybės, jie darė didžiulę įtaką tiems, kuriuos valdė. Tačiau Napoleonas, kaip pranešama, yra pasakęs: „Jėzus Kristus daro įtaką savo pavaldiniams ir valdo juos pats nebūdamas tarp jų.“

Dėl savo gyvų mokymų ir juos atitinkančio savo gyvenimo būdo Jėzus beveik du tūkstančius metų daro veiksmingą įtaką žmonių gyvenimui. Vienas rašytojas tinkamai tai išreiškė žodžiais: „Visos kada nors žygiavusios armijos ir visi kada nors pastatyti jūrų laivynai, visi kada nors posėdžiavę parlamentai ir visi kada nors valdę karaliai kartu paėmus nepadarė tokios galingos įtakos žmonių gyvenimui žemėje.“

Istorinė asmenybė

Tačiau, nors ir keista, kai kurie sako, kad Jėzus niekada negyveno — kad iš tikrųjų jis yra prasimanytas kai kurių pirmojo šimtmečio žmonių. Atsakydamas tokiems skeptikams, gerbiamas istorikas Vilis Diurantas įrodinėjo: „Jeigu keletas paprastų vienos kartos žmonių būtų išgalvoję tokią galingą ir patrauklią asmenybę, tokią aukštą etiką ir tokią įkvepiančią visų žmonių brolybės viziją, tai būtų stebuklas, labiau neįtikimas už bet kurį evangelijose užrašytą stebuklą.“

Pagalvok, ar asmuo, kuris niekada negyveno, būtų galėjęs taip nepaprastai paveikti žmonijos istoriją? Žinyne The Historians’ History of the World pažymima: „Istorinis [Jėzaus] veiklos rezultatas, net vertinant vien pasaulietiniu požiūriu, buvo daug reikšmingesnis negu kurios nors kitos istorinės asmenybės darbai. Nuo jo gimimo prasidėjo nauja era, pripažinta pagrindinių pasaulio civilizacijų.“

Taip, pagalvok apie tai. Net šių dienų kalendoriai pagrįsti manomais Jėzaus gimimo metais. „Laikas iki tų metų žymimas ‛pr. Kr.’, arba prieš Kristaus gimimą, — paaiškinama enciklopedijoje The World Book Encyclopedia. — Laikas po tų metų žymimas ‛po Kr.’, arba po Kristaus gimimo.“

Nepaisant to, kritikai pabrėžia, kad viskas, ką mes iš tikrųjų žinome apie Jėzų, yra Biblijoje. Pasak jų, kitų amžininkų pranešimų apie jį nėra. Netgi H. Dž. Velsas rašė: „Senovės Romos istorikai visiškai ignoravo Jėzų; jis nepaliko pėdsako istoriniuose to laiko pranešimuose.“ Bet ar tai tiesa?

Nors ankstyvieji pasaulietiškieji istorikai apie Jėzų Kristų užsimena labai mažai, vis dėlto tokių pranešimų esama. Autoritetingas pirmojo šimtmečio Romos istorikas Kornelijus Tacitas rašė: „Vardas [krikščionis] kilo nuo Kristaus, kuriam Tiberijaus valdymo metu prokuratorius Poncijus Pilotas įvykdė mirties bausmę.“ Kiti du to laiko Romos rašytojai, Svetonijus ir Plinijus Jaunesnysis, taip pat mini Kristų. Be to, pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas Flavijus rašė apie Jokūbą ir nurodė, kad jis buvo „Jėzaus, pavadinto Kristumi, brolis“.

Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica daroma išvada: „Tie nepriklausomi vienas nuo kito pranešimai įrodo, kad senovės laikais net krikščionybės priešininkai niekada neabejojo Jėzaus istoriškumu; dėl jo pirmą kartą ir nepakankamai pagrįstai buvo ginčijamasi 18-ojo amžiaus pabaigoje, 19-ajame amžiuje ir 20-ojo amžiaus pradžioje.“

Tačiau iš esmės viskas, kas žinoma apie Jėzų, buvo užrašyta jo pirmojo amžiaus pasekėjų. Jų pranešimai išliko evangelijose — Biblijos knygose, kurias parašė Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Kas sakoma šiuose pranešimuose apie Jėzaus asmenybę?

Kas jis buvo iš tikrųjų?

Pirmojo šimtmečio Jėzaus palydovai svarstė tą klausimą. Matydami, kaip Jėzus stebuklingai nuramino audringą ežerą įsakydamas vėjui nutilti, jie stebėjosi: „Kas gi jis toks?“ O kitą sykį Jėzus paklausė savo apaštalų: „Kuo jūs mane laikote?“ (Morkaus 4:41; Mato 16:15)

Jeigu tau pateiktų tokį klausimą, kaip tu atsakytum? Ar Jėzus iš tiesų buvo Dievas? Daugelis žmonių šiandien taip mano. Tačiau jo palydovai niekada nemanė, kad jis Dievas. Apaštalas Petras į Jėzaus klausimą atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mato 16:16)

Jėzus niekada netvirtino esąs Dievas, bet pripažino esąs pažadėtasis Mesijas, arba Kristus. Jis taip pat sakėsi esąs „Dievo Sūnus“, ne Dievas (Jono 4:25, 26; 10:36). Tačiau Biblijoje nesakoma, kad Jėzus buvo toks pat kaip bet kuris kitas žmogus. Jis buvo tikrai ypatinga asmenybė, nes jį Dievas sukūrė anksčiau už visa kita (Kolosiečiams 1:15). Nesuskaičiuojamus milijardus metų dar prieš sukuriant materialią visatą, Jėzus gyveno kaip dvasinis asmuo danguje ir džiaugėsi artimu bendravimu su savo Tėvu, Jehova Dievu, Didžiuoju Kūrėju (Patarlių 8:22, 27-31).

Paskui, maždaug prieš du tūkstančius metų, Dievas perkėlė savo Sūnaus gyvybę į moters įsčias ir Jėzus tapo žmogišku Dievo sūnumi, paprastai moters pagimdytu (Galatams 4:4). Vystydamasis motinos įsčiose ir paskui augdamas, Jėzus priklausė nuo savo žemiškų tėvų, kuriuos Dievas buvo pasirinkęs. Pagaliau Jėzus subrendo ir jam buvo leista aiškiai prisiminti savo ankstesnį bendravimą su Dievu danguje (Jono 8:23; 17:5).

Kodėl jis buvo pats didžiausias žmogus

Kadangi Jėzus uoliai sekė savo dangiškuoju Tėvu, jis buvo pats didžiausias visų laikų žmogus. Kaip ištikimas Sūnus, Jėzus taip tiksliai sekė savo Tėvu, jog galėjo savo mokiniams pasakyti: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14:9, 10) Būdamas čia, žemėje, jis bet kokiomis aplinkybėmis elgdavosi taip, kaip būtų pasielgęs jo Tėvas, Visagalis Dievas. „Aš... nieko nedarau iš savęs, — aiškino Jėzus, — bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė“ (Jono 8:28). Taigi studijuodami Jėzaus Kristaus gyvenimą, mes iš tikrųjų galime aiškiai įsivaizduoti, koks yra Dievas.

Todėl apaštalas Jonas, nors ir pripažino, jog „Dievo niekas niekada nėra matęs“, vis dėlto galėjo parašyti, kad „Dievas yra meilė“ (Jono 1:18; 1 Jono 4:8). Jonas galėjo tai pasakyti, nes jis pažino Dievo meilę matydamas ją Jėzuje, kuris buvo tobulas savo Tėvo atvaizdas. Jėzus buvo užjaučiantis, švelnus, romus ir prieinamas. Būdami su juo gerai jautėsi silpnieji ir prislėgtieji — taip, visokie žmonės — vyrai, moterys, vaikai, turtingieji, vargšai, galingieji ir net dideli nusidėjėliai. Tik piktos širdies žmonės nemėgo jo.

Iš tikrųjų Jėzus ne tik mokė savo pasekėjus mylėti vienas kitą, bet ir parodė jiems, kaip mylėti. Jis pasakė: „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13:34) „Kristaus meilės“ pažinimas „pranoksta bet kokį žinojimą“, — pareiškė vienas iš jo apaštalų (Efeziečiams 3:19). Taip, Kristaus parodyta meilė pranoksta akademines žinias ir „verčia“ kitus atsiliepti į ją (2 Korintiečiams 5:14, ŠvR). Todėl Jėzus, ypač dėl nepranokstamo meilės pavyzdžio, tapo pačiu didžiausiu visų laikų žmogumi. Jo meilė šimtmečiais paliesdavo milijonų žmonių širdis ir paveikdavo jų gyvenimą į gera.

Tačiau kas nors gali prieštarauti: ‛Pažiūrėkite, kokia daugybė nusikaltimų buvo daroma Kristaus vardu — kryžiaus žygiai, inkvizicija ir karai, kuriuose milijonai, tvirtinę esą krikščionys, žudė vienas kitą priešinguose kovos frontuose.’ Bet iš tiesų tie žmonės nepateisino savo tvirtinimo, kad jie yra Jėzaus pasekėjai. Jo mokymai ir gyvenimo būdas smerkė jų veiksmus. Net indusas Mohandas Gandis buvo paskatintas pasakyti: ‛Aš myliu Kristų, bet niekinu krikščionis, nes jie negyvena pagal Kristaus pavyzdį.’

Kodėl naudinga pažinti jį

Tikrai šiandien nėra svarbesnio studijuojamo dalyko kaip Jėzaus Kristaus gyvenimas ir tarnavimas. ‛Žiūrėkite į Jėzų, — ragino apaštalas Paulius. — Svarstykite apie jį.’ Ir pats Dievas, turėdamas omenyje savo Sūnų, liepė: „Klausykite jo!“ Knyga Pats didžiausias visų laikų žmogus padės tau šiuo atžvilgiu (Žydams 12:2, 3; Mato 17:5).

Buvo stengiamasi pateikti kiekvieną įvykį iš žemiškojo Jėzaus gyvenimo, kuris aprašytas keturiose evangelijose, įskaitant jo pasakytas kalbas, jo palyginimus ir stebuklus. Pagal galimybes, viskas yra pasakojama nuoseklia tvarka. Kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiami Biblijos tekstai, kuriais remiantis parašytas skyrius. Tau siūloma perskaityti šiuos tekstus ir atsakyti į pakartojimui pateiktus klausimus.

Vienas Čikagos universiteto mokslininkas neseniai pareiškė: „Per pastaruosius dvidešimt metų apie Jėzų parašyta daugiau negu per ankstesnius du tūkstantmečius.“ Tačiau labai svarbu pačiam apsvarstyti evangelijų pranešimus, nes enciklopedijoje The Encyclopædia Britannica sakoma: „Dažnas šiuolaikinis studentas yra tiek įsigilinęs į prieštaringas teorijas apie Jėzų ir evangelijas, kad jis abejingas pačių tų pagrindinių šaltinių studijavimui.“

Po detalaus, objektyvaus evangelijų pranešimų apsvarstymo, mūsų manymu, tu sutiksi, kad pats didžiausias įvykis žmonijos istorijoje įvyko valdant Romos imperatoriui Augustui Cezariui, kai pasirodė Jėzus iš Nazareto, kad atiduotų už mus savo gyvybę.