Tas nuo seno mėgstamas svogūnas

Iš Atsibuskite! bendradarbio Meksikoje

Kokia būtų virtuvė be svogūno? Tai universali daržovė, tinkanti kone viskam: sriuboms, mišrainėms, pagrindiniams patiekalams, kaip vaistas. Dėl jos, beje, net gali tekti apsiašaroti.

Valgomasis svogūnas, gražiai žydinčių augalų — auksažiedžio, neapolinio bei aflatuninio česnako — giminaitis, irgi turi dailius žiedus. Tačiau viso pasaulio virtuvėse paprastai vartojama tik galvutė, tai yra požeminis gumbas, padengtas išsipūtusiais lukštais.

Žmonės šią daržovę augina nuo seno. Kaip plačiai ji buvo vartojama, galima suprasti iš Biblijos pasakojimo, liudijančio, kad apie 1513 m. p. m. e. izraelitai pasigedo svogūnų, kuriuos valgė Egipto vergijoje. (Skaičių 11:5)

Bet iš kur tas savitas augalo skonis, taip mėgstamas visokių kultūrų žmonių? Aromatą ir aštrumą svogūnui suteikia sieros junginiai. O sulfeno rūgštis sukelia taip gerai visiems pažįstamą ašarojimą.

Ne tik skanus

Svogūnus valgyti sveika. Juose yra maisto medžiagų, pavyzdžiui, kalcio, fosforo, askorbo rūgšties, arba C vitamino. Tačiau nuo senų laikų jie ypač vertinami dėl gydomųjų savybių. Netgi dabar vartojami kaip vaistas nuo persišaldymo, laringito, aterosklerozės, širdies vainikinės arterijos ligos, cukraligės, astmos. Be to, ištirta, kad svogūnuose yra antiseptinių, anticholesterolinių, priešuždegiminių, prieštrombozinių, priešvėžinių medžiagų.

Svogūnų būna įvairių spalvų: baltos, geltonos, rudos, žalios, raudonos, violetinės. Valgomi jie žali, kepti, konservuoti, marinuoti, džiovinti; pjaustomi griežinėliais ar kubeliais, daromi net svogūnų milteliai. Argi ne nuostabi daržovė, — net jeigu ir išspaudžia ašarą?