9 skyrius
Vyrai, kurie gali padėti tau pasiekti tikslą
1, 2. (a) Kas mums būtina sielvarto metu? (b) Kas gali pasiūlinti jį krikščionių susirinkime?
PADRĄSINANTIS žodis sielvarto metu, ištiesta pagalbos ranka, kaip gresia nelaimė, visa tai gali būti tikra palaima. Žengdami savo pasirinktu keliu kad pasiektume amžino gyvenimo tikslą, susidursime su kliūtimis. Todėl būtina tokia meilinga pagalba. Ir tai yra palaima, kad krikščionių susirinkime ištikimi broliai vyresnieji gali mums duoti stiprybę ir nuraminimą.
2 Biblijoje tokie „ganytojai“ pažymėti kaip „dovanos žmonių pavidale“, kuriuos davė Jėzus Kristus, kad susirinkimas būtų auklėjamas meilėje (Hebrajams 4:7-10). Jeigu pas tave kada atsiras jausmas, kad tavo tikėjimas silpsta arba dėl kokios nors problemos ir bandymo tu esu sumišęs, nugalėtas arba net praradęs drąsą, tu prašyk vyresniuosius padėti tau išlaikyti sprendimą, kad paliktum pripažintu Jėzaus mokiniu.
3. Koks pamokymas duodamas vyresniesiems 1 Petro 5:1-3?
3 Žodžių, kuriuos skyrė ap. Petras vyresniesiems, tyrinėjimas mums parodo, kaip ir kodėl jie mums galėtų stiprinanti pagalba. Mes skaitome:
„Taigi esančius jūsų tarpe vyresniuosius meldžiu aš, taip pat vyresnysis ir Kristaus kentėjimų liudytojas, taip pat ir dalininkas. Jo garbės, kuri turi būti apreikšta ateityje: ganykite jums pavestą Dievo kaimenę, rūpindamies ja ne tik verčiami, bet savo valia kaip Dievui tinka, ne dėl bjauraus pelno, bet geru noru, ne kaip viešpataują tiems, kurie yra jums tekusi dalis, bet pasidarę pavyzdys kaimenei širdimi“ (1 Petro 5:1-3).
4. Kaip iš Petro žodžių išeina, kad jis neaukštino save prieš vyresniuosius, kuriems rašė?
4 Mes galime džiaugtis, kad yra krikščioniški vyrai, norintys sekti ap. Petro patarimu. Suteikdami dvasinę pagalbą susirinkimo nariams jie elgiasi pagal tą pačią dvasią, kaip apaštalas. Juos ragina Dievui meilė ir savo broliams. Atkreipk dėmesį, kad Petras nesikėlė save aukščiau vyresniųjų, kuriuos mokė arba drąsino. Jis kalbėjo apie save kaip apie „bendraganytoją“ (vyresnį, N. P.). Reiškia ap vadino save broliu, užjaučiančiu jų padėtį kaip vyresniųjų susirinkime. Vyresnysis, parodantis tokią užuojautą savo tikėjimo palydovams, yra tikra palaima savo broliams.
5. Kokiu būdu Petras buvo „Kristaus kentėjimų liudytoju“?
5 Petro žodžiai taip pat parodo, kad jis suprato sunkią atsakomybę, perduotą jam. Jis vadina save „Kristaus kentėjimų liudytoju ir dalininku Jo garbės, kuri turi būti apreikšta“. Petras pats matė kaip Dievo Sūnų žemino, niekino ir pagaliau prikalė prie stulpo. Jis taip pat matė prisikėlusį Jėzų Kristų ir Jo paėmimą į dangų. Savo antrame laiške jis rašė:
„Nes ne gudriai pramanytomis pasakomis sekdami mes apskelbėme mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, bet po to, kaip buvome Jo didenybės regėtojais. Nes Jis ėmė iš Dievo ir Tėvo garbę ir šlovę, kuomet nuo kilniausios garbės atėjo Jam toksai balsas: Šitas yra mano mylimiausias sūnus, kurį Aš sau pamėgau, Jo klausykite. Mes girdėjome tą iš dangaus atneštą balsą, kada buvome su Juomi šventame kalne“ (2 Petro 1:16-18; sulyg. Mato 16:28; 17:19).
6. Kodėl vyresnieji, kuriems rašė Petras, turėjo pagrindą sekti jo žodžiais?
6 Vyresnieji, kuriems Petras siuntė savo padrąsinančius žodžius, turėjo gerą pagrindą atkreipti į juos dėmesį, nes jis vadino save „Kristaus kentėjimų liudytoju ir dalyviu Jo garbės, kuri turi apsireikšti“. Apaštalas apeliavo į juos ne tik su ramumu, bet ir davė jiems vertą sekti pavyzdį, nes kaip parodo Biblija, ką jis matė, tą uoliai skelbė ir kaip kada esant dideliam pavojui (Apaštalų darbų 2:22-38; 4:8-12, 19, 20; 5:29-32).
7, 8. (a) Ką vyresnieji turi pripažinti kaimenės savininku ir kodėl? (b) Kokią įtaką turi jų elgesys su susirinkimo nariais?
7 Vyresnysis, kuris šiandieną nori sekti Petru, turi pripažinti, kad susirinkimo nariai priklauso ne jam, bet Dievui Jehovai. Ap. Povilas taip pat atkreipė dėmesį į tą svarbų faktą. Susirinkime Efezo vyresniesiems jis kalbėjo: „Žiūrėkite patys savęs ir viso būrio, kuriame šventoji dvasia jus pastatė valdyti Dievo bažnyčią, kurią Jis yra įgijęs savo krauju“ (Apaštalų darbų 20:28).
8 Dievas Jehova sumokėjo aukštą kainą išpirkti krikščioniškus narius savo nuosavybėn. Jie buvo išpirkti brangiu Dievo Sūnaus krauju. Kaip vyresnieji pripažįsta tą vertę kaip prižiūrėtojai Dievo akyse, tas paskatina juos padėti kiekvienam atskirai pasilikti verta Aukščiausiojo nuosavybe. Jeigu jie imtų niekinti kaimenę, už tai jiems tektų atsakyti prieš Dievą. Todėl vyresnieji turi pripažinti kiekvieno susirinkimo nario vertę. Tas apsaugos, kad jie negalvotų turintys pirmenybę ir galėtų elgtis grubiai ir valdingai (Sulyg. Priešingu atveju Apaštalų darbų 20:29). Atskirai susirinkimo nariai yra mokomi, kad jiems yra parodoma verta ir teisinga pagarba. Kaip vyresnieji pasirodys tikrais „ganytojais“ ir bus suinteresuoti dvasine ir fizine visos kaimenės gerove, tada visi jausis saugiai.
„NEPRIVERSTINAI, BET SAVO VALIA“
9, 10. (a) Kaip gali parodyti vyresnysis, kad gano kaimenę „priverstinai“? (b) Kas parodo, kad susirinkimas ganomas savo valia?
9 Jeigu kam būtina pagalba, jis mieliau kreipsis į tą, kas turi ne tik sugebėjimą, bet ir norą padėti. Todėl Petras ragina vyresniuosius ganyti „nepriverstinai, bet savo valia“ (1 Petro 5:2). Kas nori būti geru ganytoju susirinkime, neturi atlikti savo darbo tiktai dėl pareigos. Vyresnysis, žiūrintis į užduotį susirinkime kaip į naštą ir nematantis joje jokio džiaugsmo, daro tai „priverstinai“, kaimenė tai pastebėjus, laikysis nuo jo atokiai, nuošalyje. Ji nenori apsunkinti tokį vyresnįjį savo problemomis. Bet jeigu vyresnysis randa džiaugsmą vykdydamas savo atsakomybę, nes tikrai ir teisingai nori išpildyti jam pavestą darbą, susirinkimo nariai jaus prie jo potraukį. Tokio pasiruošimo pradžia yra gili meilė tarnauti Dievui ir Jo tautos susirinkimui. Tai įrodo, kad vyresnysis vykdo tarnybą gerai ir teisingai.
10 Žinoma, vyresnysis turi parodyti atskyrimo sugebėjimą, kad neimtų ant savęs didesnės užduoties, negu gali pakelti. Jis gal būt tapo senesnis ir sveikata pablogėjo, todėl jis jau negali padėti tiek, kiek anksčiau ir jam reikia prašyti kitų vyresniųjų pagalbos. Ir vis dėlto jis dar randa džiaugsmą savo galimybių rėmuose būti „geros valios ganytoju“.
„NE DĖL BJAURAUS PELNO, BET GERU NORU“
11. Kodėl yra pavojus, jeigu kas gano susirinkimą dėl „bjauraus pelno“?
11 Vyresnysis turi turėti ne tik paslaugumo dvasią, bet ir tyrą nesavanaudiškumo dvasią, jeigu tikrai nori padėti savo broliams. Ap. Petras perspėja būti ganytoju dėl „bjauraus pelno“. Jeigu ganytojas pareigas panaudoja materialiniam pranašavimui pasiekti, autoritetui arba valdžiai, tada būtų negarbingas panaudojimas pareigų. Nors, tiesa, Biblija pataria vyrams, kurie darbuojasi žodžiu ir mokymu parodyti „dvigubą pagarbą“ (1 Timotiejui 5:17, 18). Bet tą pagarbą turi parodyti susirinkimo nariai patys savaime. Joks vyresnysis neturi ieškoti ar galvoti, kad turi tam tikslą — teisę jos reikalauti. Galbūt jis pasieks garbės, kadangi jo sąlygos leidžia pašvęsti daugiau laiko Karalystės darbui arba jis turi tam gabumų. Jis lengvai gali patekti į gundymą ir turėti naudą iš savo garbės, jeigu išvysto naudą materialiniams daiktams, kuriuos gali jam duoti kiti ir todėl daro paslėptas užuominas. Galbūt dėl tos priežasties jis daugiau bendrauja su pasiturinčiais susirinkime ir niekina kitus. Gali būti, kad jis ieško pagyrimo, o teisingą kritiką arba patarimą ignoruoja arba visai atmeta.
12, 13. Kaip ap. Povilas įrodė, kad jis uoliai tarnauja broliams?
12 Tas galbūt atsitinka palyginti nedaugeliui vyrų šių dienų krikščioniškam susirinkime, bet vyresnieji neturi sumenkinti savo pavojaus. Jie turi priešintis mažiausiam polinkiui gauti materialinės naudos iš savo dvasinių santykių su broliais. Tuo atžvilgiu puikų pavyzdį mums davė ap. Povilas. Susirinkimo vyresniesiems Efeze jis galėjo pasakyti:
„Todėl atsiminkite, kad aš per trejus metus naktį ir dieną nesilioviau su ašaromis raginęs kiekvieną iš jūsų. Aš negeidžiau nei kieno sidabro, aukso ar drabužio, kaip jūs patys žinote: mano ir tų, kurie su manimi yra, reikmeniai tarnavo šitos rankos. Visame aš jums rodžiau, kad taip dirbant reikia šelpti silpnesnius ir atsiminti Viešpaties žodį, nes Jis pasakė: Laimingesnis dalykas duoti, negu kaip imti“ (Apaštalų darbų 20:31-35).
13 Susirinkimas turi neišmatuojamą naudą iš vyresniųjų (naudos) veiklos, kurie tarnauja taip uoliai kaip ap. Povilas. Jis džiaugėsi, kad galėjo tarnauti savo broliams. Jis niekada nenorėjo to, ką jie turi, ir kuom galėtų jis pasinaudoti. Jis džiaugėsi, kad nuoširdžiai ką galėjo atiduoti savo broliams, kad juos pamokintų.
14.
14 Kad jis ir jo palydovai neveidmainiškai tarnavo savo broliams, išeina iš jo žodžių Tesalonikiečiams:
„Nes mes niekuomet nekalbėjome saldžiais viliojimo žodžiais, kaip jūs žinote ir neieškojome progos godulystei, Dievas yra liudytojas. Mes neieškome žmonių garbės nei pas jus, nei pas kitus. Nors mes galėjome būti jums apsunkinimas, kaip Kristaus apaštalai, tačiau mes pasidarėme mažutėliai jūsų tarpe, kaip kad žindyvė rūpinasi savo vaikais. Taip mylėdami jus mes nuoširdžiai geidėme duoti jums ne tiktai Evangeliją, bet ir mūsų sielas, nes pasidarėte mums mylimiausieji“ (1 Tesalonikiečiams 2:5-8).
Taip, neieškodamas asmeninės naudos Povilas elgėsi su susirinkimo nariais, kaip maitinanti motina labai myli savo vaikus ir jų interesus stato aukščiau savųjų (Sulyg. Jono 10:11-13).
15. Kokiu būdu vyresnieji turi ganyti kaimenę?
15 Savo tarnavimą vyresnysis turi pravesti ne tiktai dėl teisingo paskatinimo rūpinimųsi kaimene, bet taip pat yra svarbu, kad teisingu būdu užsiimtų susirinkimu. Ap. Petras davė vyresniesiems patarimą „neviešpatauti jiems tekusiai daliai jiems paskirtų žmonių, bet pavyzdį parodyti kaimenei“ (1 Petro 5:3). Pagal tą paraginimą vyresnieji nepasikels aukščiau savo brolių, nes tai prieštarautų direktyvoms, kurias Jėzus davė savo pasekėjams:
„Jūs gi nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų mokytojas Kristus, o visi jūs broliai. Ir nei vieno nevadinkite žemėje sau Tėvu, nes vienas yra jūsų Tėvas, kuris yra danguje. Nesivadinkit mokytojais, nes jūsų Mokytojas vienas — Kristus. (Kas iš jūsų didesnis, bus jūsų tarnas)“ (Mato 23:8-11).
Todėl vyresnysis neįsakinės kaip valdovas ir nebandys reglamentuoti susirinkimo narių, bet su ramumu tarnaus savo broliams. Savo geru pavyzdžiu jis paskatins kaimenę sekti Kristumi (Sulyg. 1 Tesalonikiečiams 2:9-12).
16. Kodėl galime su pasitikėjimu kreiptis į ištikimus vyresniuosius?
16 Kaip vyresnieji savo krikščionišku gyvenimu ir veikla duoda gerą pavyzdį, tada jie labai padeda savo tikėjimo broliams, kad Dievas Jehova atrastų juos patikimais. Be to, Jėzus Kristus „Aukščiausias Ganytojas“, kurie Jam tarnauja Jo šlovės apsireiškimo metu kaip „Karalių Karaliaus ir viešpataujančiųjų Viešpaties“ Jis apdovanos visus ištikimus ganytojus (Apreiškimo 19:16; 1 Timotiejui 6:15). Ap. Petras rašė: „O kuomet pasirodys vyriausias ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką“ (1 Petro 5:4). Vyrai, tarnaujantys savo broliams su tikslu, yra didelė pagalba susirinkimui. Jie padeda broliams rasti didelį džiaugsmą krikščioniškame gyvenimo kelyje (2 Korintiečiams 1:24). Todėl nedelsk priimti ištikimų vyresniųjų pagalbos visada, kaip ji tau yra būtinai reikalinga.