Ar ateityje vyks karai?
„PER 4000 bandymų ir mokymosi metų kariavimas tapo įpročiu“, — teigė karo istorikas Džonas Kiganas. Ar atsisakysime jo? Begalė žmonių žūva mūšiuose. Karui skiriama daugybė energijos bei lėšų. Tūkstantmečiais šviesiausi protai ieškojo naujesnių ir tobulesnių žudymo bei naikinimo būdų. Ar žmonės taip pat uoliai palaiko taiką? Vargu! Vis dėlto, daugelio manymu, kai kurie faktai teikia vilties.
Karas — kvailystė
Tas optimizmas pagrįstas įsitikinimu, jog pasikeitė civilizuotų žmonių požiūris į karą. Pasak pranešimo, XIII amžiaus mongolų karys Čingischanas pasakė: „Laimė — tai nugalėti priešus, varytis juos priešakyje, atimti turtus, mėgautis jų sielvartu, išniekinti jų žmonas ir dukras.“
Sunku įsivaizduoti nūdienos pasaulio lyderį sakantį tokius žodžius! Knygoje A History of Warfare teigiama: „Vargu ar šiandien pasaulyje būtų galima pagrįstai įrodinėti, kad karas yra teisėta veikla.“ Karas jau nebėra normalus, nesąmoningas, šlovingas ar didingas reiškinys. XX amžiaus skerdynės žmonėms sukėlė baimę bei pasišlykštėjimą karu. Vieno rašytojo teigimu, neapykanta smurtui daugelį šalių paskatino uždrausti mirties bausmę bei pritarti žmonėms, atsisakantiems dalyvauti kariniuose veiksmuose.
Bjaurėjimasis žudynėmis — ne vienintelė priežastis, paskatinusi keisti požiūrį. Savisauga irgi svarbus veiksnys. Šių laikų ginklai (tiek branduoliniai, tiek įprasti) turi tokią didelę griaunamąją galią, kad didžiosios valstybės, kariaudamos tarpusavyje, gali visiškai išnykti. Sukelti didelio masto konfliktą būtų tikra savižudybė. Tad, daugelio manymu, būtent šis įsitikinimas jau 50 metų saugo nuo branduolinio karo.
Yra dar viena priežastis, kodėl pasikeitė žmonių požiūris į ateitį. Didelio masto karas laikomas kvailyste ne tik dėl to, kad galima viską prarasti, — galima nieko nelaimėti. O štai ekonominis motyvas nesukelti didelio karo: turtingoms ir galingoms pasaulio valstybėms ekonominis bendradarbiavimas labai naudingas. Per karą įgyta materialinė nauda neprilygtų tai, kurią jos turi taikos metu. Tai svari priežastis stiprioms valstybėms išlaikyti tarpusavio taiką. Be to, joms naudinga suvienyti jėgas ir malšinti silpnesnių valstybių konfliktus, antraip kiltų grėsmė ekonominiam stabilumui.
Pasaulio pastangos sukurti taiką
Noras užbaigti karus išreikštas Jungtinių Tautų chartijos preambulėje. Joje užrašytas JT narių ryžtas „apsaugoti ateities kartas nuo karo rykštės, kuri jau dukart mūsų amžiuje [per du pasaulinius karus] žmonijai sukėlė siaubingas kančias“. Tas ryžtas buvo išreikštas ir kolektyvinio saugumo koncepcijoje: tautos turi susivienyti prieš bet kurią valstybę agresorę. Tad jei kuri nors šalis norėtų pradėti karą, ji užsitrauktų tarptautinės visuomenės rūstybę.
Teoriškai ši idėja atrodo paprasta ir logiška, tačiau ją įkūnyti gana sunku. Enciklopedijoje Encyclopædia Britannica rašoma: „Nors kolektyvinis saugumas vienaip ar kitaip buvo pabrėžtas Tautų Sąjungos įstatuose bei yra išreikštas Jungtinių Tautų chartijoje, abiem atvejais jis liko neįgyvendintas. Kadangi nebuvo tarptautinės vyriausybės, turinčios lemiamą žodį sprendžiant ginčytinus klausimus, tautos nepajėgė sutarti dėl agresijos sampratos bei nesiėmė taikyti principo: prieš agresiją reikia imtis priemonių, kad ir koks būtų kaltininkas. Todėl tarptautinės kolektyvinio saugumo pajėgos, numatytos Chartijoje, įkurtos nebuvo.“
Vis dėlto mintis įkurti tarptautinę organizaciją taikai užtikrinti žmonėms buvo nauja. Daugeliui taikos trokštančių žmonių JT taikdarys su žydra berete lieka vilties simboliu. Jie pritaria žurnalistui, sveikinusiam „taikos kario idėją: kareivis į konflikto vietą siunčiamas ne kariauti, bet užtikrinti taiką, ne kovoti su priešais, o padėti draugams“.
Šaltasis karas dešimtmečiais dalijo Jungtines Tautas į du blokus, linkusius trukdyti vienas kito veiklai. Ir nors pasibaigus šaltajam karui konfliktai, nepasitikėjimas bei įtarumas tarp tautų neišnyko, nūdienos politinis klimatas, daugelio manymu, suteikia JT galimybę siekti savo tikslo.
Kiti XX amžiaus laimėjimai taip pat teikia vilties trokštantiems taikos. Pavyzdžiui, tarptautinės diplomatijos tikslas — taikiai spręsti konfliktus. Vienos valstybės teikia humanitarinę pagalbą kitoms bei padeda nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Taikos palaikymas bei humanitarinė pagalba yra dalis užsienio politikos. Gerbiami visi, remiantys taiką.
Ateities karai
Tačiau optimizmą temdo niūri realybė. 1989 metais pasibaigus šaltajam karui, daugelis tikėjosi taikaus pasaulio. Vis dėlto karai tęsėsi. Per tolesnius septynerius metus įvairiose vietose vyko maždaug 101 karinis konfliktas. Dauguma karų kilo ne tarp valstybių, o pačiose valstybėse. Priešiškos grupuotės kovėsi tarpusavyje naudodamos primityvią ginkluotę. Pavyzdžiui, Ruandoje daugiausia buvo žudoma mačetėmis.
Dabar kovų laukais dažniausiai tampa miestai bei kaimai, o kovotojai ir civiliai mažai skiriasi arba visiškai nesiskiria vieni nuo kitų. Tarptautinio taikos palaikymo centro direktorius Maiklas Harbotlas rašė: „Anksčiau konflikto priežastis buvo lengva nuspėti, o šiais laikais jos daug sudėtingesnės ir daug sunkiau nustatomos. Jų pasekmė — siaubingas ir visiškai nepateisinamas smurtas. Civiliai gyventojai, kaip ir kovotojai, gali lengvai žūti.“ Atrodo, tokie primityvūs konfliktai nesibaigia.
Tuo tarpu turtingose pasaulio valstybėse sparčiai tobulinama ginkluotė. Jutikliai — ar jie būtų ore, kosmose, vandenyne ar žemėje — šiuolaikinei armijai suteikia galimybę viską išvysti daug greičiau ir aiškiau nei kada nors anksčiau net tokiose sunkiai įžengiamose teritorijose kaip džiunglės. Jutikliams nustačius taikinį, raketos, torpedos ar lazeriu valdomos bombos į jį pataiko nepaprastai tiksliai. Dėl įdiegtos naujos tobulesnės technologijos, įgalinančios armiją aptikti, numušti ir sunaikinti viską, ką turi priešas, „karas per atstumą“ tampa realus.
Svarstydami ateities karo galimybę, neturėtume pamiršti grėsmingų branduolinių ginklų. Žurnale The Futurist pranešama: „Nuolat gausėjant atominių ginklų, didėja tikimybė, kad per artimiausius 30 metų įvyks bent vienas atominis karas. Be to, atominius ginklus gali panaudoti ir teroristai.“
Kodėl nepavyksta sustabdyti karų?
Kodėl žlugo bandymai pasiekti pasaulinę taiką? Pirmiausia todėl, kad žmonija yra susiskaldžiusi. Ji pasidalijusi į tautas ir kultūras, kurios nepasitiki, neapkenčia ir bijo viena kitos. Skiriasi jų vertybės, supratimas bei tikslai. Be to, tautos tūkstantmečiais naudojosi karine jėga kaip teisėta priemone savo tikslams pasiekti. Atkreipus dėmesį į šį faktą, Strateginių tyrimų instituto prie JAV Armijos karo koledžo pranešime pasakyta: „Daugeliui tai reiškė, kad tik pasaulinė vyriausybė padarys pasaulį taikų.“
Kai kurių nuomone, Jungtinės Tautos galėtų būti tokia vyriausybė. Tačiau JT niekad neketino tapti pasauline vyriausybe, galingesne už savo nares. Šios organizacijos galia priklauso nuo jos narių. Tačiau tos valstybės įtarinėja viena kitą ir nesutaria tarpusavyje, todėl galia, kurią jos suteikia Jungtinėms Tautoms, ribota. Užuot tapusios tarptautine sistema, JT tėra jos atspindys.
Vis dėlto visuotinė taika tikrai bus įgyvendinta. Kitame straipsnyje sužinosime, kaip.
[Anotacija 5 puslapyje]
„ŽMONIJA TURI NUTRAUKTI KARUS, ANTRAIP KARAI PRAŽUDYS JĄ PAČIĄ“ (DŽONAS F. KENEDIS).
[Iliustracija 7 puslapyje]
JT netapo pasauline vyriausybe
[Šaltinio nuoroda]
UN photo