5 SKYRIUS
Kaip išliko geroji žinia?
1. Kodėl išliko Biblija iki šių dienų?
DAUGELIS senovės manuskriptų pradingo. Kaip ir jų rašytojai, jie sugrįžo į dulkes, nueidami į užmarštį. Iš daugumos manuskriptų liko tik fragmentai. Biblija tebėra ir šiandieną. Tai atitinka žodžiams iš 1 Petro laiško 1:24, 25:
„Nes visas kūnas kaip žolynas, ir visa žmonių šlovė — kaip žolės žiedas, bet Viešpaties (Jehovos, NP) žodis pasilieka per amžius.“
Tai yra tikras stebuklas, kad biblinė ataskaita tvirtai atsilaikė prieš griaunantį laiko poveikį ir puolimą iš priešų pusės. Be abejonės, Pats Dievas pasirūpino, kad „geroji žinia“ išliktų ir šiuolaikiniu kritišku metu būtų kaip vadovas.
BIBLIJOS IŠSAUGOJIMAS
2. Kaip išsilaikė pirmieji bibliniai Mozės raštai ir kaip ilgai?
2 Inspiruoti Biblijos rašytojai pradžioje savo knygoms naudojo medžiagą iš gyvulių odų. Ištikimi vyrai pasirūpino, kad pirmieji „sandoros skrynios“ aprašymai būtų paslėpti ir patikimai saugomi. Tai buvo šventa skrynia, kurią padarė izraelitai pagal Dievo paliepimą (Pakartoto Įstatymo 31:26; 1 Samuelio 10:25). Kai izraelitai pateko į stabų garbinimo kultą, įstatymo knyga, kurią parašė Mozė, pasimetė kurį laiką, tačiau teisingas karalius Josijas rado ją, kai liepė sutvarkyti šventyklą Jeruzalėje. Tie pirmieji Raštai vėliausiai pradingo tada, kai babiloniečiai sugriovė šventyklą 607 m. prieš m. e.
3. (a) Kas parodo, kad Danieliaus laike buvo Biblijos kopijos? (b) Kaip išsipildė 537 m. prieš m. e. Jeremijo pranašystė 29:10?
3 Taip buvo išsaugotos tos rankraštinės, inspiruotos Raštų kopijos, iki Dievo tarno Danieliaus, belaisvio Babilone, kuris dėka „tų knygų“ sužinojo iš Jeremijo pranašystės, kad judėjų nelaisvė praslinkus 70 metų 537 m. prieš m. e. pasibaigs (Danieliaus 9:2). Iš istorijos mes sužinome, kad jų nelaisvė tikrai baigėsi tais metais, kadangi Dievas pasirūpino, kad judėjų likutis grįžtų į Jeruzalę ir vėl atstatytų Dievo šventyklą.
4. (a)Už ką išstojo Ezdra, kas pasitarnavo žydams didele nauda? (Ezros 7:6) (b) Koks naujas vystymasis turėjo pradžią 280 m. preiš m. e.?
4 Po to išstojo šventikas Ezdra, Šventųjų Raštų kopijuotojas, kad kasdien būtų skaitoma iš tikrojo Dievo įstatymo knygos (Nehemijo 8:13, 18). To tikslo įgyvendinimui atsirado daug kopijuotojų. Jie perrašinėjo Raštus ranka, kad gautų daugiau kopijų ir perduotų jas judėjams, išsklaidytiems tuometiniame pasaulyje. 280 metais prieš m. e. Aleksandrijoje (Egiptas) pradėjo versti tenykščiams, kalbantiems graikiškai judėjams, Žydų Raštus į graikų kalbą. Tas vertimas žinomas kaip Septuagintas (kas reiškia septyniasdešimt) kadangi jį darė 70 žydų.
5. (a) Kokių atsargumo priemonių ėmėsi Rašto kopijuotojai, kad išvengtų klaidų? (b) Ką leidžia suprasti Izaijo ritinio prie Negyvosios jūros palyginimas su rankraščiais iš 10-to šimtmečio? (Pakartoto Įstatymo 4:2)
5 Žydų Raštų perrašinėjimas vyko labai kruopščiai ir perrašinėtojai ėmėsi nepaprastų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta klaidų. Jie tikrino, kas parašyta, skaičiuodami žodžius, ir net raides, o jeigu rasdavo vieną netikslią raidę, sunaikindavo visą rankraščio dalį, perrašydami ją iš naujo. Teksto tikrumo įrodymui, rankraštis, kilęs nuo dešimto m. e. šimtmečio, buvo palygintu su pažodiniu Izaijo ritinio tekstu kilusiu nuo pirmojo ar antrojo amžiaus prieš m. e., kurį rado archeologai prie Negyvosios jūros. Tekstai pasirodė analogiški. Tai reiškia, kad Biblijos tekstas tūkstančių metų bėgyje nežiūrint pakartotinų perrašymų, išliko be jokių klaidų.
6. Kaip mes galime būti įsitikinę, kad šiuolaikinės Biblijos tekstas yra tikslus?
6 Taip pat kopijuojant krikščioniškus graikų Raštus buvo panaudotas stebėtinas kruopštumas. Todėl mes galime būti tikri, kad Žydų ir Graikų Raštai sudarantys Biblijos pagrindą, turi pažodinius tekstus, atitinkančius originaliems raštams, kurie buvo „inspiruoti Dievo“. Sulyginamoji dešimties tūkstančių rankraščių studija daugelyje kalbų patvirtina tai. Taigi, spausdinta Biblija, kurią mes šiandieną turime daugiau kaip 1500 kalbų, yra tas pats „Žodis“, kuris buvo parašytas Dievo inspiracijoje, pradedant nuo 16 šimtmečio prieš m. e. iki 1-ojo m. e. šimtmečio.
PASTANGOS NUSLOPINTI „GERĄJĄ ŽINIĄ“
7. (a) Kas buvo Biblijos priešais Jėzaus dienose? Ką kalbėjo jiems Jėzus ir kaip reagavo jie į tai? (Mato 23:27, 28) (b) Ką panaudojo šėtonas, kad pratęstų savo pasipriešinimą „gerajai žiniai“? (2 Petro 2:1, 2)
7 Visais laikais Biblija turėjo priešų. Didžiam nustebimui, pagrindiniais jos priešais buvo religiniai vadai, kurie tvirtino mokantys iš Biblijos. Taip, pavyzdžiui, kalbėjo Jėzus apie religinius savo laiko vadus, kad jie nuvertino Dievo Žodį savo padavimais, mokydami žmonių mokslų ir įstatymų (Mato 15:6-9). Todėl Jėzus juos pasmerkė, sakydamas:
„Jūsų tėvas velnias ir jūs norite tenkinti savo tėvo geidulius. Jis buvo žmogžudys nuo pradžios ir nepasiliko tiesoje, nes nėra jame tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba iš to, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8:44).
Kadangi Jėzus kalbėjo tiesą ir skelbė „gerąją žinią“ apie Dievo ketinimą išlaisvinti žmoniją, tie religiniai vadai siekė nužudyti Jį. Nors Jėzus įkūrė krikščionišką susirinkimą kaip „tiesos ramstį ir sutvirtinimą“, šėtonas velnias parodė savo pasipriešinimą prieš gerąją žinią padedant religiniams bendrininkams (1 Timotiejui 3:15).
8. (a) Kokiais žodžiais nusakė Biblija didelį atpuolimą? (Mato 7:15, 20) (b) Kada ir kas įkūrė „krikščionybę“? (c) Kieno sudėtine dalimi tapo „krikščionybė“? (d) Kas daro „krikščionybės“ bažnyčias Dievo priešais?
8 56-ais m. e. metais ap. Povilas kalbėjo krikščioniško susirinkimo vyresniesiems Efeze, ko jie turėtų laukti:
„Aš žinau, kad man išvykus, įsibraus pas jus plėšrūs vilkai, kurie nesigailės kaimenės ir iš jūsų pačių tarpo kelsis vyrai, kurie kalbės perkreiptus dalykus, kad patrauktų mokinius paskui save“ (Apaštalų darbų 20:29, 30).
Taip ir įvyko, 325 m. e. metais nekrikštytas Romos ciesorius Konstantinas įkūrė „krikščionybę“. Šioje religinėje sistemoje krikščioniškas mokymas buvo iškreiptas ir surištas su šėtono inspiruotomis senovės Babilono paslaptimis, kuris buvo klaidingų religijų pradžia. Taip krikščionybės religija tapo pasaulinės klaidingos religijos valdžios sudėtine dalimi, kuri Biblijoje pažymėta kaip „Babilonas Didysis, žemės paleistuvysčių ir bjaurumų motina“ (Apreiškimo 17:3-5). Paleistuvavimu suprantami poelgiai religinių bendruomenių, pretenduojančių būti Dievo tarnais, tačiau draugaujančių su politiniais šio pikto pasaulio valdovais. Tuomi jie padaro save „Dievo priešais“ (Jokūbo 4:4). Dažnai krikščionybės bažnyčios kurstė politinius vadus persekioti tikruosius krikščionis.
9. Kokie istoriniai įvykiai įrodo, kad „krikščionybė“ užsitraukė ant savęs kraujo praliejimo kaltę? (Jeremijo 2:34)
9 Iš išorės kokia nors bažnyčia gali atrodyti labai graži, ypač pagalvojus apie jų didingus soborus, bazilikas ir katedras, o taip pat iškilmingas apeigas ir puikią muziką. Tačiau, kokia „krikščionybės istorija“? Šimtmečiais ji plėšė bejėges tautas, kolonizavo ir engė. Istorija praneša apie kruvinus kryžiaus žygius Artimuosiuose Rytuose, apie baisią inkviziciją daugelyje katalikiškų pavergtų šalių, apie karą prieš Kiniją, o taip pat apie žiaurius karus ir religinius ginčus dvidešimtame amžiuje. Kaip pirmas, taip ir antras pasaulinis karas kilo krikščionybėje, ir katalikai ir protestantai žudė vieni kitus be pasirinkimo. Savo karais „krikščionybė“ parodė, kad ji nėra tikrąja krikščionybe.
10. Kas parodo, kad „krikščionybės“ bažnyčios yra krikščioniškos tik dėl išorės? (Mato 26:52)
10 Biblija pasmerkia tokius savimeilius karus nedviprasmiškais žodžiais:
„Iš kur pas jus nesantaikos ir vaidai? Ar ne iš jūsų geidulių, kariaujančių jūsų sąnariuose? Jūs geidžiate ir neturite, žudote ir pavydite ir negalite pasiekti. Jūs ginčijatės ir kariaujate, jūs neturite, todėl kad neprašote. Prašote ir negaunate, todėl kad negerai prašote, norėdami patenkinti savo geidulius“ (Jokūbo 4:1-3).
PRIEŠINIMASIS BIBLIJOS VERTIMUI
11. Kokį pasipriešinimą parodė katalikų bažnyčia Biblijos platinimui? (Jono 3:19, 20)
11 „Krikščionybės“ bažnyčių istorijai taip pat priklauso žiauriausias priešinimasis Biblijos ir jos „gerosios žinios“ platinimui. Čia nėra nieko nuostabaus! Galų gale jos kaltė pasireiškia kraujo praliejime. Tamsiais viduramžiais, kai „krikščionybę“ daugiau kaip tūkstantį metų buvo pavergę Romos popiežiai, nebuvo imtasi jokių priemonių padaryti Bibliją pasiekiama paprastai liaudžiai. Esantys nedaugelis egzempliorių buvo parašyti lotynų kalba, kuria ilgą laiką naudojosi tik kunigai. Tačiau kai išstojo drąsūs, stiprūs vyrai, norėdami išversti Bibliją į paprastos liaudies kalbą, kad kiekvienas galėtų ją skaityti ir suprasti, jie buvo persekiojami ir daugelyje atvejų žudomi. Keturioliktame amžiuje Džonas Viklifas, pirmasis vertėjas, išvertė Bibliją iš lotynų kalbos į anglų kalbą. Tačiau katalikų Arkivyskupas Kanterburgietis (Anglija) charakterizavo jį tokiais žodžiais: „Tai užsikrėtimas, nekenčiamas perėjūnas, „senosios gyvatės sūnus“. Praėjus 116-iems metams po Viklifo mirties, jo palaikus iškasė Biblijos priešininkai ir sudegino juos, o pelenus paleido į Svifto upę.
12. (a) Kokį tikslą turėjo Tindalis? (Luko 2:10) (b) Ką padarė jis, kad pasiektų tą tikslą, tačiau kas įvyko dėl šito su juo pačiu? (c) Prie kokio rezultato atvedė Tindalio pastangos?
12 Šešioliktame šimtmetyje Viljamas Tindalis, versdamas Bibliją iš pirmųjų žydų ir graikų kalbų į anglų kalbą, pasakė: „Jeigu Dievas išsaugos mane gyvą, aš padarysiu taip, kad berniukas einantis paskui plūgą, daugiau žinos apie Bibliją, negu būrys šventikų“. Tačiau jis turėjo bėgti iš Anglijos į Europos kontinentą, kad išverstų savo Bibliją ir atspausdintų ją. Atspausdinti egzemplioriai kontrabandiniu keliu buvo pergabenti į Angliją ir išleisti dideliu tiražu, nežiūrint fakto, kad dvasininkija konfiskavo visus egzempliorius ir juos degino. Tindalį išdavė vienas meilikautojas, vėliau jis buvo pasmaugtas, o paskui sudegintas į pelenus. Tačiau jo Biblijos vertimas gyvena toliau, ir taip tapo galimu, kad berniukas, einantis paskui plūgą, galėjo skaityti jos „gerąją žinią“. Vėliau tas vertimas tapo puikiu pagalbininku ir patarėju ruošiant žinomą King James Biblijos, t. y. Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą.
13. Kokiose aplinkybėse buvo išleisti kai kurie Biblijos vertimai Tolimųjų Rytų kalbomis?
13 Ir kiti Biblijos vertėjai susidūrė su pasipriešinimu. Kantone (Kinija) Robertas Morisonas ir jo padėjėja vertė Bibliją slapta, naktimis. Jie nuolatos turėjo skaitytis su tuo, kad gali būti nukankinti mirtimi, jeigu bus susekti. Kai kartą jie paslėpė medines poligrafines Apaštalų darbų knygos klišes, jas išėdė termitai. 1818 metais jie pilnai sudarė Bibliją kinų kalba. Biblijos vertimas į birmiečių kalbą buvo baigtas 1835 metais, po to jos vertėjas A. Judsonas beveik metus buvo surakintas grandinėse parazitais užkrėstame kalėjime, kai jis paslėpė savo vertimo manuskriptą pagalvėje. 1880 metais, kai buvo uždrausta misionieriška veikla Korėjoje, Mandžūrijoje buvo išverstos Biblijos dalys į korėjiečių kalbą, o paskui atspausdintos ir daugelis to vertimo egzempliorių rado savą vietą Korėjoje. Pirmasis pilnas Biblijos vertimas į japonų kalbą buvo išleistas 1887 metais, ir kai kuriose to leidinio vietose buvo minimas Dievo vardas, Jehova, Žydų ir Graikų Raštuose.
„GEROJI ŽINIA“ GYVENA TOLIAU
14. (a) Kas parodo, kad šėtono bandymai nuslopinti Bibliją patyrė nepasisekimą? (b) Ar „krikščionybės“ bažnyčios tikrai turi ketinimą mokytis iš Biblijos?
14 Šėtono mėginimai nuslopinti Bibliją patyrė nesėkmę! Pastaraisiais metais pasirodė puikūs Biblijos vertimai daugelyje kalbų ir „geroji žinia“ tapo prieinama visai žmonijai. Daugelyje butų šiandieną galima rasti Bibliją. Tačiau ar „krikščionybės“ bažnyčios padėjo gauti ir suprasti Bibliją? Ne! Jos ir šiandieną yra tokiame pat stovyje, kaip religiniai vadai Jėzaus dienose. Jie padėjo į šalį Dievo Žodį „dėl savo padavimų“, o tie padavimai turi klaidingus Babilono mokymus, kuriuos priėmė Konstantinas, kai jis įkūrė bažnytinę „krikščionybę“ (Mato 7:9, 13).
15. Kaip įvyko, kad „geroji žinia“ šiandien skelbiama „visai kūrinijai po dangumi“? (Apaštalų darbų 1:8)
15 Šiandieną visose žemės šalyse yra krikščionys, kurie grįžo prie švaraus „gerosios žinios“ mokslo, kurį skelbė Jėzus ir apaštalai. Kaip pirmojo šimtmečio krikščioniško susirinkimo laike, jie vėl skelbia „gerąją žinią“ visai kūrinijai po dangumi (Kolosiečiams 1:23). Tai „geroji žinia“ apie palaimintojo Dievo šlovę! (1 Timotiejui 1:11). Tačiau kas yra tuo palaimintuoju Dievu ir kaip mes galime būti Jo palaiminti?