Aštuonioliktas perskyrimas

Kodėl daugeliui dabar gyvenančių žmonių yra galimybė niekada nebemirti

PRISIARTINO laikas, kada Dievo Karalystė pradės valdyti visus žemės reikalus. Tau yra proga būti tarp tų žmonių, kurie bus liudytojais didelių palaimų, gaunamų dėl žmonijos. Tai nėra nepagrįstu tvirtinimu. Yra daug kas, kas gali tarnauti įrodymu, tame tarpe ir įvykiai, kuriuos tu asmeniškai matei.

Prieš daug šimtmečių Dievas Jehova apreiškė nustatytą laiką, kada Jis duotų vyriausybę Tam, Ką Jis paskirtų Karaliumi žmonijos pasauliui. Jis panaudojo tam simbolius ir dalį pranešimo perdavė per sapną.

Kad Dievas pasinaudojo tokiomis pranešimo priemonėmis dėl perdavimo žmonėms šitų svarbių žinių, neturėtų duoti dingsties abejonėms. Atkreipk dėmesį į tai, ką žmogus daro šiandieną, kad perduotų žinias. Jis siunčia slaptas informacijas kodu kosmose. Po to, žmonės arba mašinos iššifruoja šitas užkoduotas informacijas. Šitas duomenų perdavimo būdas tikslingas. Dėka šito, informacijos prasmė pasilieka paslėpta nuo tų, kurie neturi teisės sužinoti jos.

Panašiu būdu Dievas nepanaudojo simbolizmo be tam tikro sumanymo bei ketinimo. Šitų simbolių supratimą galima įsigyti tik atidžiu studijavimu. Bet daugelis žmonių nenori panaudoti laiko tam, kad suprastų tai, todėl, kad jie, tikrumoje, nemyli Dievo ir tiesos. Todėl „Karalystės paslaptys“ pasilieka uždengtos jiems (Mato 13:11-15).

SENOVĖS PRANAŠIŠKAS SAPNAS

Viena iš šitų paslapčių yra biblinėje Danieliaus knygoje. Šita knyga pateikia svarbius duomenis, kad nustatytų laiką, kada karališkas autoritetas būtų duotas paskirtam Dievo Karaliui. Ketvirtame šitos knygos perskyrime tu rasi išdėstymą pasiųsto Dievo sapno, kurį matė Babilonijos karalius Nobuchodnosaras. Koks buvo tikslas arba ketinimas šito sapno ir jo išsipildyme? Pranešime sakoma:

„Kad žinotų gyvenantieji, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją tam, kam nori ir pakelia į ją pažemintąjį tarp žmonių“ (Danieliaus 4:14 [4:17, NP]).

TSapno turinys pagrindinai buvo toks: Milžiniškas medis buvo nukirstas angelo, įsakant „Šventajam“. Medžio kamienas buvo surištas, kad jis negalėtų išsprogti. Jis privalėjo pasilikti tokioje surištoje padėtyje „žemės žolėje“ „septynerius laikus“ (Danieliaus 4:10-13 [4:13-16, NP]).

Kokią reikšmę turėjo šitas sapnas? Pranašas Danielius davė Nobuchodonosarui sekantį inspiruotą paaiškinimą:

„Medis, kurį tu matei, ... tai — tu, karaliau, išsiaukštinęs ir įsitvirtinęs ir tavo didybė išaugo ir pasiekė dangų, ir tavo valdžia — iki žemės kraštų.

„O kad karalius matė Budintįjį ir Šventąjį, nužengiantį iš dangaus, kuris pasakė: nukirskite medį ir sunaikinkite jį, tik pagrindinę jo šaknį palikite žemėje, ir tegul jis geležinėse ir varinėse grandinėse tarp lauko žolės po dangaus rasa gulės ir su lauko žvėrimis tegul bus jo dalia, kol nepraeis „septyneri laikai“, —tai štai reikšmė šito, karaliau, ir štai Aukščiausiojo numatymas, kuris pasieks mano viešpatį, karalių: tave atskirs nuo žmonių, ir tavo gyvenimas bus su lauko žvėrimis, žole maitins tave kaip jautį, po dangaus rasa tu gulėsi, ir septyneri laikai praeis, kol pažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori.

„O kad buvo paliepta palikti svarbiausią medžio šaknį, tai reiškia, kad tavo karalystė paliks tau, kada tu pripažinsi, dangiškąją valdžią“ (Danieliaus 4:17-23 [4:20-26, NP]).

Sapnas išsipildė tikrai pirmą kartą karaliui Nobuchodonosorui. Nes Nobuchodonosoras buvo pamišęs „septynerius laikus“ arba septynerius paraidinius metus. Bet jo karalystė paliko jam, kada jis iš naujo atgavo savo sveiką protą, jis vėl pasiėmė karališkas pareigas (Danieliaus 4:26-34 [4:29-37, NP]).

KARALYSTĖ „PASIŽEMINUSIOJO TARP ŽMONIŲ“

Bet šitas išsamus pranešimas apie nukirstą medį neišsipildė tik su karaliumi Nobuchodonosoru. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad jis liečia, kaip parodyta pačiame regėjime, Dievo Karalystę ir viešpatavimą To, Ką Jis paskirtų. O ką paskirtų Dievas viešpatavimui? Atsakymas, gautas karaliaus Nobuchodonosoro, buvo toks: „Pasižeminusįjį tarp žmonių“ (Danieliaus 4:14 [4:17, NP]).

Istoriniai faktai įrodo nenuginčijamai, kad žmonių politiniai valdovai iš aukštino save ir sukūrė sau žvėrišką reputaciją tuo, kad jie vedė kruvinus karus vienas prieš kitą. Todėl mus neturėtų stebinti, kad Biblija sulygina netobulas žmonių vyriausybes arba karalystes su laukiniais žvėrimis ir parodo, kad nuo jų, galų gale, bus atimtas viešpatavimas (Danieliaus 7:2-8). Atžvilgiu to, kas pakeis juos, Biblijoje yra sekantys pranašo Danieliaus žodžiai:

„Ir mačiau aš nakties regėjimuose, štai, su dangaus debesimis ėjo lyg tai žmogaus sūnus, atėjo iki Senojo dienomis ir buvo nuvestas pas Jį. Ir buvo Jam duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visos tautos, gentys ir kalbos tarnautų Jam. Jo viešpatavimas, viešpatavimas amžinas, kuris nepraeis, ir Jo karalystė nebus sugriauta.“

Čia aprašytas ne kas kitas, kaip Jėzus Kristus, Kuris Šventajame Rašte pavadintas „Žmogaus Sūnumi“ ir „Karalių Karaliumi“ ir „Viešpačių Viešpačiu“ (Mato 25:31; Apreiškimo 19:16). Jis noriai atsisakė nuo Savo aukštos padėties danguje ir tapo žmogumi, t. y. buvo „nedaug pažemintas prieš angelus“ (Hebrajams 2:9; Filipiečiams 2:6-8). Kaip žmogus, Jėzus Kristus pasiliko „romios ir nužemintos širdies“, netgi stipriausios provokacijos metu (Mato 11:29). „Šmeižiamas Jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23).

Žmonės Jėzų Kristų laikė per nieką ir atsisakydavo garbinti Jį vertu būdu. Padėtis buvo lygiai tokia pat, kaip tai nusakė pranašas Izaijas: „Jis buvo paniekintas ir sumenkintas prieš žmones, sielvartų vyras ir patyręs ligų, ir mes nukreipėme nuo Jo savo veidą: Jis buvo niekinamas, ir mes laikėme Jį per nieką“ (Izaijo 53:3).

Be abejo, apibūdinimas: „pasižeminusysis tarp žmonių“, tiksliai tinka Jėzui. Todėl pranašiškas sapnas apie nukirstą medį privalo nurodyti į tą laiką, kada Jis gautų viešpatavimą virš žmonijos pasaulio. Tai turėjo būti „septynerių laikų“ pabaigoje. Kaip ilgai tęsiasi šitie „laikai“? Kada jie prasideda? Kada jie baigiasi?

„SEPTYNERIŲ LAIKŲ“ TRUKMĖ

Praėjus daugiau kaip šešiems šimtmečiams po Nobuchodonosoro sapno, Jėzus Kristus pasirodė pasaulio arenoje ir skelbė: „Prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mato 4:17). Jis galėjo pasakyti tai, todėl kad Jis, kaip paskirtas Karalius, dalyvavo tuo metu. Vienok, tuo metu Jis negavo karališkos valdžios virš žmonių pasaulio. Kada nekurie padarė neteisingą išvadą, kad „greitai turėjo prasidėti Dievo Karalystė“, Jėzus Kristus pasakė palyginimą, kuris parodė, kad praeitų didelis laikotarpis pirm, negu Jis gautų karališką valdžią (Luko 19:11-27). Todėl aišku, kad didesniame Danieliaus pranašystės išsipildyme „septyni laikai“ apima ne tik laiko periodą iš septynerių metų, bet iš daugelio šimtmečių.

Šitie „septyneri laikai“ atitinka 2520 dienoms, t. y. septyneriems pranašiškiems metams, kiekvieneri metai iš 360 dienų. Tai patvirtinama kitomis Biblijos vietomis, kurios mini „laikus“, „mėnesius“ ir „dienas“. Apreiškimo 11:2 sakoma, pavyzdžiui, apie terminą iš „keturiasdešimt dviejų mėnesių“ arba iš trijų su puse metų. Sekančiame tekste tas pats gi terminas vadinamas „tūkstančiu dviem šimtais šešiasdešimt dienomis“. Jeigu tu dabar padalinai 1260 dienų iš 42-jų mėnesių, tai tu gausi 30 dienų kiekvienam mėnesiui. Tokiu būdu, metai su 12 mėnesių turėtų 360 dienų. Tuom remiantis, „septyneri laikai“ arba septyneri metai susidėtų iš 2520 dienų (7x360).

Šito apskaičiavimo teisingumas patvirtinamas Apreiškimo 12:6, 14, kur apie 1260 dienų kalbama kaip apie „laiką, laikus, ir pusę laiko“ arba apie „tris su puse laiko“ („tris su puse metų“ Naujoji Anglų Biblija). Kadangi septyni — dvigubas kiekis trijų su puse, tai „septyni laikai“ lygūs 2520 dienų (2x1260).

Kadangi, vienok, „septyneri laikai“ Danieliaus pranašystėje yra surišti su tuo laiku, kada Jėzus gaus karališkąją valdžią virš žmonijos pasaulio, tai jie sudaro tokį laikotarpį, kuris tęsiasi daug daugiau, negu 2520 parų po dvidešimt keturias valandas. Ar yra koks nors būdas, kuriuo galima būtų nustatyti trukmę kiekvienos iš šitų „dienų“? Taip, biblinė formulė dėl pranašiškų dienų skamba šitaip: „Dieną už metus“ (Skaičių 14:34; Ezechielio 4:6). Jeigu mes pritaikysime tai „septyneriems laikams“, tai mes pamatysime, kad jie lygūs 2520 metų.

„SEPTYNERIŲ LAIKŲ“ PRADŽIA

Žinodami „septynerių laikų“ trukmę, mes dabar galime atidžiai ištirti, kada jie prasidėjo. Mes vėl atkreipiame mūsų dėmesį į tai, kas atsitiko su Nobuchodonosoru, išsipildžius pranašiškam sapnui, apie nukirstą medį. Peržiūrėk jo padėtį.

Tuo metu, kada Nobuchodonosoras išprotėjo, jis turėjo pasaulinį viešpatavimą, todėl, kad Babilonas buvo tada svarbiausia valdžia bei galybe žemėje. Atvejyje su Nobuchodonosoru, simbolinis medžio nukirtimas reiškė laikiną pertrauką jo „kaip pasaulio suvereno valdymo“.

Visa tai, ką Nobuchodonosoro atvejyje darė Dievas, dalykai lietė išimtinai viešpatavimą, išrinkto Dievo Karaliaus. Nobuchodonosoro praradimas savo sosto „septyneriems laikams“ turėjo, tokiu būdu, turėti simbolinę reikšmę. Ką gi šitas praradimas vaizdavo? Padarytą Dievo pertrauką viešpatavime arba suverenitete, todėl, kad Nobuchodonosoro atvejyje Dievas Jehova leido jam tapti pasauliniu valdovu, o po to, laikinai pašalino jį iš šitos padėties, kaip tai pripažino pats karalius (Danieliaus 4:31-34 [4:34-37, NP]). Kas atsitiko su Nobuchodonosoru, turėjo, tokiu būdu, simboliškai vaizduoti, kad Dievo Karalystė prarado suverenitetą. Taigi, pats medis vaizdavo pasaulinį viešpatavimą atžvilgiu žemės.

Vieną kartą vyriausybė, kuri turėjo savo rezidenciją Jeruzalėje, buvo Dievo Karalyste. Apie valdovus iš karališkosios Dovydo linijos buvo sakoma, kad jie sėdėjo „Jehovos soste“, ir jie buvo įpareigoti įstatymu valdyti atitinkamai pagal Jo įstatymą (1 Metraščių 29:23). Tokiu būdu, simboliška prasme, Jeruzalė buvo Dievo vyriausybės rezidencija.

Todėl, kada babiloniečiai, vadovaujant Nobuchodonosorui, sugriovė Jeruzalę ir Jo viešpatavimo sritis buvo visiškai nuniokota, pasaulinis viešpatavimas perėjo į pagoniškas rankas, be to, kad įsimaišytų karalystė, atstovavusi Jehovos suverenitetą. Aukščiausias Suverenas susilaikė nuo to, kad įgyvendintų Savo viešpatavimą tokiu būdu. Kad Jis susilaikė nuo Savo suvereniteto išreiškimo žemėje per karalystę, sulyginta su tuo, kad likusi svarbiausioji šaknis buvo sukaustyta. Nuo to laiko, kai Jeruzalė, Jehovos suvereniteto įgyvendinimo sostinė ir simbolis, buvo sunaikinta ir pilnutinai nusiaubta, ji buvo „trypiama“. Tokiu būdu, tai reiškia, kad „septyni laikai“ prasidėjo tada, kada Nobuchodonosoras sunaikino Jeruzalę ir Judos žemė buvo pilnutinai nusiaubta. Kada įvyko tai?

Padedant Biblijai ir pasaulinei istorijai, galima nustatyti, kad tai įvyko 607 m. prieš mūsų erą.a Sekantis dalykas tarnauja įrodymu:

Pasauliečiai istorikai vienos nuomonės, kad Babilonas žlugo prieš Kirą, persą, 539 m. prieš mūsų erą. Šitas skaičius patvirtintas visais prieinamais istoriniais senovės laikų užrašais. Biblija parodo, kad Kiras pirmaisiais savo vyriausybės metais išleido įsaką, leidusį ištremtiems izraelitams sugrįžti į Jeruzalę ir iš naujo pastatyti šventyklą. Kadangi pradžioje trumpą laiką Babilone viešpatavo medas Darijas, tai pirmieji Kiro viešpatavimo metai, kas liečia Babiloną, tęsėsi, kaip matyt, nuo 538 iki 537-tų mūsų eros metų (Danieliaus 5:30, 31). Jeigu mes atkreipsime dėmesį į didelį nuotolį, tai įvyko „septintame mėnesyje“, 537-tais metais prieš mūsų erą (o ne 538 m. prieš mūsų erą), kai izraelitai iš naujo buvo savo miestuose, padarę galą, tokiu būdu, Jeruzalės ir Judos žemės nusiaubimui (Ezros 3:1, 6). Bet jie, vis dėlto, pasiliko po pagonišku viešpatavimu, ir todėl jie kalbėjo apie save, kaip apie „vergus nuosavoje žemėje“ (Nehemijo 9:36, 37).

Biblijos knyga 2 Metraščių (36:19-21) parodo, kad nuo Jeruzalės sunaikinimo ir jos teritorijos nusiaubimo iki atstatymo praėjo septyniasdešimt metų. Ten sakoma:

„Ir sudegino (babiloniečiai) Dievo namus, ir sugriovė Jeruzalės sieną, ir visus jos rūmus sudegino ugnimi, ir visas jos brangenybes sunaikino, ir perkeldino jis (Nobuchodonosoras) likusiuosius nuo kardo į Babiloną, ir buvo jie vergais jo ir jo sūnų, iki įsiviešpataujant Persijos karaliui, iki, išsipildant Viešpaties (Jehovos. NP) žodžiui, pasakytam Jeremijo lūpomis, žemė neatšventė savo subatų. Per visas ištuštėjimo dienas jinai šventė subatą iki išsipildant septyniasdešimčiai metų“.

Skaitant septyniasdešimt metų atgal nuo to laiko, kada izraelitai sugrįžo į savo miestus, t. y. nuo 536 metų prieš mūsų erą, mes prieiname prie 607-jų metų prieš mūsų erą. Šitais metais pagoniškosios tautos pradėjo trypti Jeruzalę, Dievo vyriausybės rezidenciją, vaizdinga prasme.

„SEPTYNERIŲ LAIKŲ“ PABAIGA

Jėzus Kristus rėmėsi Jeruzalės trypimu, kada Jis pasakė Savo mokiniams: „Jeruzalė bus trypiama pagonių, kol nepasibaigs pagonių laikai“ (Luko 21:24). Šitie „laikai“ turėjo baigtis praėjus 2520 metų po 607 metų prieš mūsų erą. Tai būtų 1914 mūsų eros metais. Ar tada baigėsi Jeruzalės trypimas?

Aišku, Jeruzalės mieste ant žemės nei joks karalius iš karališkosios Dovydo linijos nebuvo atstatytas 1914-tais mūsų eros metais. Bet šito ir negalima buvo laukti. Kodėl ne? Žemiškasis Jeruzalės miestas nebebuvo daugiau šventu miestu Dievo akyse. Kada Jėzus Kristus buvo ant žemės, Jis pasakė: „Jeruzale, Jeruzale, kuri žudai pranašus ir akmenimis užmuši pas tave siunčiamuosius, kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip paukštis savo paukščiukus po sparnais, ir tu nenorėjai? Štai, jūsų namai bus jums palikti tušti“ (Luko 13:34, 35). Apart to, Karalystė Jėzaus Kristaus rankose nėra žemiška valstybe su Jeruzale arba kokiu nors kitu miestu kaip sostine. Jinai dangiška Karalystė.

Todėl 1914-siais mūsų eros metais Apreiškimo 11:15 išsipildė nematomame danguje: „Pasaulio karalystė pasidarė Karalyste mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus, ir viešpataus per amžių amžius.“ Tai, ką Jeruzalė vaizdavo, t. y. mesijišką vyriausybę, valdančią su Dievo pritarimu, nuo to laiko nebebuvo daugiau trypiama. Dabar iš naujo buvo Karalius iš Dovydo dinastijos, Kuris pagal Dievo paskyrimą, valdė žmonijos reikalus. Tai, kas atsitiko žemėje, išsipildant biblinei pranašystei nuo 1914 m. mūsų eroje, parodo, kad tai taip.

Viena iš šitų pranašysčių yra šeštajame Biblijos knygos Apreiškimo perskyrime. Čia aprašoma simboliniais žodžiais, kaip Jėzus Kristus gauna karališką autoritetą ir kas vyksta po šito įvykio.

Apie tai, kaip Jėzus gauna karališką valdžią, pranešime sakoma: „Štai, arklys baltas, ir ant jo raitelis, turintis kilpinį, ir jam buvo duotas vainikas, ir išėjo jis kaip nugalėtojas, ir kad nugalėtų“ (Apreiškimo 6:2). Vėliau Apreiškimo knyga nedviprasmiškai parodo, kas yra raitelis ant arklio, sakydama: „Štai arklys baltas, ir sėdintysis ant jo vadinasi Ištikimas ir Teisus, Kuris teisingai teisia ir kariauja. ... Ant jo rūbo ir ant strėnų parašytas vardas: karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apreiškimo 19:11-16).

Atžvilgiu to, kas atsitiktų žemėje po to, kai Jėzus gaus aktyvaus viešpatavimo „vainiką“ virš žmonijos pasaulio, šeštasis Apreiškimo perskyrimas sako toliau:

„Išėjo kitas arklys, sartas, ir sėdinčiajam ant jo buvo duota atimti taiką nuo žemės, ir kad žudytų kits kitą, ir duotas jam didelis kardas. O kada jis atvėrė trečią antspaudą, girdėjau trečią žvėrį kalbant: eik ir žiūrėk. Aš pažvelgiau, ir štai, arklys juodas, o ant jo raitelis, turintis svarus savo rankoje. ... O kada jis atvėrė ketvirtą antspaudą, aš girdėjau balsą ketvirto gyvūno, sakančio: eik ir žiūrėk. Ir aš pažvelgiau, ir štai, palšas arklys, o ant jo raitelis kuriam vardas mirtis, ir pragaras sekė paskui jį, ir duota jam valdžia ant ketvirtos žemės dalies — žudyti kardu ir badu, ir maru ir žemės žvėrimis“ (Tekstai 4-8).

Ar neišsipildė šitie žodžiai? Ar nesiautėjo kardas pasaulinių karų formoje nuo 1914 m.? Aišku! Pirmajame pasauliniame kare žuvo taip daug žmonių, kaip niekada anksčiau. Daugiau kaip devyni milijonai kareivių žuvo nuo žaizdų, ligų ir kitų priežasčių. Mirties atvejai tarp civilinių gyventojų, kaip betarpiškos arba šalutinės karo pasėkos, taip pat skaičiuojamos milijonais. Antrasis pasaulinis karas sunaikino dar daugiau žmonių. Jis pareikalavo, kaip manoma, penkiasdešimt penkis milijonus civilinių asmenų ir kareivių.

Ar nežingsniavo badas, kaip arklys juodas, per žemę? Taip, daugelyje Europos dalių buvo badas, pirmojo pasaulinio karo meto ir po jo. Rusijoje žuvo milijonai žmonių. Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo tai, ką veikalas The World Book Encyclopedia (1973 m.) vadina „didžiausiu visapasauliniu maisto trūkumu istorijoje.“ Ir šiandieną yra žiauriu faktu, kad žemėje vienas žmogus iš trijų lėtai iš bado arba nuo neprivalgymo kenčia.

Taip pat epidemijos padarė sunkius nuostolius. Keliolikos mėnesių bėgyje 1918-1919 m. viena tik ispanka (gripo rūšis) užmušė maždaug 20.000.000 žmonių. Nei viena nelaimė iki to neatnešė tokio milžiniško žmonių gyvybių sunaikinimo.

Šitie įvykiai buvo iš tikrųjų per daug dideli, kad nebūtų buvę pastebėti. Džozef Karter sako savo knygoje 1918 Year of Crisis, Year of Change: „Rudenį 1918 m. siaubas prisidėdavo prie siaubo, nes trys iš keturių Apreiškimo raitelių, karas, badas ir maras, buvo visur“. Iki šiai dienai šitie simboliniai raiteliai neperstojo joję.

Taigi, esama matomų įrodymų, kad 1914 mūsų eros metais sukaustančios grandinės buvo pašalintos nuo simbolinės svarbiausios šaknies, paminėtos Nobuchodonosoro sapne. Dievas Jehova pradėjo įgyvendinti Savo autoritetą per savo Sūnaus, Viešpaties Jėzaus Kristaus, Karalystę. Bet kodėl tai nepagerino sąlygų žemėje? Kodėl šitas laikas, kuriame Kristus gavo autoritetą valdyti žmoniją, yra surištas su sielvartu?

Šita todėl taip, kad šėtonas, velnias, yra prieš Dievo Karalystę, kuri yra Kristaus rankose. Kada Karalystei buvo duotas autoritetas žmonijoje, jis kovojo prieš ją. Bet jis pralaimėjo kovoje ir buvo išvarytas su savo demonais iš šventojo dangaus. Būdami įtūžę, jis ir jo demonai sukelia visus jiems galimus nemalonumus tarp žmonijos, kad pražudytų viską ir visus. Dėl šitos priežasties, po aprašymo karo danguje ir po jo pabaigos, Biblija tęsia toliau: „Džiaukitės dangūs ir gyvenantys juose! Vargas jums, gyvenantiems ant žemės ir ant jūros, todėl, kad pas jus nužengė velnias stiprioje rūstybėje, žinodamas, kad nedaug jam belieka laiko!“ (Apreiškimo 12:7-12).

Kiek laiko belieka Karalystės priešui? Jėzus Kristus parodė, kad viena ir ta pati žmonių karta būtų liudytoja Jo atėjimo karališkoje garbėje ir pašalinime bedieviškos daiktų sistemos. Jis pasakė: „Nepraeis šita giminė (karta, NP), kaip visa šita bus“ (Mato 24:3-42).

Nekurie iš šitos kartos, kurie buvo gyvais 1914 mūsų eros metais, privalo, tokiu būdu, būti tarp tų žmonių, kurie pamatys, kaip Jėzus užbaigs Savo pergalę ir pilnutinai įgyvendins valdžią žemės reikalams. Šita taip pat reiškia, kad daugeliui žmonių, gyvenančių dabartiniu metu, yra proga niekada daugiau nebemirti. Kaip tai?

KODĖL DAUGELIUI DABAR GYVENANČIŲ NEBEREIKĖS MIRTI?

Kada Jėzus Kristus pasieks Savo pergalę, Jis imsis priemonių tik prieš tuos, kurie nenorėjo paklusti Jo viešpatavimui. Kada inspiruotas apaštalas Povilas ramino savo tikėjimo brolius, patekusius į persekiojimą, jis rašė apie tai: „Kadangi yra teisiu dalyku prieš Dievą, atiduoti vargą tiems, kurie jus vargina. O jums, kurie vargus kenčiat, atilsį su mumis (paguodą, džiaugsmą su mumis), apsireiškime Viešpaties Jėzaus iš dangaus, su Angelais Savo galybės. Ir su ugnies liepsnomis, duot atkeršijimą tiems, kurie Dievo nepažįsta, ir kurie nepaklusnūs yra Evangelijai Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus, kurie bausmę kentės, amžiną pražuvimą nuo veido Viešpaties ir nuo šlovės Jo stiprybės“ (2 Tesalonikiečiams 1:6-9).

Aišku, ne visi žmonės atsisako „pažinti“ arba pripažinti Dievo autoritetą savo gyvenime. Ne visi nepaklusnūs „Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimui“. Nors jų ir maža, jeigu sulyginti juos su pasaulio gyventojais, bet, vis dėlto, yra krikščionių grupė, kuri prideda visas pastangas, kad pasirodytų atsidavusiais Dievo tarnais ir ištikimais Jėzaus Kristaus mokiniais. Visi tie, kurie tą dieną, kada Dievas įvykdys Savo teisminį nuosprendį, bus išimtinai atsidavę Jam, gali būti užtikrintais, kad jie nebus sunaikinti. Biblija sako:

„Tai tie, kurie atėjo iš didelio sielvarto, jie nuplovė savo drabužius ir išbaltino savo drabužius Avinėlio kraujyje, todėl jie pasilieka šiandieną ties Dievo sostu ir tarnauja Jam dieną ir naktį Jo šventykloje, ir Sėdintysis soste gyvens juose, jie nebealks jau daugiau ir nebetrokš daugiau, ir jų nebekaitins saulė ir nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris yra viduj soste, ganys juos ir vedžios juos prie gyvųjų vandens šaltinių (prie gyvybės vandens šaltinių, NP), ir nušluostys Dievas kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apreiškimo 7:14-17).

Pas didžiosios žmonių minios narius, išlikusius „sielvarto“ metu, yra viltis ne mirčiai, o gyvenimui. „Avinėlis“, t. y. Viešpats Jėzus Kristus, nuves juos „prie gyvybės vandens šaltinių“. Tai nebus gyvenimas tik septyniasdešimčiai ar aštuoniasdešimčiai metų, bet visiems laikams. Jis pritaikins jiems Savo išperkančios iš nuodėmės aukos vertę, išlaisvindamas juos iš nuodėmės ir jos, atnešančių mirtį, pasėkų. Tuo tarpu, kai jie paklusniai reaguos į Jo pagelbą, jie taps tobulais, ir jiems nebereikės mirti.

Šėtonas ir jo demoniškos ordos nebegalės sutrukdyti jų išsivystymui. Po to, kai „didysis sielvartas“ padarys galą piktajai daiktų sistemai ant žemės, šėtonas bus įmestas į bedugnę tūkstančiui metų. Biblija aprašo šitą įvykį simboliškai sekančiais žodžiais: „Ir regėjau aš Angelą, nužengiantį iš dangaus, kuris turėjo raktą nuo bedugnės ir didelę grandinę savo rankoje. Jis sugavo slibiną, senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, ir sukaustė jį tūkstančiui metų, ir įmetė jį į bedugnę, ir užrakino jį, ir uždėjo ant jo antspaudą, kad nebesuvedžiotų daugiau tautų“ (Apreiškimo 20:1-3). Būdami tartum mirusiais, šėtonas ir jo demonai nebegalės žmonijai atnešti žalos.

Biblija aprodo aiškiai, kad ta karta, kuri gyveno 1914 mūsų eros metais, bus dar liudytoja to laiko, kada valdys Karalystė, be to, kad galėtų įsimaišyti šėtonas. Todėl daugeliui žmonių, gyvenančių dabar, yra proga niekada nebemirti. Jie pergyvens šiuolaikinės bedieviškos sistemos sunaikinimą, ir po to, palaipsniškai bus išlaisvinti iš nuodėmės ir atvesti į tobulybę. Kaip nenuodėmingi žmonės, jie tada nebepriklausys atpildui už nuodėmę mirčiai (Romiečiams 6:23).

Todėl tau nedelsiant reikia stoti Karaliaus Jėzaus Kristaus pusėje, jeigu tu šito dar nepadarei, ir gyventi dabar kaip vienam iš Jo ištikimų atsidavusiųjų piliečių. Krikščioniškieji Jehovos liudytojai stengiasi gyventi taip, ir jie siekia padėti kitiems daryti tą patį.

[Išnaša]