„Baigtas ilgas darbas“

PRIEŠ penkiasdešimt metų pasaulis klausėsi vienos pagyvenusios moters pasisakymo. Tai buvo 1948 metų gruodžio 10-ąją Paryžiuje. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kuri buvo surengta neseniai pastatytuose „Chaillot“ rūmuose, JT Žmogaus teisių komisijos pirmininkė pakilo sakyti kalbą. Aukštaūgė Eleanora Ruzvelt, buvusio JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto našlė, tvirtu balsu susirinkusiesiems pasakė: „Šiandien mes priartėjome prie didžio įvykio tiek visos žmonijos, tiek Jungtinių Tautų gyvenime, — Generalinė Asamblėja patvirtins Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.“

Kai ji perskaitė skambius Deklaracijos preambulės bei visų 30 jos straipsnių žodžius, Generalinė Asamblėja patvirtino dokumentą.a Tada JT nariai stovėdami plojimais pagerbė ponios Ruzvelt, maloniai vadinamos „pirmąja pasaulio dama“, puikų vadovavimą. Pasibaigus dienai, ji užrašė: „Baigtas ilgas darbas.“

Nuo daugelio nuomonių prie vienos Deklaracijos

Dveji metai prieš tai, 1947-ųjų sausį, vos prasidėjus JT komisijos darbui, tapo aišku, jog surašyti žmogaus teisių dokumentą, priimtiną visoms JT narėms, bus sunki užduotis. Nuo pat pradžių dėl didelių nesutarimų 18-os narių komisija įsitraukė į begalines diskusijas. Kinijos delegatas manė, jog dokumente turėtų būti Konfucijaus filosofijos, katalikų atstovas komisijoje rėmė Tomo Akviniečio mokymus, Jungtinės Valstijos aukštino Amerikos teisių deklaraciją, sovietai norėjo įtraukti Karlo Markso idėjų, — ir tai tik kelios iš pareikštų tvirtų nuomonių!

Nesibaigiantys komisijos narių ginčai mėgino ponios Ruzvelt kantrybę. 1948 metais savo paskaitoje Sorbonos universitete ji pasakė anksčiau maniusi, kad jos kantrybė buvo kraštutinai išmėginta jai auginant savo didelę šeimą. Tačiau „pirmininkaujant Žmogaus teisių komisijoje prireikė dar daugiau ištvermės“, — pasakė ji, sužavėdama savo klausytojus.

Vis dėlto jos motiniška patirtis tikriausiai buvo naudinga. Tuomet vienas korespondentas rašė, jog ponios Ruzvelt elgesys su komisijos nariais priminė jam, kaip motina „prižiūri didelę šeimą neretai triukšmingų, kartais nesuvaldomų, bet iš esmės geranoriškų berniukų, kuriuos retkarčiais tenka griežtai sudrausti“ (Eleanor Roosevelt—A Personal and Public Life). Tačiau būdama ne vien tvirta, bet ir maloni, ji sugebėjo įtikinėti nesukeldama oponentų priešiškumo.

Taigi po dvejus metus trukusių sueigų, padarius šimtus pataisų, apsvarsčius tūkstančius teiginių, po 1400 balsavimų mažne dėl kiekvieno žodžio ir sakinio, komisija surašė dokumente žmogaus teises, kurios, jos manymu, priklauso kiekvienam vyrui bei moteriai žemėje. Šis dokumentas buvo pavadintas Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Taip buvo baigta misija, kartais atrodžiusi neįmanoma.

Dideli lūkesčiai

Žinoma, nebuvo tikimasi, jog priespauda išnyks iškart po Žmogaus teisių deklaracijos patvirtinimo. Vis dėlto priimta Visuotinė deklaracija teikė daug vilčių. Tuometinis JT Generalinės Asamblėjos prezidentas, australas dr. Herbertas V. Evatas pranašavo, jog „milijonai viso pasaulio vyrų, moterų bei vaikų, už šimtų kilometrų nuo Paryžiaus ir Niujorko, per šį dokumentą ieškos pagalbos, vadovavimo bei įkvėpimo“.

Dr. Evatas pasakė šiuos žodžius prieš 50 metų. Per tą laiką visame pasaulyje daugelis iš tiesų vadovavosi Deklaracija ir laikė ją pagarbos žmogaus teisėms kriterijumi. Tačiau ką jie pamatė? Ar šalys, priklausančios JT, vadovaujasi šiuo kriterijumi? Ar šiandien pasaulyje paisoma žmogaus teisių?

[Išnaša]

[Rėmelis 4 puslapyje]

Kas yra žmogaus teisės?

Jungtinės Tautos žmogaus teisėmis vadina „teises, kurios mums įgimtos ir be kurių negalime gyventi kaip žmonės“. Žmogaus teisės taip pat tinkamai pavadintos „bendra žmonių kalba“. Kaip sugebėjimas išmokti kalbą yra įgimta žmogaus savybė, taip yra ir kitų įgimtų reikmių bei savybių, išskiriančių jį iš kitų žemės kūrinių. Pavyzdžiui, žmogui reikia pažinimo, meno bei dvasingumo. Žmogus, negalintis patenkinti šių pagrindinių reikmių, priverstas gyventi nežmoniškomis sąlygomis. Viena žmogaus teisių žinovė paaiškino: norėdami nuo to apsaugoti žmones, „mes vartojame ne terminą ‛žmogaus reikmės’, o ‛žmogaus teisės’, nes teisine prasme žodis ‛reikmė’ nėra toks svarus kaip žodis ‛teisė’. Vadindami tai ‛teise’, mes parodome, jog žmogaus poreikių patenkinimas yra tai, kas kiekvienam žmogui moraliai bei teisiškai priklauso“.

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Rašytojas, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas pavadino Visuotinę deklaraciją pačiu „geriausiu dokumentu“, kurį surašė JT. Jos turinys parodo, kodėl daugelis su tuo sutinka.

Pagrindinė Deklaracijos mintis išreikšta 1-ajame straipsnyje: „Visi žmonės gimsta laisvi, vienodai verti ir turėdami lygias teises. Jie apdovanoti protu bei sąžine, ir jų santykiai turi būti grindžiami brolybės dvasia.“

Remdamiesi tuo, Deklaracijos rengėjai išskyrė dvi žmogaus teisių grupes. Pirmoji grupė apibūdinta 3-iajame straipsnyje: „Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, būti laisvas ir teisę į asmens neliečiamybę.“ Šiame straipsnyje suformuluotas žmogaus pilietinių bei politinių teisių, išvardytų 4—21 straipsniuose, pagrindas. Antroji grupė pagrįsta 22-uoju straipsniu; jame iš dalies sakoma, jog kiekvienas žmogus turi valią naudotis savo teisėmis, „būtinomis jo orumui bei laisvam asmenybės vystymuisi“. Juo paremti 23—27 straipsniai, kuriuose išvardytos žmogaus ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės. Visuotinė deklaracija buvo pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame ši antroji teisių grupė taip pat buvo pripažinta žmogaus teisėmis. Be to, tai pirmasis tarptautinis dokumentas, kuriame pavartotas terminas „žmogaus teisės“.

Brazilijos sociologė Rūta Roša paprastai paaiškino, kas yra Visuotinė deklaracija: „Nesvarbu, kokios tu rasės. Nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Nesvarbu, kokia kalba kalbi, kokia tavo religija, politinės pažiūros, kokioje šalyje gyveni ar kas tavo šeima. Nesvarbu, esi turtingas ar skurdžius. Nesvarbu, iš kokios tu pasaulio vietos, ar tavo šalis būtų karalystė, ar respublika. Šios teisės bei laisvės priklauso kiekvienam.“

Nuo patvirtinimo dienos Visuotinė deklaracija buvo išversta į daugiau kaip 200 kalbų ir įtraukta į daugelio šalių konstitucijas. Tačiau šiandien kai kurie vadovai mano, jog Deklaraciją reikia perrašyti. Vis dėlto JT generalinis sekretorius Kofis Ananas nesutinka. Viena JT pareigūnė pacitavo jo žodžius: „Nėra reikalo perrašyti Bibliją ar Koraną, tad nereikia taisyti ir Deklaracijos. Taisytinas ne Visuotinės deklaracijos tekstas, o jos auklėtinių elgesys.“

JT generalinis sekretorius Kofis Ananas

[Šaltinio nuoroda]

UN/DPI photo by Evan Schneider (Feb97)

[Iliustracija 3 puslapyje]

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ponios Ruzvelt rankose

[Šaltinio nuoroda]

Ponia Ruzvelt ir simbolis 3, 5 bei 7 puslapiuose: UN photo