Branduolinis pavojus tikrai yra

„Šiuo metu masinio naikinimo ginklų paplitimas yra grėsmingiausia planetos šmėkla“ (VILJAMO E. BUROVSO IR ROBERTO VINDREMO „CRITICAL MASS“).

ŠVINTANT 1995–ųjų sausio 25–ajai, šiaurinėje Rusijos dalyje nerimą sukėlė signalas, netikėtai pasirodęs įspėjamųjų radarų ekranuose. Kažkur Norvegijos pakrantėje paleista raketa! Radarų operatoriai perspėjo Maskvą, jog galbūt atskrieja atominė bomba. Po kelių minučių Rusijos prezidentui buvo perduotas lagaminas su elektroniniu prietaisu, kuriuo jis galėjo pradėti niokojamą atsakomąjį branduolinį smūgį. Atrodė, jog visuotinis atominis karas vos už kelių akimirksnių.

Laimei, nugalėjo sveikas protas, — susivokta, kad raketos trajektorija nekelia Rusijai grėsmės. Vėliau paaiškėjo, jog raketoje buvo gabenama meteorologinių tyrimų įranga. Vis dėlto The Washington Post straipsnyje buvo rašoma: „Tokie momentai — vieni pavojingiausių šiame atomo amžiuje. Jie rodo, kad nors didžiosios supervalstybių varžybos ir baigėsi, dar veikia jautrus šaltojo karo branduolinių raketų paleidimo mechanizmas, kurio panaudojimas gali būti pražūtingas.“

Operatyvi parengtis

Daugelį dešimtmečių tiek buvusios Tarybų Sąjungos, tiek Jungtinių Valstijų pozicija buvo grindžiama gynybos koncepcija, vadinama garantuotu abipusiu susinaikinimu (GAS). Viena GAS strategija buvo vadinamoji ataka atsiradus grėsmės signalui. Abi pusės buvo tikros, jog, joms atakuojant, priešas smogtų stiprų atsakomąjį smūgį, jų kovinėms galvutėms dar net nepasiekus taikinio. Kita GAS strategija vadinama ataka po smūgio. Tai yra atsakomieji smūgiai netgi po to, kai priešo kovinės galvutės pridaro žalos.

Nors šaltasis karas atlėgo, GAS šmėkla toliau šiurpina žmoniją. Tiesa, JAV ir Rusijos branduolinės atsargos buvo gerokai sumažintos — teigiama, jog net perpus — tačiau dar yra tūkstančiai branduolinių galvučių. Tad, galimas daiktas, raketos gali būti paleistos atsitiktinai ar be įgaliojimo. O kadangi abi valstybės iki šiol baiminasi, jog kita pusė smogs pirmoji, jos turi gausybę raketų, kuriomis gali operatyviai atakuoti.

Tiesa, 1994–aisiais Jungtinės Valstijos ir Rusija susitarė nukreipti kovines raketas viena nuo kitos. „Šis pokytis, nors ir sveikintinas, mažai ką tereiškia karinėje sferoje, — pažymima Scientific American. — Raketų operatoriai per kelias sekundes gali vėl įrašyti taikinio koordinates valdomuosiuose kompiuteriuose.“

Kuriami nauji ginklai?

Verta pažymėti, kad atominiai tyrimai bei branduolinių ginklų kūrimas tęsiasi. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose tokiems ginklams iš biudžeto kasmet skiriama 4,5 milijardo dolerių (apie 18 milijardų litų)! 1997 metais The Toronto Star buvo pranešta: „Paradoksalu, kad dabar savo branduolinei mašinai aptarnauti JAV išleidžia daugiau nei šaltojo karo metu. Dalis tų pinigų skiriama neaiškioms programoms, kurios, pasak oponentų, gali įžiebti naujas pasaulines ginklavimosi varžybas.“

Pavyzdžiui, daug ginčų kilo dėl daugiamilijardinio JAV vyriausybinio projekto, pavadinto „Atsargų priežiūros bei panaudojimo programa“. Nors oficiali šios programos paskirtis — turimų branduolinių ginklų priežiūra, oponentai teigia, kad ji naudojama ir blogesniam tikslui. The Bulletin of the Atomic Scientists pranešama: „Planuojami perdirbimai, modifikavimai, atnaujinimai ir pakeitimai, skirti ne vien pratęsti branduolinio arsenalo eksploataciją..., tačiau ir ‛patobulinti’ jį.“

1997 metais triukšmas kilo pradėjus kurti branduolinę bombą B–61, kuri prieš sprogdama gali prasiskverbti giliai žemėn. Tad ji gali sunaikinti požemines vadavietes, gamyklas bei laboratorijas. Nors šalininkai tvirtina, jog tai tik senesnės bombos modifikacija, oponentų teigimu, tai tikra nauja bomba — šiurkštus JAV vyriausybės pažado nebekurti branduolinių ginklų pažeidimas.

Šiaip ar taip, Prinstono universiteto atominės fizikos specialistas Tedas Teiloras pažymi: „Manau, jog panašūs tyrimai (kaip JAV) dabar atliekami Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei kitose vietose ir kad kai kurie mūsų projektai veda pasaulį prie naujų ginklavimosi varžybų.“ Be to, oponentai tvirtina, jog naujų ginklų tyrimus, kūrimą bei projektavimą veikliai remia patys ginklų kūrėjai. Užgauta savimeilė, krintantis populiarumas ir finansiniai sunkumai gali stipriai skatinti tuos gabius mokslininkus siekti ginklų tyrimų atnaujinimo.

Branduolinėje arenoje naujos valstybės

Be to, keičiasi pasaulio politinė scena. Atominėmis valstybėmis tradiciškai buvo laikomos penkios: Britanija, Jungtinės Valstijos, Kinija, Prancūzija ir Rusija. Tačiau apskritai pripažinta, jog branduolinėmis tapo ir kai kurios kitos valstybės. Pavyzdžiui, Indija ir Pakistanas neseniai atliko branduolinius bandymus, todėl imta baimintis aršių ginklavimosi varžybų Pietryčių Azijoje. Įtariama, jog atominės programos taip pat diegiamos Alžyre, Irake, Irane bei Šiaurės Korėjoje. Daugiau kaip 180 valstybių pasirašė branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, įsigaliojusią 1970 metais. Tačiau iki šiol jos nepasirašė kelios valstybės, įtariamos slepią savo atominius planus.

Žurnale Asiaweek pranešama: „Branduolinio ginklavimosi ekspertai ir toliau mano, kad didžiausią grėsmę kelia tai, jog daugėja šalių, kurių vadovai norėtų laikyti savo pirštą ant branduolinio užtaiso gaiduko.“ Kai kurių stebėtojų manymu, branduolinio ginklo neplatinimo sutartis tiesiog nepajėgi sulaikyti vyriausybių, kurios, nepaisydamos nuobaudų, yra pasiryžusios įsigyti technikos bei medžiagų ir slapta pasigaminti branduolinių ginklų. Džeimsas Klaperas, JAV gynybinės žvalgybos agentūros direktorius, pranašauja: „Šio amžiaus pabaigoje tikriausiai daugelis valstybių jau mokės įmontuoti [cheminę, biologinę ar branduolinę] kovinę galvutę pačių pasigamintoje raketoje.“

Mažai tikėtina, kad visos šalys pasiduos spaudimui uždrausti branduolinius bandymus. Kai kelios šalys 1996 metais buvo priverstos pasirašyti visiško bandymų uždraudimo sutartį, viename Asiaweek vedamajame buvo pažymėta: „Bepigu amerikiečiams ir europiečiams skelbti bandymų draudimo evangeliją, — juk jie jau susprogdino pakankamai branduolinių užtaisų ir gali pasitenkinti žiniomis, kurias yra sukaupę.“

Atominių medžiagų kontrabanda ir terorizmas

Kai kurie labiausiai baiminasi, kad kokia nors teroristinė grupė, įsigijusi branduolinį ginklą, norėdama įgyvendinti savo politinius užmojus sumanys jį susprogdinti ar bent jau ims tuo grasinti. Taip pat būgštaujama, jog kokia nusikalstama organizacija, pasitelkusi radioaktyvias medžiagas, gali stambiu mastu apiplėšti vyriausybę ar kokią nors korporaciją. Viename žurnalo Scientific American straipsnyje aiškinama: „Atominiam šantažistui būtų visai nesunku įtikinti vyriausybę, — tereiktų atsiųsti mėginį tyrimams. Paskui grasinimai užteršti orą ar vandenį arba netgi susprogdinti nedidelį branduolinį užtaisą gali būti gana veiksmingi.“ Teisėsaugos organai jau aptiko mėginimų kontrabanda pervežti atominių medžiagų. Tai dar labiau sustiprina būgštavimus, kad nusikalstamos grupės iš tiesų mėgina sukurti branduolinį ginklą.

Tiesa, kai kurie analitikai nemano, kad atominių medžiagų kontrabanda pavojinga. Pasak jų, tik nedidelė dalis tokių medžiagų keliauja iš rankų į rankas ir dauguma jų visai netinka gaminti ginklus. Tačiau Scientific American primena skaitytojui, kad „beveik bet kokioje neteisėtoje prekyboje matoma tik ledkalnio viršūnė ir nepanašu, kad juodoji atominių medžiagų rinka būtų išimtis. ... Būtų kvaila tikėti, kad valdžios sulaiko daugiau kaip 80 procentų tos prekybos. Be to, net nedideli kontrabandos kiekiai gali turėti skaudžias pasekmes“.

Nors tikslus kiekis griežtai laikomas paslaptyje, paskaičiuota, jog branduolinei bombai pagaminti reikia 3—25 kilogramų prisotinto urano arba 1—8 kilogramų sprogmenų markės plutonio. Kontrabandininkų džiaugsmui, 7 kilogramai plutonio tilptų vienoje gaivaus gėrimo skardinėje. Esama būgštavimų, jog netgi reaktoriams naudojamo plutonio (jo lengviau gauti negu sprogmenims skirto) užtektų pagaminti primityvią, tačiau niokojamą branduolinę bombą. Daugelio specialistų teigimu, blogai saugomas radioaktyviųjų medžiagų atsargas galbūt lengviau vogti, negu mano dauguma. Rusijos pareigūnas Michailas Kulikas pašmaikštavo: „Ko gero, šiandien bulvės geriau saugomos negu radioaktyviosios medžiagos.“

Tad akivaizdu, jog branduolinis pavojus, tarsi Damoklo kardas, tebekybo virš žmonijos. Ar tikėtina, jog jis bus kada nors pašalintas?

[Anotacija 8 puslapyje]

„Branduolinio ginklavimosi ekspertai ir toliau mano, kad didžiausią grėsmę kelia tai, jog daugėja šalių, kurių vadovai norėtų laikyti savo pirštą ant branduolinio užtaiso gaiduko“ (Asiaweek).

[Rėmelis/iliustracijos 6 puslapyje]

Biologinis bei cheminis pavojus

Agresyvios valstybės, neturinčios lėšų sukurti branduolinį arsenalą, gali griebtis vidutinio nuotolio raketų, pripildytų nuodingųjų dujų arba biologinių naikinimo medžiagų. Jos pramintos varguolių bombomis. Daugelis analitikų netgi būgštauja, jog tokios bombos gali tapti rinktiniais teroristinių grupių ginklais.

Tačiau biologinėms bei cheminėms naikinimo priemonėms nebūtina moderni paleidimo sistema. JAV gynybos sekretorius Viljamas Kohenas 1997 metų lapkritį pasakė: „Šiuolaikiniame mažame pasaulyje su skylėtomis sienomis, plėtojantis technologijai, daug daugiau galimybių sukelti masines ligas, mirtį bei naikinimą. Vienišas pamišėlis ar kokia fanatikų grupelė su buteliu chemikalų rankose, maro bakterijų paketu ar primityvia branduoline bomba gali grasinti arba išžudyti tūkstančius žmonių vienu piktavališku veiksmu.“ Tokie būgštavimai pasitvirtino, kai viena teroristinė sekta 1995 metų kovo mėnesį nervus paralyžiuojančia medžiaga zarinu apnuodijo Tokijo metropoliteno keleivius. Dvylika žmonių žuvo, 5500 buvo sužaloti.

„Cheminis apnuodijimas kraupus, tačiau biologiniai ginklai — dar didesnis košmaras, — sako politinių mokslų profesorius Leonardas Kolis. — Cheminės medžiagos negyvos, o bakterijos, virusai bei kiti gyviai gali būti užkrečiami, gali daugintis. Jei bus palankios sąlygos, jų daugės. Ilgainiui jie gali tapti pavojingesni už bet kokį kitą ginklą.“

Stengiantis užkirsti kelią cheminių ir biologinių ginklų plitimui, 1972 metais buvo sudaryta biologinių bei toksinių ginklų sutartis, o 1993 metais — cheminių ginklų sutartis. Tačiau žurnale The Economist pažymima, jog, nepaisant tokių gerų ketinimų, „nėra tobulos ginklavimosi kontrolės. ... Jie negali pastebėti kiekvieno nusižengimo“. Tame pačiame leidinyje sakoma: „Be to, tikri sukčiai vargu ar sutiktų pasirašyti kokią nors sutartį.“

[Iliustracijos]

Teisėsaugos organai baiminasi, kad teroristai gali nesunkiai pasinaudoti cheminiais bei biologiniais ginklais

[Žemėlapis 7 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Valstybės, turinčios branduolinį potencialą

BRITANIJA

KINIJA

PRANCŪZIJA

RUSIJA

JUNGTINĖS VALSTIJOS

Valstybės, kurios darė branduolinius bandymus

INDIJA

IZRAELIS

PAKISTANAS

Valstybės, įtariamos kurią branduolinį potencialą

ALŽYRAS

IRANAS

IRAKAS

ŠIAURĖS KORĖJA

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Metama branduolinė bomba B–61, skirta naikinti požeminius statinius

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Air Force Photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

U.S. Air Force Photo