Ar kraujo perpylimai nepavojingi?

Mąstantis žmogus, prieš sutikdamas, kad jam būtų daroma kokia nors svarbi gydomoji procedūra, sužino galimą naudą ir pavojus. O kaip yra su kraujo perpylimais? Šiuo metu tai yra pirmutinė priemonė medicinoje. Daugelis gydytojų, kuriems nuoširdžiai rūpi jų pacientai, galbūt nedvejodami perpila kraują. Sakoma, kad kraujas dovanoja gyvybę.

Milijonai žmonių yra davę kraujo arba jo gavę. 1986 ir 1987 metais iš 25 milijonų Kanados gyventojų 1,3 milijono buvo donorai. „[Per] pačius paskutinius metus, kurių statistika yra žinoma, vien tik Jungtinėse Valstijose buvo perpilta nuo 12 iki 14 milijonų vienetų kraujo“ (The New York Times, 1990 m. vasario 18 d.).

„Visada buvo manoma, kad kraujas turi ‛stebuklingų’ savybių, — pažymėjo gyd. Luizas Dž. Kitingas. — Pirmuosius 46 jo vartojimo metus ir gydytojai, ir visuomenė manė kraujo atsargas esant mažiau pavojingas negu buvo iš tikrųjų“ (Cleveland Clinic Journal of Medicine, 1989 m. gegužės mėn.). Kokia padėtis buvo tada ir kaip yra dabar?

Jau prieš 30 metų patologai ir kraujo centrų darbuotojai buvo įspėti: „Kraujas yra dinamitas! Jis gali padaryti daug gera arba daug žalos. Mirštamumas nuo kraujo perpylimų yra toks pat kaip nuo anestezijos eteriu arba nuo apendektomijos. Manoma, kad kas 1000—3000, o gal kas 5000 perpylimų miršta vienas žmogus. Londono apskrityje buvo pranešta, kad viena mirtis ištinka perpylus 13 000 maišelių kraujo“ (New York State Journal of Medicine, 1960 m. sausio 15 d.).

Gal nuo to laiko pavojai buvo pašalinti, ir šiuo metu perpylimas nebepavojingas? Atvirai kalbant, kasmet šimtams tūkstančių žmonių kraujas pakenkia ir daug jų miršta. Skaitydamas šiuos faktus tu galbūt pagalvojai apie ligas, plintančias per kraują. Prieš aiškindamasis apie jas, pagalvok apie mažiau žinomus pavojus.

KRAUJAS IR TAVO IMUNITETAS

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje mokslininkai daugiau sužinojo apie nuostabų kraujo sudėtingumą. Jie sužinojo, kad yra įvairios kraujo grupės. Darant perpylimus yra būtina suderinti donoro ir paciento kraują. Jeigu žmogui, kurio kraujo grupė yra A, perpilamas B grupės kraujas, jam gali prasidėti stipri hemolizinė reakcija. Dėl to gali suirti daug raudonųjų kraujo kūnelių ir žmogus gali greitai mirti. Nors kraujo grupės nustatymas ir kraujo grupių atitikimo testas dabar įprasti dalykai, klaidų pasitaiko. Kasmet žmonės miršta nuo hemolizinių reakcijų.

Faktai rodo, kad suderinamumą lemia daug daugiau faktorių negu tos kelios kraujo grupės, kurios yra derinamos ligoninėse. Kodėl? Na, savo straipsnyje „Kraujo perpylimas — nauda, piktnaudžiavimas ir pavojai“ gyd. Duglas H. Posijus Jaunesnysis rašė: „Beveik prieš 30 metų Sempsonas pavadino kraujo perpylimą gan pavojinga procedūra... [Nuo to meto] buvo atrasta ir charakterizuota dar bent 400 raudonųjų kūnelių antigenų. Be abejo, šis skaičius ir toliau didės, nes raudonojo kūnelio membrana nepaprastai sudėtinga“ (Journal of the National Medical Association, 1989 m. liepos mėn.).

Dabar mokslininkai tyrinėja perpilto kraujo poveikį kūno apsauginei, arba imuninei, sistemai. Ką tai galėtų reikšti tau arba tavo giminaičiui, kurį reikia operuoti?

Kai gydytojai persodina širdį, kepenis ar kitą organą, recipiento imuninė sistema gali pajusti svetimą audinį ir jį atmesti. O juk perpylimas yra audinio transplantacija. Netgi „tinkamai“ suderintas kraujas gali slopinti imuninę sistemą. Viename patologų pasitarime buvo pabrėžta, kad šimtuose medicinos leidinių „kraujo perpylimai siejami su imunologinėmis reakcijomis“ („Daugėja faktų prieš perpylimą“, Medical World News, 1989 m. gruodžio 11 d.).

Svarbiausia tavo imuninės sistemos užduotis yra aptikti ir sunaikinti piktybines (vėžio) ląsteles. Ar imuniteto nuslopinimas gali tapti vėžio ir mirties priežastimi? Apsvarstyk du pranešimus.

Žurnale Cancer (1987 m. vasario 15 d.) buvo pateikti vieno Olandijoje atlikto tyrinėjimo rezultatai: „Buvo pastebėtas labai neigiamas perpylimo poveikis storosios žarnos vėžiu sergančių ligonių gyvenimo trukmei. Iš visų tos grupės pacientų 5 metus išgyveno 48% tų, kuriems buvo perpiltas kraujas, ir 74% tų, kuriems nebuvo.“ Pietų Kalifornijos universiteto gydytojai stebėjo šimtą ligonių, kuriems buvo padaryta vėžio operacija. „Iš visų sirgusiųjų gerklų vėžiu liga atsinaujino 14% tų, kuriems nebuvo perpiltas kraujas, ir 65% tų, kuriems buvo. Burnos ertmės, ryklės ir nosies arba prienosinių ančių vėžys atsinaujino 31% tų pacientų, kuriems nebuvo padarytas perpylimas, ir 71% tų, kuriems buvo“ (Annals of Otology, Rhinology & Laryngology, 1989 m. kovo mėn.).

Ką šie tyrinėjimai pasako apie perpylimus? Savo straipsnyje „Kraujo perpylimai ir vėžio operacijos“ gyd. Džonas S. Spratas padarė išvadą: „Vėžį chirurgams galbūt reikės operuoti be kraujo“ (The American Journal of Surgery, 1986 m. rugsėjo mėn.).

Kita svarbi tavo imuninės sistemos užduotis yra ginti kūną nuo infekcijų. Tad suprantama, kodėl kai kurie tyrinėjimai parodo, jog pacientai, kuriems perpilamas kraujas, yra mažiau atsparūs infekcijoms. Gyd. P. I. Tarteris tyrinėjo tiesiosios žarnos chirurgiją. Iš tų pacientų, kuriems buvo perpiltas kraujas, užsikrėtė 25 procentai, o iš tų, kuriems nebuvo, — tik 4 procentai. Jis pranešė: „Kraujo perpylimai, padaryti prieš operaciją, jos metu arba po jos, sukėlė infekcinių komplikacijų... Pavojus užsikrėsti po operacijos buvo tuo didesnis, kuo daugiau kraujo vienetų buvo perpilta“ (The British Journal of Surgery, 1988 m. rugpjūčio mėn.). Dalyvavusieji 1989 metais surengtoje Amerikos kraujo centrų asociacijos sueigoje sužinojo štai ką: 23 procentams pacientų, kuriems per klubo pakeitimo operaciją buvo perpilta donorų kraujo, išsivystė infekcija, o iš tų, kuriems kraujo nebuvo perpilta, neužsikrėtė nė vienas.

Apie tokį kraujo perpylimo poveikį gyd. Džonas A. Kolinsas rašė: „Būtų tikrai ironiška, jeigu galiausiai būtų nustatyta, kad ‛gydymas’, kuris atrodo esąs mažai kuo naudingas, tik padidina vieną iš pagrindinių tokių ligonių problemų“ (World Journal of Surgery, 1987 m. vasario mėn.).

NEKENKSMINGAS AR LABAI PAVOJINGAS?

Per kraują plintanti liga kelia nerimą sąžiningiems gydytojams ir daugeliui pacientų. Kokia liga? Atvirai kalbant, ne viena liga; jų tikrai daug.

Aptarus geriau žinomas ligas, leidinyje Techniques of Blood Transfusion (1982 m.) nurodomos „kitos su kraujo perpylimu susijusios užkrečiamosios ligos“, tokios kaip sifilis, citomegaloviruso infekcija ir maliarija. Paskui leidinyje sakoma: „Buvo pranešta, kad su perpiltu krauju buvo perduotos kelios kitos ligos, pavyzdžiui, herpeso viruso infekcijos, infekcinė mononukleozė (Epsteino Baro virusas), toksoplazmozė, tripanosomozė [afrikinė miego liga ir Šago liga], leišmaniozė, bruceliozė [banguojanti karštligė], dėmėtoji šiltinė, filariozė, tymai, salmoneliozė ir Kolorado erkinė karštligė.“

Faktiškai tų ligų sąrašas ilgėja. Tu galbūt esi skaitęs tokias antraštes: „Laimo liga nuo perpylimo? Mažai tikėtina, bet specialistai atsargūs“. Ar nepavojingas kraujas asmens, kurio tyrimo dėl Laimo ligos rezultatas teigiamas? Vienai grupei medikų buvo užduotas klausimas, ar jie sutiktų, kad jiems būtų perpiltas toks kraujas. „Visi jie atsakė neigiamai, bet nė vienas nepatarė išpilti lauk tokių donorų kraują.“ Ką visuomenė turėtų manyti apie saugomą kraują, kurio patys žinovai nepriimtų? (The New York Times, 1989 m. liepos 18 d.)

Antra, nerimą kelia tai, jog kraujas, surinktas vienoje šalyje, kurioje paplitusi tam tikra liga, gali būti vartojamas labai toli, kur nei visuomenė, nei gydytojai neįtaria apie pavojų. Šiandien, kai vis daugiau keliaujančiųjų, tarp jų pabėgėlių ir imigrantų, didėja pavojus, kad kraujo produktai gali būti užkrėsti nežinoma liga.

Be to, vienas infekcinių ligų specialistas įspėjo: „Kraujo atsargas galbūt reikia tikrinti, kad per perpylimą nebūtų perduodamos kelios ligos, anksčiau nelaikytos užkrečiamomis, pavyzdžiui, leukozė, limfoma ir demencija [arba Alcheimerio liga]“ (Transfusion Medicine Reviews, 1989 m. sausio mėn.).

Nors šie pavojai šiurpinantys, kiti baugina dar labiau.

AIDS PANDEMIJA

„AIDS visiems laikams pakeitė gydytojų ir ligonių nuomonę apie kraują. Gydytojai, susibūrę Nacionaliniame sveikatos institute į pasitarimą dėl kraujo perpylimo, pasakė, kad tai nėra blogai“ (Washington Post, 1988 m. liepos 5 d.).

AIDS (įgyto imuniteto deficito sindromo) pandemija skaudžiai parodė žmonėms, koks yra pavojus susirgti infekcine liga nuo kraujo. Dabar AIDS užsikrėtę milijonai žmonių. Liga nesuvaldomai plinta. Ir mirštamumas nuo jos yra faktiškai 100 procentų.

AIDS sukelia žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), kuris gali plisti per kraują. Apie šiuolaikinį AIDS antplūdį žmonės sužinojo 1981 metais. Jau kitais metais sveikatos specialistai suprato, kad šis virusas tikriausiai gali būti perduodamas su kraujo produktais. Dabar pripažįstama, kad kraujo pramonė neskubėjo reaguoti netgi tada, kai tapo įmanoma ištirti, ar kraujyje yra ŽIV antikūnų. Galiausiai donorų kraują buvo pradėta tikrinti 1985 metais,a tačiau netgi tada nebuvo tikrinami kraujo produktai, kurie jau buvo lentynose.

Po to visuomenė buvo patikinta, kad ‛kraujo atsargos nebepavojingos’. Tačiau vėliau buvo atskleista, kad AIDS tam tikrą laiką yra neaptinkamas. Po to, kai asmuo užsikrečia, gali praeiti keli mėnesiai, kol jo organizmas pagamina aptinkamus antikūnus. Nežinodamas, kad nešioja virusą, tas asmuo gali duoti kraujo, kurio tyrimo rezultatas bus neigiamas. Taip yra atsitikę. Žmonės, kuriems buvo perpilta tokio kraujo, susirgo AIDS!

Padėtis pasidarė dar liūdnesnė. Žurnalo The New England Journal of Medicine 1989 metų birželio 1 dienos numeryje buvo pranešta apie „slaptas ŽIV infekcijas“. Buvo nustatyta, kad žmonės gali daug metų nešioti AIDS virusą, kurio negalima aptikti šiuolaikiniais netiesioginiais tyrimais. Kai kas norėtų sumenkinti šių atvejų reikšmę teigdami, jog jie reti, tačiau tai parodo, „kad AIDS perdavimo per kraują ir jo komponentus pavojaus negalima visiškai pašalinti“ (Patient Care, 1989 m. lapkričio 30 d.). Nerimą kelia tokia išvada: neigiamas tyrimo rezultatas negali būti laikomas geros sveikatos įrodymu. Kiek dar žmonių užsikrės AIDS nuo kraujo?

KITAS TREPTELĖJIMAS? O GAL TREPTELĖJIMAI?

Daugelis daugiabučių namų gyventojų yra girdėję, kaip kažkas virš jų kartą trepteli koja; tada jie galbūt įsitempę laukia antro treptelėjimo. Kalbant apie kraują niekas nežino, kiek dar gali būti baisių „treptelėjimų“.

AIDS virusas buvo pavadintas ŽIV, tačiau kai kurie specialistai dabar jį vadina ŽIV-1. Kodėl? Nes jie aptiko kitą AIDS virusą (ŽIV-2). Šis gali sukelti AIDS požymius ir yra paplitęs kai kuriose vietovėse. Be to, „jį ne visada galima aptikti šiuo metu čia atliekamais tyrimais dėl AIDS, — pranešama 1989 metų birželio 27 dienos The New York Times numeryje. — Dėl naujų atradimų... kraujo centrų darbuotojams dar sunkiau būti įsitikinusiems, kad duodamas kraujas yra nepavojingas“.

O ką galima pasakyti apie tolimus AIDS viruso „giminaičius“? JAV prezidento komisija pareiškė, kad viena tokių virusų rūšis, kaip „manoma, sukelia suaugusiųjų T limfocitų leukozę-limfomą ir sunkią nervų ligą“. Jau yra donorų, užsikrėtusių šiuo virusu, ir jis gali plisti per kraują. Žmonės turi teisę paklausti: ‛Ar kraujo centruose kraujas gerai ištiriamas dėl visų šių virusų?’

Iš tikrųjų tik ateitis parodys, kiek virusų, plintančių per kraują, slypi kraujo atsargose. „Nežinomi gali kelti daugiau nerimo negu žinomi, — rašo gyd. Haroldas T. Merimenas. — Perduodamus virusus, kurių inkubacinis laikotarpis trunka daug metų, bus sunku sieti su perpylimais ir netgi dar sunkiau aptikti. Žmogaus T limfotropinių virusų grupė tikrai yra tik pirmoji iškilusi į paviršių“ (Transfusion Medicine Reviews, 1989 m. liepos mėn.). „Lyg AIDS epidemija būtų per menka bėda, ... devintajame dešimtmetyje dėmesį patraukė daugelis naujų numanomų arba apibūdintų perpylimo pavojų. Nereikia didelės vaizduotės, kad galėtum numanyti, jog yra kitų sunkių virusinių ligų, perduodamų su perpilamu krauju“ (Limiting Homologous Exposure: Alternative Strategies, 1989 m.).

Jau buvo tiek daug „treptelėjimų“, kad Ligų profilaktikos centras pataria imtis „visuotinių atsargumo priemonių“. Tai yra ‛medikai turėtų manyti, kad visi pacientai yra užsikrėtę ŽIV ir kitokiais krauju perduodamais patogeniniais virusais’. Medikai ir visuomenės atstovai visai pagrįstai keičia savo požiūrį į kraują.

[Išnaša]

[Rėmelis 8 puslapyje]

„Nors ir imamasi kai kurių apsaugos priemonių, ... kraujo ar jo produktų perpylimo metu arba po to maždaug 7% pacientų įvyksta reakcijos“ (Nederlands Tijdschrift voor Geneeskunde, 1984 m. lapkričio 3 d.).

[Rėmelis 9 puslapyje]

Danų mokslininkas Nilsas Jernė 1984 metais gavo Nobelio premiją už pasiekimus medicinos srityje. Paklaustas, kodėl atsisakė kraujo perpylimo, jis pasakė: „Žmogaus kraujas yra lyg jo pirštų atspaudai — nebūna dviejų visiškai vienodų kraujo tipų.“

[Rėmelis 10 puslapyje]

KRAUJAS, PAŽEISTOS KEPENYS IR...

„Paradoksas, kad su krauju perduodamas AIDS... niekada nekėlė tokios didelės grėsmės kaip kitos ligos, pavyzdžiui, hepatitas“, — buvo paaiškinta Washington Post.

Taip, daugybė žmonių sunkiai susirgo ir mirė nuo tokio hepatito, kuriam nėra specialaus gydymo. Pagal 1989 metų gegužės 1 dienos U.S.News & World Report numerį, Jungtinėse Valstijose maždaug 5 procentai žmonių, kuriems perpilamas kraujas, suserga hepatitu — 175 000 per metus. Maždaug pusė jų tampa nuolatiniais nešiotojais ir mažiausiai 1 iš 5 suserga kepenų ciroze arba vėžiu. Buvo paskaičiuota, kad 4000 žmonių miršta. Įsivaizduok, kokias antraštes tu skaitytum laikraščiuose, jeigu sudužtų didžiulis reaktyvinis lėktuvas ir žūtų visi jo keleiviai. Bet juk 4000 mirčių — tai tas pats, kas tokio keleivių pilno lėktuvo sudužimas kiekvieną mėnesį!

Gydytojai jau seniai žino, kad lengvos formos hepatitas (A tipas) plinta per užterštą maistą arba vandenį. Vėliau jie sužinojo, kad sunkesnės formos hepatitas plinta per kraują, tačiau niekaip negalėjo aptikti šio hepatito kraujyje. Galiausiai gabūs mokslininkai išmoko aptikti šio viruso (B tipas) „pėdsakus“. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kraujas jau buvo tiriamas kai kuriose šalyse. Kraujo atsargos atrodė esą nepavojingos, o kraujo ateitis — šviesi! Tačiau kaip buvo iš tikrųjų?

Netrukus paaiškėjo, kad tūkstančiai žmonių, kuriems buvo perpiltas patikrintas kraujas, vis tiek susirgo hepatitu. Po sekinančios ligos daugelis sužinojo, kad jų kepenys sugadintos. Tačiau jeigu kraujas buvo patikrintas, kaip tai atsitiko? Kraujas buvo užkrėstas kitokiu, vadinamuoju „ne A ir ne B“ (NANB), hepatitu. Visą dešimtmetį juo per perpylimus užsikrėsdavo žmonės; Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Japonijoje, Jungtinėse Valstijose ir Švedijoje šiuo hepatitu užsikrėtė nuo 8 iki 17 procentų asmenų, kuriems buvo perpiltas kraujas.

Vėliau laikraščiuose pasirodė tokios antraštės: „Paslaptingojo ne A ir ne B hepatito virusas galiausiai aptiktas“, „Kraujo karštligės nuslopinimas“. Ir vėl buvo pranešama: ‛Nepagaunamasis elementas surastas’! 1989 metų balandžio mėnesį visuomenei buvo paskelbta, kad dabar tyrimais įmanoma aptikti NANB; jis buvo pavadintas hepatitu C.

Tau galbūt kyla klausimas, ar tai ne per ankstyvas nuraminimas. Iš tikrųjų italų tyrinėtojai pranešė apie kitokį hepatito virusą, mutantą, kuris gali būti trečdalio visų hepatitų sukėlėjas. „Kai kurie specialistai, — sakoma 1989 metų lapkričio mėnesio Harvard Medical School Health Letter numeryje, — būgštauja, kad A, B, C ir D dar nėra visos hepatito virusų rūšys; gali atsirasti ir kitų.“ 1990 metų vasario 13 dienos The New York Times numeryje buvo pareikšta: „Specialistams kyla didelis įtarimas, kad hepatitą gali sukelti ir kiti virusai; jeigu jie bus atrasti, jie bus pavadinti hepatitu E ir taip toliau.“

Ar kraujo centrams nereikės dar ilgai ieškoti tyrimo būdų, kad kraują padarytų nepavojingą? Kalbėdamas apie išlaidų problemą, Amerikos Raudonojo kryžiaus organizacijos direktorius pasakė šiuos nerimą keliančius žodžius: „Mes tiesiog negalime nuolat kurti įvairius tyrimų metodus kiekvienam galinčiam paplisti infekciniam elementui“ (Medical World News, 1989 m. gegužės 8 d.).

Nepatikimas netgi tyrimas dėl hepatito B; daugelis iki šiol užsikrečia šiuo hepatitu per kraują. Be to, ar žmones patenkins paskelbti tyrimai dėl hepatito C? Žurnalo The Journal of the American Medical Association 1990 metų sausio 5 dienos numeryje buvo paaiškinta, kad gali praeiti metai, kol ligos antikūnai yra aptinkami tiriant. O kol kas žmonėms perpilamas kraujas gali sužaloti kepenis ir pražudyti juos.

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

Šago liga parodo, kaip kraujas nuneša ligą toli gyvenantiems žmonėms. Leidinio „The Medical Post“ 1990 metų sausio 16 dienos numeryje buvo pranešta, kad ‛Lotynų Amerikoje 10—12 milijonų žmonių yra chroniškai užsikrėtę šia liga’. Ji buvo pavadinta „vienu iš didžiausių perpylimo sukeliamų pavojų Pietų Amerikoje“. „Blakė žudikė“ įkanda miegančiai aukai į veidą, siurbia kraują ir tuštinasi į žaizdą. Auka gali sirgti Šago liga keletą metų (ir tuo metu galbūt duoti kraujo), kol prasideda mirtini širdies sutrikimai.

Kodėl tai turėtų kelti nerimą žmonėms, gyvenantiems tolimuose žemynuose? 1989 metų gegužės 23 dienos „The New York Times“ numeryje gyd. L. K. Altmanas pranešė apie pacientus, kurie po perpylimo susirgo Šago liga, o vienas net mirė. Altmanas rašė: „Kiti atvejai galbūt liko nenustatyti, nes [vietiniai gydytojai] nežino Šago ligos ir nežino, kad ji gali plisti perpilant kraują.“ Taip, kraujas gali būti priemonė, per kurią labai plinta ligos.

[Rėmelis 12 puslapyje]

Gyd. Knudas Lund-Olesenas rašė: „Donorais tampa kai kurie žmonės iš didelės rizikos grupių, nes tuomet jie ir taip yra ištiriami dėl AIDS, todėl aš manau, jog yra pagrindas nesutikti, kad būtų daromas kraujo perpylimas. Jehovos Liudytojai jo atsisako jau daugelį metų. Gal jie žiūrėjo į ateitį?“ („Ugeskrift for Læger“, 1988 m. rugsėjo 26 d.)

[Iliustracija 9 puslapyje]

Peršautas popiežius išliko gyvas. Bet tik išėjęs iš ligoninės jis buvo dviem mėnesiams vėl sugrąžintas „kentėdamas didžiules kančias“. Kodėl? Per perpiltą kraują jis užsikrėtė citomegalovirusu, nuo kurio galėjo mirti

[Šaltinio nuoroda]

UPI/Bettmann Newsphotos

[Iliustracija 12 puslapyje]

AIDS virusas

[Šaltinio nuoroda]

CDC, Atlanta, Ga.