Jaunimas klausia:

Ar vaidybiniai žaidimai kuo nors pavojingi?

„Tai visiška vaizduotės laisvė. Vieną kartą esi burtininkas, kitą kartą — karys. Gali sukurti daugybę personažų, kuriais svajoji būti. Čia nėra ribų“ (Kristofas).

„BŪK viskuo, kuo negali būti.“ Šis šūkis buvo cituojamas viename žurnale, aprašiusiame populiarų vaizduotės žaidimą. Milijonus jaunuolių nepaprastai traukia pabėgti į fantastinį vaidybinių žaidimų pasaulį. Tačiau kas tie vaidybiniai žaidimai?

Kaip rašoma knygoje Jeux de rôle (vaidybiniai žaidimai), „kiekvienas žaidėjas įkūnija jam pavestą ar susirastą legendinį personažą ir rengiasi patirti nuotykį įsivaizduojamame pasaulyje“. Žaidimo tikslas — rutulioti šį išgalvotą vaidmenį, įgyjant patirties, pinigų, ginklų ar magiškos galios, reikalingos atlikti užduočiai.

Vaidybiniai žaidimai išpopuliarėjo aštuntajame dešimtmetyje, atsiradus žaidimui apie rūsius ir drakonus.a Nuo to laiko jų kūrimas virto multimilijonine industrija, apimančia stalo žaidimus, mainomąsias korteles, dialogų knygas, kompiuterinius ir netgi tikro veiksmo žaidimus, kurių dalyviai patys vaidina nuotykius. Akivaizdu, kad Jungtinėse Valstijose yra daugiau kaip šeši milijonai, o Europoje — šimtai tūkstančių nuolatinių žaidėjų. Prancūzijoje daugelyje vidurinių mokyklų yra vaidybinių žaidimų klubai; Japonijoje iš vaizdo žaidimų vaidybiniai patys populiariausi.

Žaidimų šalininkai tvirtina, jog šie žaidimai žadina vaizduotę, ugdo sugebėjimus spręsti uždavinius bei skatina bendrauti. Tačiau oponentai sieja šiuos žaidimus su savižudybėmis, žmogžudystėmis, prievartavimais, kapinių išniekinimu bei satanizmu. Madride (Ispanija) buvo suimti du jaunuoliai, įtariami per vaidybinį žaidimą nužudę 52 metų vyriškį. Japonijoje panašaus žaidimo pabaigoje paauglys nužudė tėvus ir persipjovė sau riešus. Tiesa, tai — išimtys; dauguma žaidėjų protingi bei draugiški. Vis dėlto jauni krikščionys turėtų paklausti savęs: ‛Ar dera man žaisti vaidybinius žaidimus? Ar turiu būti atsargus?’

Smurtas ir okultizmas

Vaidybiniai žaidimai labai nevienodi; skiriasi tiek jų pobūdis, tiek turinys. Tačiau daugelyje, o gal ir daugumoje, šių žaidimų pasireiškia smurtas. Iš tikrųjų įsivaizduojamame tokio žaidimo pasaulyje neretai smurtu siekiama laimėti ar išlikti. Tad argi tokie žaidimai derinasi su Biblijos patarimu? Patarlių 3:31 sakoma: „Nepavydėk smurtą mėgstančiam žmogui, nesek nė vienu jo poelgiu.“ Be to, Biblija ragina mus ‛ieškoti ramybės ir vytis ją’ (1 Petro 3:11).

Kitas nerimą keliantis dalykas — magijos elementai, kurių gausu šiuose žaidimuose. Dažnai žaidėjai tampa burtininkais ar asmenybėmis, turinčiomis magiškos galios. Tada kliūtys arba priešai įveikiami pasitelkus magiją. Žinoma, jog viename populiariame žaidime „žaidėjams leidžiama imtis arba angelo, arba demono vaidmens ir tarnauti arba arkangelui, arba demonų kunigaikščiui... Šventvagiškos užuominos daro žaidimą smagų“. Vienas kompiuterinis žaidimas netgi leidžia žaidėjui tapti visagaliu vos parašius žodį „Šėtonas“.

Kai kurie jaunuoliai krikščionys mano, jog vaidybiniai žaidimai — nieko bloga, jeigu žmogus jiems neskiria per daug laiko. „Tai tik žaidimas“, — sako vienas jaunuolis. Galbūt. Tačiau Dievas perspėjo izraelitus, kad šie neįsitrauktų į okultinius veiksmus. Įstatyme, duotame Mozei, buvo nurodyta, jog kiekvienas, „kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ... yra pasibjaurėtinas Viešpačiui“ (Pakartoto Įstatymo 18:10–12).

Tad ar išmintinga žaisti kokį nors žaidimą, susijusį su okultizmu? Ar magų vaidmenų atlikimas neprilygsta rausimuisi „šėtono gelmėse“? (Apreiškimas 2:24) Vienas jaunuolis prisipažįsta: „Žaidęs vaidybinį žaidimą visą dieną, aš bijodavau išeiti iš namų. Atrodydavo, jog mane kažkas užpuls.“ Ar gali būti naudinga tai, kas sukelia tokią baimę?

Kiti veiksniai

„Laikas trumpas“, — sakoma 1 Korintiečiams 7:29. Todėl kitas svarbus veiksnys, susijęs su vaidybiniais žaidimais, yra sugaištamas laikas. Kai kuriems žaidimams prireikia valandų, dienų ar net savaičių. Dar blogiau, vaidmuo gali taip patraukti ar net virsti tokiu stipriu įpročiu, kad visa kita tampa antraeiliu dalyku. „Užbaigęs kiekvieną žaidimo tarpsnį, — prisipažįsta vienas jaunuolis, — norėdavau sunkesnių išbandymų ir daugiau tikrovės. Aš iš tiesų negalėdavau atsiplėšti.“ Kokią įtaką toks žalingas įprotis turėtų jaunuolio mokymuisi bei dvasinei veiklai? (Efeziečiams 5:15–17)

Jaunuolis iš Japonijos prisimena: „Net tada, kai nežaisdavau, visą laiką galvodavau, kaip žaisti toliau. Apie žaidimą galvodavau tiek mokykloje, tiek sueigose. Pasiekiau tokią ribą, kad nebegalėjau galvoti apie nieką kita. Mano dvasingumas nuėjo niekais.“ Pradžioje paminėtas Kristofas sako, kaip jis „atsiskyrė nuo realaus pasaulio“. Tiesa, yra ‛laikas juoktis ir laikas šokti’, tačiau ar galime leisti pramogoms užgožti dvasinę veiklą? (Ekleziasto 3:4)

Taip pat pamąstyk, kokią dvasią sužadina žaidimas. Vienas žurnalas Prancūzijoje vaidybinį žaidimą reklamuoja taip: „Tu regėsi dekadento paletę, nesveikus bei iškreiptus išgyvenimus, gerai parengtus ir taip sukurtus, kad tau stingtų kraujas ir visam laikui pasikeistų pasaulio įvaizdis.“ Ar tokia dvasia derinasi su Biblijos patarimu ‛piktybe būti kūdikiais’? (1 Korintiečiams 14:20) Kristofas galiausiai padarė teisingą išvadą: žaidimai, kuriuos jis žaidė, „nesuderinami su krikščionies morale“. Jis priduria: „Neįsivaizduojama, kad skelbdamas, lankydamas sueigas ir mokydamasis gerų dalykų, tokių kaip krikščioniška meilė, kartu galėčiau atlikti vaidmenį, neturintį nieko bendra su krikščionybe. Tai tiesiog nelogiška.“

Iliuzija ar tikrovė?

Daugelis jaunuolių įsitraukia į šiuos žaidimus, kad pabėgtų nuo tikrovės. Tačiau ar naudinga pasinerti į iliuzijų pasaulį? Prancūzų sociologas Loranas Treimelis aiškina: „Tikrasis pasaulis, kuriame vyrauja nežinomybė dėl ateities, ... labai skiriasi nuo šių tariamų, tačiau labai tikroviškų pasaulių; tu galiausiai perpranti taisykles ir gali kurti personažą, panašų į tą, koks esi ar koks norėtum būti.“ Psichinių ligų specialistė Eti Biuzin dar pareiškia: „Vaidindami jaunuoliai įsivaizduoja, kad jie gyvena pilną pavojų gyvenimą, keičia pasaulį, tačiau tikrovėje jie nesugeba nugalėti jokio realaus pavojaus. Jie bėga nuo visuomenės bei jos suvaržymų.“

Ilgainiui toks atotrūkis veda tik į neviltį, nes baigę žaisti jie atsiduria realiame gyvenime ir turi tai pripažinti. Iš tiesų net ir didžiausias pasisekimas ar nuotykis vaidybiniame žaidime niekada nekompensuos tikrųjų nesėkmių ar vidutiniokiškumo. Išmintingiau — nebėgti nuo gyvenimo tikrovės! Aštrink savo pojūčius susidurdamas su realaus gyvenimo situacijomis (Žydams 5:14). Ugdykis dvasines savybes, kurios padės įveikti sunkumus (Galatams 5:22, 23). Tai kur kas labiau praturtina bei teikia didesnį pasitenkinimą negu bet koks žaidimas.

Negalima sakyti, jog visi vaidybiniai žaidimai žalingi. Bibliniais laikais vaikai žaisdavo žaidimus, kuriuose buvo kažkiek fantazijos bei vaidybos; tai paminėjo ir pats Jėzus (Luko 7:32). Jis nesmerkė nekenksmingų pramogų. Tačiau krikščionys jaunuoliai kartu su tėvais turi ‛ištirti, kas patinka Viešpačiui’ (Efeziečiams 5:10). Kai renkiesi kokį nors žaidimą, paklausk savęs: ‛Ar jis atspindi „kūno darbus“? Ar tai kliudys mano santykiams su Dievu?’ (Galatams 5:19–21) Atsižvelgdamas į tokius veiksnius, tu gali išmintingai apsispręsti dėl vaidybinių žaidimų.

[Išnaša]

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Kokią dvasią sužadina kai kurie vaidybiniai žaidimai?