Reformacija Anglijoje — permainų laikai — Sargybos bokšto INTERNETINĖ BIBLIOTEKA

Reformacija Anglijoje — permainų laikai

„Tai buvo pasaulis, gyvenantis pačiame permainų bei vertybių pervertinimo įkarštyje.“

TAIP Dž. Dž. Skarisbrikas apibūdina XVI amžiaus Angliją biografinėje knygoje „Henrikas VIII“. Religinis perversmas Europoje paskatino kai ką manyti, jog visų priimtą religiją būtina reformuoti.

Ginčytini Martyno Liuterio mokymai rado pasekėjų Anglijoje. Nuo XIV amžiaus pabaigos ištvermingieji lolardai, entuziastingi Biblijos skelbėjai bei gynėjai, skleidė savo mokymus po visą Angliją.

1526 metais Angliją pasiekė Viljamo Tindelo į anglų kalbą išversti Graikiškieji Raštai, nors įtakingi priešininkai stengėsi trukdyti juos platinti. Tradiciniai katalikų mokymai — skaistykla, eucharistijos persikūnijimas bei kunigų celibatas — buvo demaskuoti kaip neturintys biblinio pagrindo.

Tačiau Reformaciją Anglijoje įžiebė paties karaliaus šeimos krizė. Henrikas VIII siekė išsiskirti su savo katalike žmona Kotryna Aragoniete, nes troško sūnaus, sosto paveldėtojo. Visi šeši Kotrynos ir Henriko vaikai gimė negyvi arba mirė kūdikystėje, išskyrus vieną — dukterį Mariją. Be to, Henrikas buvo susižavėjęs jauna, linksma Ana Bolein ir ketino ją vesti.

Tolesnį postūmį Reformacijai netyčia davė gabus bei įtakingas Henriko sąjungininkas, kardinolas Tomas Volsis. Henrikui pradėjus valdyti 1509-aisiais, Volsio galia bei turtas nuolat didėjo. Galiausiai jis tapo įtakingiausia figūra po karaliaus. Tačiau buvo nemėgiamas dėl savo despotiškumo bei padidintų mokesčių. Be to, jis tarėsi esąs nepavaldus savo paties bažnyčios įstatymams, nes turėjo du nesantuokinius vaikus.

Rūmų didikai numatė Volsio žlugimą, ir tai buvo besąlygiškai nulemta, kai jis nesugebėjo pasirūpinti Henriko skyrybomis, kurių šis taip troško. Nušalintas nuo savo aukštų pareigų, Volsis mirė 1530-aisiais — kaip tik tada, kai karaliaus akivaizdoje turėjo būti apkaltintas išdavyste.

Anglijoje sustiprėjo antiklerikalinė dvasia. Anot istoriko Skarisbriko, buvo „įrodinėjama, jog bažnyčią reikia iš pamatų valyti, kad visuomenė nebepakelia šios pernelyg brangios naštos, šios didžiulės institucijos, praryjančios tiek daug darbo jėgos, tuščiai eikvojančios begalę turto, tiek daug imančios ir tiek mažai duodančios..., ir kad šalies pinigams plaukiant į Romą... smunka [Anglijos] ekonomika“.

Kromvelio era

Pagaliau, padedant vyriausiajam karaliaus patarėjui Tomui Kromveliui bei naujajam Kenterberio arkivyskupui Tomui Kranmeriui, Henriko vedybinės problemos „išsisprendė“. Anglijos bažnyčia nutraukė ryšius su Romos bažnyčia, ir karalius tapo Anglijos bažnyčios galva. 1533 metais Kranmeris panaikino Henriko santuoką su Kotryna. Tuomet Henrikas jau buvo vedęs Aną Bolein, ir ši laukėsi. Atsiskyrimas nuo popiežiaus valdžios turėjo didelių pasekmių.

Kromvelis valdė bažnyčią kaip norėjo, ir buvo pavaldus tik karaliui. Pamažu buvo griaunami vienuolynai, o monarchui atitekęs jų turtas davė labai reikalingų pajamų. Be to, kaip knygoje The English Reformation pastebi A. Dž. Dikensas, Kromvelis itin daug prisidėjo spausdinant bei platinant Bibliją anglų kalba: „Politiko iniciatyva, leidybos sumanymas, finansavimas, noras bet kokia kaina pateikti Anglijos bažnyčiai Didžiąją Bibliją — tai vietininko Tomo Kromvelio nuopelnas.“

Kai Biblija visuomenei tapo labiau pasiekiama, ji pakeitė žmonių požiūrį į įprastą religiją. Dikensas rašo: „Didžiulis teisinis bei prievartinis aparatas, begaliniai turtai ir prabangūs vėlyvųjų viduramžių bei Renesanso bažnyčių architektūriniai projektai keistai nesiderino su nuoširdžiu paprastumu, kuriuo dvelkė Jėzaus Kristaus bei apaštalų gyvenimas.“

Henrikas palaikė tam tikras religines reformas, tačiau jo sumanymai daugiau rėmėsi politine nauda, o ne tvirtais religiniais įsitikinimais. Jis gerai žinojo apie dvi priešiškas rūmų frakcijas — vieną, trokštančią reformų, o kitą — konservatyviąją, siekiančią išsaugoti tradicinę religiją. Norėdamas kontroliuoti padėtį, jis gudriai kurstė vieną grupę prieš kitą.

Žlugus Kromveliui, 1540-aisiais atėjo auksinės reformų eros pertrauka. Permainų nemėgstantys jo priešai įtikino Henriką, kad Kromvelis — išdavikas bei eretikas, ir jam be teismo buvo įvykdyta mirties bausmė.

Konservatoriai kurį laiką, rodosi, ėmė viršų. Tačiau jie negalėjo sustabdyti jau prasidėjusios reformos. Vis dėlto Reformacija nepateisino visų lūkesčių. Protestantai reformatoriai nepajėgė išrauti daugelio klaidingų žmogaus mokymų bei tradicijų, užteršusių Romos katalikų tikėjimą.

1543-iaisiais Henrikui vedus šeštąją ir paskutinę žmoną Kotryną Par, reformų šalininkai įsidrąsino. Kotryną labai domino naujieji religiniai mokymai. Tačiau konservatoriai nežadėjo lengvai pasiduoti. Per jų pinkles bei rūmų intrigas naujoji karalienė įsivėlė į beviltišką kovą už savo gyvybę. Apie tai bus kalbama kitame Atsibuskite! straipsnyje.