Sunkumai ir palaimos auginant septynis sūnus

Papasakojo Bertas ir Margaret Dikmanai

Gimiau 1927-aisiais Omahoje, Nebraskos valstijoje (JAV), o užaugau Pietų Dakotoje. Prisimenu savo vaikystę sunkiais Didžiosios ekonominės krizės metais (1929—1942). Mama, jos pačios žodžiais, virdavo bado sriubą. Į keptuvę ji įdėdavo truputį riebalų, įpildavo vandens, o paskui tame virale mirkydavome duoną. Tais laikais sunkiai vertėsi daugelis šeimų.

MŪSŲ šeimos nariai nebuvo religingi: vietinėse protestantų religijose matėme per daug veidmainystės. Mano mąstysena formavosi per II pasaulinį karą dvejus metus tarnaujant armijoje. Ten įpratau išgėrinėti ir lošti.

Gavęs kario atostogų, nuėjau į vietinius šokius, kur sutikau vokiečių ir ukrainiečių kilmės merginą Margaret Šlat. Mudu įsimylėjome ir po trijų mėnesių draugystės 1946-aisiais susituokėme. Per aštuonerius metus susilaukėme septynių sūnų ir patys įsitikinome, kaip nelengva būti tėvais.

1951 metais per nelaimingą atsitikimą lentpjūvėje man vos nenutraukė kairiosios rankos. Dvejus metus išgulėjau ligoninėje, kol persodino odą ir kaulus. Tuomet Margaret viena rūpinosi penkiais vaikais. Draugų ir kaimynų dėka ji išgyveno tą sunkų laikotarpį. Būdamas ligoninėje turėjau daug laiko mąstyti apie gyvenimo tikslą. Mėginau skaityti Bibliją, bet beveik nieko nesupratau.

Netrukus, kai grįžau iš ligoninės, persikėlėme į Vašingtono valstijos Oportunito miestą ir su svainiu pradėjau dirbti statybose. Dabar tegu Margaret papasakoja apie save.

Abi rankos buvo užimtos!

Mano vaikystė prabėgo ūkyje, kur auginome javus bei nedidelę pieninių galvijų bandą, konservavome vaisius ir daržoves. Sunkus darbas man buvo įprastas, todėl nebijojau gyvenimo sunkumų, kurių vėliau ne vieną teko patirti. Mes lengviau už kitus pergyvenome tą krizę, nes niekada nepritrūkome maisto.

Mano tėvai neturėjo laiko užsiimti religija, nors aš kartais lankydavau sekmadieninę mokyklą. Paskui ištekėjau už Berto; tada mums buvo po 19 metų. Mudu nesituokėme bažnyčioje; pas mano tėvus svetainėje buvo surengta paprasta ceremonija, kuriai vadovavo kongregacionistų atstovas. Per keletą metų aš pagimdžiau septynis berniukus — Ričardą, Daną, Dagą, Garį, Maiklą, Keną ir galiausiai 1954-aisiais Skotą. Tai tikrai nemažas būrelis!

Mums persikėlus į Oportunitą, kartą prie durų paskambino moteris norėdama kalbėti apie Bibliją. Paklausiau, ar ji tiki ugniniu pragaru — doktrina, kuri mane išties gąsdino. Mano paguodai, ji paaiškino, kad Biblija nemoko apie pragaro ugnį ir kad joje nieko nerašoma apie sielos nemirtingumą! Visada bijojau mirties ir negalėjau suprasti, kaip suderinti pragarą su meilės Dievo idėja. Nutariau niekada nemokyti tokios netiesos savo vaikų.

1955-aisiais, naudodamasi knyga „Dievas išlieka tiesakalbis“,a pradėjau studijuoti Bibliją. Kaip ir reikėjo tikėtis, manimi staiga susirūpino sekmininkų pastorius. Jis norėjo apsaugoti mane nuo Jehovos Liudytojų! Bet pastorius padarė didelę klaidą — ėmė man skelbti apie ugninį pragarą! Jis net atsiuntė tris sekmininkų susirinkimo nares atkalbėti mane nuo studijų su Liudytojais.

Sėdėdamas svetainėje, Bertas klausydavosi, kaip mes studijuojame Bibliją. Paskui jis pradėjo skaityti „Naujojo Pasaulio Krikščionių Graikiškųjų Raštų vertimą“ ir jam daug kas paaiškėjo. Jo darbo pamaina baigdavosi vidurnaktį. Jam grįžus, aš, žinoma, jau būdavau lovoje. Vieną vakarą tylutėliai nulipau į apačią ir pamačiau jį slapta beskaitantį mano knygas! Ant pirštų galų nusėlinau atgal į lovą labai džiaugdamasi, kad jis pats viską tyrinėja. Galiausiai Bertas irgi ėmė studijuoti Bibliją ir 1956 metais mudu tapome krikštytais Liudytojais.

Per aštuonerius metus susilaukusi septynių sūnų pamačiau, kad kasdien ruošti jiems maistą, rūpintis drabužiais bei palaikyti namuose švarą ir tvarką tikrai nelengva. Berniukai mokėsi atlikti namų ruošos darbus. Dažnai sakau, kad neturėjau automatinės indų plovimo mašinos, bet turėjau septynis plovėjus! Šituos būtinus darbus visi atlikdavo paeiliui. Žinoma, daug padėdavo Bertas. Jis nuolat žiūrėjo drausmės ir namų tvarkos, tačiau bendraudavo su visais atvirai. Berniukai gerbė tėtį, bet jo nebijojo. Bertas niekada nevengė atsakomybės mokyti vaikus lytinio gyvenimo dalykų, ir jie maloniai prisimena tuos jo pamokymus apie „paukščius ir bites“.

Mūsų vyriausiasis — Ričardas 1966 metais stojo tarnauti savanoriu į Sargybos bokšto bendrijos biurą Brukline, Niujorke. Matyti pirmą sūnų paliekant lizdą buvo tikras išbandymas. Ta tuščia kėdė prie stalo mane kasdien graudino. Vis dėlto džiaugiausi, kad jis semiasi patirties ir žinių.

Dabar tegu Bertas tęsia pasakojimą.

Auklėjame vaikus pagal Biblijos principus

Mudu su Margaret pasikrikštijome Spokane (Vašingtono valstija) vykusiame kongrese. Dabar mums teko užduotis išauklėti savo berniukus pagal Biblijos principus, kas kai kuriems atrodo senamadiška. Aš nepakenčiau jokio melo nei dvilypio gyvenimo, ir berniukai tai žinojo. Mes mokėme juos, kad Jehova nusipelno geriausio.

Vis dėlto jie suvokė, kad gali manimi pasitikėti, nes mes artimai bendravome ir daug ką veikdavome kartu. Su visa šeima eidavome į paplūdimį, rengdavome iškylas į kalnus, žaisdavome mažąjį beisbolą. Turėjome gyvūnų ir sodą, todėl berniukai padėdavo, kur tik reikėdavo. Taip jie išmoko dirbti ir žaisti. Stengėmės visur išlaikyti pusiausvyrą.

Teokratiniai žygiai

Siekdami dvasingumo, visi drauge lankėme krikščionių sueigas Karalystės salėje ir turėjome reguliarias šeimos Biblijos studijas. 1957 metais dalyvavome Jehovos Liudytojų kongrese Siatle (Vašingtono valstija). Per kongreso programą buvo paskelbtas kvietimas šeimoms persikelti tarnauti ten, kur didesnis Liudytojų poreikis, skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Mūsų šeimai ta mintis patiko ir mes ėmėme planuoti, kur kelsimės. Pirmiausia 1958-aisiais pervažiavome į Misūrį, o 1959-aisiais į Misisipę.

1958 metais išsiruošėme į savo pirmąjį didesnį teokratinį žygį. Aš sukonstravau prikabinamą namelį, kurį tempė senas 1947 metų laidos trijų sėdimų vietų, šešių cilindrų automobilis „DeSoto“. Tais metais devyniese keliavome tuo automobiliu į Niujorko tarptautinį kongresą. Kelionėje praleidome keletą savaičių; pakelėmis nuo Spokano, esančio vakarinėje pakrantėje, iki Niujorko vis sustodavome, ir taip sukorėme per 4200 kilometrų! Vaikams ta kelionė buvo puikus laikas ir didelis džiaugsmas.

Drausmės pamoka iš pyrago

Per tą kongresą visi gavome po knygą „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus“.b Ta knyga kartu su Biblija tapo pagrindine priemone mūsų savaitinėms šeimos Biblijos studijoms. Visi berniukai išmoko skaityti dar būdami maži. Po pamokų Margaret praleisdavo šiek tiek laiko su vaikais klausydamasi, kaip jie skaito Bibliją. Mes neleidome, kad televizija užvaldytų jų protą.

Šeimoje laikėmės drausmės ir pagarbos. Kartą Margaret iškepė didelį pyragą — savo ypatingąjį. Pietums tą dieną buvo patiekalas su morkomis. Mes visada skatinome vaikus bent paragauti daržovių. Dagas nemėgo morkų. Jam buvo pasakyta, kad jeigu nesuvalgys morkų, negaus pyrago. Bet jis vis tiek jų nevalgė. Margaret pasakė: „Jeigu nevalgai morkų, tavo pyragas atiteks šuniui.“ Atrodo, Dagas nepatikėjo mamos žodžiais, kol nepamatė, kaip Blekis surijo jo skanųjį pyrago gabalą! Tai buvo pamoka jam ir likusiems berniukams. Mes, kaip tėvai, laikėmės savo žodžio.

Džiugus gyvenimas

Mudu su Margaret vadovavomės Jėzaus posakiu, užrašytu Mato 6:33: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta.“ Mūsų šeimai Karalystės interesai buvo svarbiausi. Mėgome skelbti visi kartu, ir berniukai paeiliui ėjo su manimi į tarnybą po namus. Kiekvienas turėjo savo knygų krepšelį, Bibliją ir biblinės literatūros. Girdavome juos už menkiausią pažangą. Margaret berniukus dažnai stipriai apkabindavo. Mes išties rodėme jiems prieraišumą. Visada skirdavome jiems laiko — ir gyvenimas buvo džiugus!

Paaugę berniukai turėjo savo užduotis, pavyzdžiui, atvežti į sueigas žmones, atidaryti Karalystės salės duris bei padėti atlikti kitus darbus. Jie įprato gerbti Karalystės salę kaip garbinimo vietą ir mielai prižiūrėjo ją.

Skatinome juos kalbėti per krikščionių sueigas. Jie sakydavo trumpas kalbas Teokratinės tarnybos mokykloje ir pamažu tapo gerais kalbėtojais. Maiklas, mūsų penktasis sūnus, niekada nemėgo viešai kalbėti ir nejaukiai jausdavosi tribūnoje. Kartais kalbėdamas iš nusivylimo apsiašarodavo, kad nesugeba užbaigti. Per laiką jis išsilavino ir dabar, jau vedęs, tarnauja keliaujančiuoju prižiūrėtoju, lanko įvairius susirinkimus ir sako kalbas po keletą kartų per savaitę. Koks pokytis!

Kaip vaikai reagavo į drausmę

Atsibuskite! prašymu Maiklas papasakojo, kaip paveikė jį „senamadiškas“ auklėjimas. „Tėtis buvo geranoriškas mūsų drausmintojas. Atsimenu, kaip dar paauglys dirbau radijo stotyje. Geidžiau automobilio, kad galėčiau kartu tarnauti visalaikiu pionieriumi. Stoties vadovas pasiūlė man savo dvidurį „Ford Mustang“ su nudengiamu viršumi — sportinį, jaunimo mėgstamą automobilį. Labai jo norėjau, nors žinojau, kad jis nebus labai praktiškas vežioti žmones į tarnybą. Jaudindamasis nuėjau pas tėtį. Kai pasakiau apie tą pasiūlymą, jis tarė: „Pasvarstykime.“ Žinojau, ką tai reiškia! Rimtai samprotaudamas, jis nurodė man, kad praktiškesnis būtų kitoks automobilis. Taigi nusipirkau dengtą ketverių durų mašiną ir, skelbimo tarnyboje pravažinėjęs apie 160000 kilometrų, galėjau tikrai pasakyti: ‛Tėtis ir šį kartą buvo teisus.’

Kai buvome jaunesni, persikėlimai iš Vašingtono į Misūrį, o paskui į Misisipę tikrai kėlė jaudulį. Mums tai patiko. Nors teko metus susispaudus visiems devyniems gyventi 2,5 iš 11 metrų ploto priekaboje, buvo labai smagu; išmokome prisiderinti vienas prie kito ir sutarti net ankštose patalpose. Žinoma, stengdavomės dažnai žaisti lauke.

Prisimenu ir vertinu tai, kaip tėvas aptardavo su mumis dienos citatą. 1966 metais jis lankė vyresniųjų mokyklą Karalystės ūkyje Pietų Lansinge (Niujorko valstija) ir matė, kaip Betelio šeimos nariai rūpestingai ieško medžiagos dienos citatos komentarams. Tą pačią tvarką jis nustatė ir mūsų šeimoje. Kiekvienam iš septynių paskyrė, kurį rytą reikia būti pasiruošusiam komentuoti. Nors kartais murmėdavome, bet taip išmokome tyrinėti ir reikšti mintis. Tokie įpročiai išlieka visam gyvenimui.

Stebino ir tai, kaip mama ir tėtis aukojosi mūsų labui. Nors du vyresni mano broliai Ričardas ir Danas galėjo uždirbti šeimai pinigų, tėvai skatino juos tarnauti savanoriais Brukline, Niujorke, pasauliniame Sargybos bokšto bendrijos biure. Tėvai sutaupė pinigų, kad penki iš mūsų galėtume nuskristi į Niujorką aplankyti pagrindinio biuro. Tai mane labai paveikė. Ėmėme labiau vertinti Jehovos organizaciją.

Dabar tegu tęsia tėtis.“

Buvo ir sunkumų

Kaip ir kitos šeimos, turėjome problemų ir nesėkmių. Kai vaikai išaugo į jaunuolius, turėjau patarti jiems neskubėti tuoktis su pirma patikusia mergina. Mes net pasirūpindavome, kad per pasimatymus jie būtų ne vieni. Norėjome, kad jie įgytų patirties prieš išsirinkdami partnerį visam gyvenimui. Buvo ir ašarų, ir laikinai sudaužytų širdžių, bet galiausiai jie pripažino išmintingus Biblijos patarimus — ypač tą, kad būtina tuoktis „Viešpatyje“. Už išmintingą pasirinkimą juos pagirdavome (1 Korintiečiams 7:39).

Septintasis mūsų sūnus Skotas privertė mus kiek daugiau pasijaudinti. Darbe jis pasidavė blogoms draugijoms. Galiausiai jį atskyrė nuo susirinkimo. Mums visiems tai buvo didelis smūgis, bet mes gerbėme vyresniųjų teisminį nuosprendį. Skaudžiai pasimokęs, Skotas suprato, jog tarnauti Jehovai yra geriausias gyvenimo kelias.

Niekada nepraradome vilties, kad jis grįš į susirinkimą. Laimei, po penkerių metų jis buvo priimtas atgal. Prisimindamas praeitį, jis sako: „Nors šeimos nariai bendravo su manimi daug mažiau, kai buvau atskirtas nuo susirinkimo, mane visada palaikė mintis, kad jie myli mane.“ Skotas darė pažangą ir pastaruosius aštuonerius metus tarnauja vyresniuoju.

Pastaraisiais metais, deja, buvo atskirti du mūsų vaikaičiai. Bet mes guodžiamės tuo, kad Jehovos drausminimas gali padėti pasikeisti į gera.

Didelis mūsų gyvenimo pokytis

Galiausiai, 1978-aisiais, namuose neliko nė vieno mūsų vaiko. Bėgant metams aš išmokau dirbti su apšildymo, ventiliacijos bei oro kondicionavimo įrengimais. 1980 metais mudu su Margaret gavome netikėtą kvietimą atvykti devyniems mėnesiams į Brukliną tarnauti Sargybos bokšto bendrijos pagrindiniame biure. Jau aštuoniolika metų, kaip mes ten!

Iš tiesų buvome labai palaiminti. Ne visada buvo lengva auklėti savo vaikus „senamadiškai“, pagal Biblijos principus, bet mums už tai buvo atlyginta. Dabar penki iš mūsų sūnų tarnauja susirinkimo vyresniaisiais ir vienas keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Turime 20 vaikaičių ir 4 provaikaičius — dauguma iš jų yra tiesos kelyje ir ištikimai tarnauja Dievui.

Įsitikinome, kokie teisingi psalmininko žodžiai: „Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius — Jo atlyginimas. Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs“ (Psalmių 127:3, 4, Brb red.).

[Išnašos]

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Su savo sūnumis, marčiomis (dešinėje) ir vaikaičiais (toliau dešinėje) 1990-aisiais per mūsų sutuoktuvių 50-metį